Хербьёрг Вассму - Septintas susitikimas

Kai kurios spalvos buvo išdžiūvusios, senoji paletė – apdulkėjusi. Ji išmetė pasenusius dažus į šiukšlių kibirą ir apmetė akimis tai, kas liko. Spalvų dar buvo į valias.

Ji užsilipo ant kėdės paimti seno eskizų aplanko, gulinčio spintos viršuje. Paskleidusi juos ant lovos, pamatė, jog pora iš jų visai vykę. Ji per galvą užsivilko megztinį, ant krūtinės sukryžiavo rankas ir ėmė apžiūrinėti darbus.

Galų gale išsirinko geriausią, su dalmatinu. Pakėlusi lapą prieš šviesą, pajuto tą pačią neviltį ir tuštumą kaip tada, kai piešė eskizą.

Ar ji metė piešti dėl to, kad tai pasidarė per daug skausminga? Ji atsiminė, kaip eidavo prie molo ir sėdėdavo ant akmenų. Šie būdavo slidūs, nuplauti su druska, išmarginti atsitiktiniais raštais ir spalvomis, nublizginti jūros purslų. Ausyse – nepaliaujamas Jorgeno riksmas. Ir pagaliau ji nebeatlaikė, paslėpė ir eskizus, ir kailį.

Vėliau ji manė, jog kaltas Ovė. Kad Ovė sukėlė nuovargį. O dabar netikėtai pamatė, kad tai priklauso nuo jos pačios.

Širdgėla. Norėdama nuo jos pabėgti, ji išmoko vienos gudrybės. Galvodavo apie jį, bet apeidavo skausmingąjį tašką. Tai, kaip jis mirė. Tokiu būdu ji išsivadavo.

Bet kas galėjo užsiminti apie Jorgeną, ji nebeverkdavo. Ir balsas tapo visiškai ramus. Tą pamoką ji išmoko nepriekaištingai. Galvojo, kodėl taip aiškiai tai pamatė kaip tik dabar. Šiandien. Lyg viskas būtų pasikeitę.

Vakaras mieste praėjo visai kitaip, negu ji tikėjosi. Automobilyje, su bendradarbiais grįždama namo, apsimetė mieganti, kad nereikėtų kalbėti.

Ji jautė ir džiaugsmą, ir gėdą, ir liūdesį. Džiaugsmą, lyg gavusi brangią dovaną, kurios nesitikėjo. Gėdą – nes ką jis apie ją pagalvojo? Praėjusį kartą – vagystė, o vakar ji leidosi bučiuojama, prieš tai pasakiusi, kad yra ištekėjusi.

Tačiau ji nenorėjo to netekti. Ketino pasilaikyti. Tik jeigu Turida imtų ją erzinti arba užsimintų Ovei, jog kažkas vyko, jai tektų pasipasakoti. Jis juk turėtų suprasti labiau nei bet kuris kitas? Nors ji abejojo.

Gormas! Ji suvokė stovinti vidury kambario ir šypsanti. Dalmatinas! Tikėjo, jog iš to gali kas nors išeiti. Nors per naktį beveik nesudėjo bluosto, buvo pilna energijos.

Kailis gulėjo susuktas drabužių spintoje. Ji ištraukė jį ir patiesė ant lovos. Atrodė toks pats dailus. Ji perbraukė jį abiem delnais. Tačiau ne apie Jorgeną pagalvojo, kai po pirštais pajuto minkštus plaukelius. Ir ne apie Maiklą. Mintys sukosi apie jį, Gormą.

Ji atpažino jį iškart, vos įžengusi pro vartelius. Ten, ant verandos laiptų, baltais marškiniais ir pusilgiais garbiniuotais plaukais. Dabar ji uždėjo rankas jam ant klubų, prisėdo ant lovos krašto, užmerkė akis ir pajuto jo lūpas prie savųjų. Jo pirštų galiukai glamonėjo jos kaklą.

Ji nepastebėjo, kaip Toras užsilipo ant kėdės. Griūdamas susitrenkė į lovą ir ėmė verkti. Ji atsitūpė šalia ir švelniai papūtė jam į veiduką. Tai buvo žaidimas, kuriam jis retai atsispirdavo. Iš pradžių liovėsi verkęs, paskui nuščiuvęs mėgavosi vėjeliu, kol galiausiai suvirpėjo blakstienos. Tada ji suprato laimėjusi.

Jiedu nuėjo į virtuvę prasimanyti ko nors užvalgyti. Ji sutepė sumuštinių su kepenų paštetu ir sūriu. Kol Toras kramtė čiauškėdamas paprasta savo kalba, jai dingtelėjo, koks jis panašus į Jorgeną. Per laimingą atsitiktinumą – tobula būtybė, kuriai ji suteikė dienos šviesą. Tačiau jis buvo Ovės sūnus. Ovės trofėjus ir pasididžiavimas.

Kai jie pavalgė, ji susinešė tapybos reikmenis į svetainę. Ten daugiau erdvės ir šviesos. Tada ant kambario grindų ji padėjo Torui pastatyti tiltą mašinėlėms.

Jis kūrė balsingus dialogus ir burzgė kaip variklis tarp kubelių stumdydamas mašinėles. Gaisrinė negalėjo pravažiuoti, nes kelią užtvėrė kvailas sunkvežimis. Mėgdžiodamas Ovės balsą, jis liepė sunkvežimiui „dingti iš akių“ ir įvažiavo jam į šoną.

Ji ant rėmo ištempė gabalą drobės. Pernelyg didelį. Formatas viską užgoš, pamanė. Tačiau užbaigė ką pradėjusi. Dirbo kruopščiai. Maiklas išmokė neskubėti.

Kai ji mėgino įsivaizduoti paveikslą su spalvomis, apėmė savotiška ramybė. Lyg ruoštųsi tapyti diplominį darbą. Tai panėšėjo į svaigulį, kai ją glėbyje laikė Gormas, nė kiek nevaržydamas judesių. Jis galėjo glostyti jos odą. Kaip panorėjęs. Tos rankos. Valanda praėjo nejučiomis.

Ką jis pasakė? Kad jie turi būti kartu? Nejau kalbėjo rimtai? Ar tik šiaip tauškė? Gal jai pasiimti Torą ir nuvažiuoti pas jį. „Štai aš“, – galėtų tarti. Įdomu, ką jis tada darytų?

Ne. Laikraštyje ji skaitė, kad dabar, mirus tėvui, jis perėmė verslą. Tokie kaip jis turbūt visoms šneka tą patį, o kitą dieną pamiršta. Tikriausiai jis įpratęs turėti tą, kurios įsigeidžia.

Netrukus vėl grįžo akimirka, kai jie šoko, kai jis nusiėmė akinius ir įsidėjo į marškinių kišenę, tada prisitraukė ją. Ji sukosi šokio žingsniu, o Toras kvatojo, nes mamai linksma. Ji šoko, o jis atsidėkojo jai skaidriu juoku. Bet Gormo rankos buvo stiprios ir ji taip aiškiai pajuto jo stangrų kūną, jog staiga užėmė kvapą.

Ji išsitraukė iš spintos raudonąją suknelę ir ją pauostė. Jis lietė jos kūną. Ant suknelės liko vos juntamas jo kvapas. Ji prisiminė močiutę. Bet tai kas kita. Kai kas nepelnyta. Lyg slapta dovana.

*

Vakare, paguldžiusi Torą, ji atsikimšo vyno butelį ir grįžo prie molberto.

Buvo gana šviesu, tačiau nuo minkštojo kampo ji atsinešė toršerą. Ant lubų ir sienų krito melsvi šešėliai. Negerai. Bet nieko geriau ji neturi.

Pirmiausia reikėjo užtepti fono spalvą, tačiau ji nusprendė palaukti. Kad neprapultų vaizdinys ar nepraeitų noras dirbti. Jeigu ji, pavyzdžiui, imtų manyti, jog Gormas negalvojo to, ką sakė, ir jis išnyktų nuo jos odos.

Ant paletės, šalia juodos spalvos ir rausvio, ji išspaudė krislą cinko baltumos.

Per vakarą išryškėjo motyvas be fono. Laikas praėjo nepastebimai. Dalmatinas skriejo tiesiai į ją ištiesęs priekines letenas. Iš drobės į ją žiūrėjo dideli nasrai su grėsmingais dantimis ir juokėsi. Kur jis buvo? Ore ar ant žemės?

Ji paėmė žydrio tūbelę ir ant paletės, šalia baltos spalvos, išspaudė nemažą gumulą. Tada išėjo pasitikti dalmatino.

Naktį jis atėjo pas ją. Šiltas didelis žvėris. Užsigulė ir uždengė ją visą. Auksiškai baltas, minkštas ir stangrus, juodais šešėliais išmargintu kūnu.

Jie gulėjo susiglaudę po dangaus skliautu, jis – pražiotais nasrais virš jos gerklės. Ramiai ir visai šalia alsuodamas, švelniai pakėlė ją ir nuskraidino tolyn.

Pro šalį lėkė debesys, oras žaižaravo spalvomis. Skaistus, rėksmingas rausvis perėjo į šiltą alizariną. Kaip tik šitos spalvos man trūko, pamanė ji.

Ji laikėsi apsikabinusi jį šlaunimis, kol jie skriejo. Atsargiai nuėmė jam akinius ir iškėlė aukštai virš galvos. Tada jie surado ritmą. Nevaržomą baltą palaimą.

Atsibudusi ji tebejuto po oda virpančius raumenis. Buvo penkta valanda. Ji išlipo iš lovos, nuėjo į kambarį prie molberto ir liko ten.

Po kelių valandų, kai ji išgirdo, kad pabudo Toras, šuo pakėlė galvą ir pažvelgė į ją. Jis atvėrė nasrus ir iškišo garuojantį liežuvį. Žalios akys žėrėjo. Jis buvo padidėjęs ir užpildė pusę plokštumos.

Dabar jis tapo veržlesnis. Skriejo iš viršaus ir tiesiai į ją. Ji nebegalėjo nuo jo pabėgti. Letenos kilnojosi lengvai ir be garso, bet su didžiule jėga. Kai jie susidūrė, ją nusmelkė ilgesys ir ji žioptelėjo pritrūkusi oro.

Kai atsitiesė norėdama pailsinti maudžiančią nugarą, pajuto, kad verkia.