Хербьёрг Вассму - Septintas susitikimas

Pirmasis tyliai, nes juk gedulas, sukrizeno Hauganas, ir pamažu prie jo prisidėjo kiti.

Ėdelė turėjo išskristi į Oslą, Marijanė – į Tronheimą. Paskendęs darbo reikaluose, jis jų beveik nematė, kol įsisodino į naująjį tėvo „Volvo Amazon“ nuvežti į oro uostą.

– Kieno automobilis, tavo ar mamos? – paklausė Ėdelė nuo galinės sėdynės.

– Nepamenu. Bet jeigu mano, gali jį turėti.

– Nepliurpk niekų!

– Gerai. Bet jeigu turi ką pasakyti apie palikimą, drožk tiesiai, – tarė jis, pasisukdamas į ją.

– Ne taip paprasta.

– Kada nors turėtų pavykti.

– Aš galiu tik džiaugtis, kad neturiu teisių, – atsiduso Marijanė.

Ją gąsdino kelionė lėktuvu. Skundėsi greitai bloguojanti. Kai jie stovėjo laukiamajame, Marijanė atrodė visiškai bejėgė.

– Gal apsigalvosi? Juk gali plaukti keltu, – pasiūlė Gormas.

– Nuo vilko prie meškos, – blankiai šyptelėjo ji.

Jis palaukė, kol išskrido lėktuvas. Tada suvokė, kad bijo grįžti namo.

*

Gormas visa galva pasinėrė į įmonės veiklą. Tiesa, geltonąsias užrašų knygeles nusinešė į kabinetą ir užrakino stalčiuje. Tačiau neberašė.

Norėdamas pabėgti nuo klaustrofobiškos aplinkos, jis liepė pakeisti naujųjų aukštų brėžinius. Viršuje ketino įsirengti erdvų butą.

Vakarais, kai žengdavo per ištuštėjusias patalpas, jį apimdavo savotiškas pasitenkinimas. Vaizduodavosi, kad dviem aukštais aukščiau pasijus visiškai laisvas. Stovės ant kapitono tiltelio ir vairuos didelį laivą, kurį įgula palieka kiekvieną pavakarę. Vienas laikysis kurso po žvaigždėtu dangumi.

Jis tikėjosi, kad vadovauti įmonei bus sunkiau. O iš tikrųjų visi žinojo, ką turi daryti. Sunkiausia buvo priimti sprendimus. Pavyzdžiui, pykdyti architektą liepiant jam paskutinę akimirką keisti projektą. Arba atleisti prekybos agentą. Bet kasdieniuose reikaluose užteko atsiminti, kas kam viršininkas.

Jis labai nustebo pajutęs, kad ima žavėtis hierarchijos sandara ir sistemos jautrumu.

Anksčiau manė, kad tai nepakeliamai nuobodu. Kodėl taip manė? Nes būdavo parašyta tėvo veide kaskart, kai jis pareidavo namo?

Birželio septintą dieną Gormas, grįžęs iš susirinkimo banke, iš panelės Ingebriktsen sužinojo, kad jam du kartus skambinta. Pirmas skambutis buvo nuo svainio, tas pranešė, kad Marijanė pagimdė sveiką berniuką.

– Nusiųskite gėlių. Rožių! Šiltai pasveikinkite. Parašykite, kad paskambinsiu, kai ji grįš namo. Kas buvo antras?

– Jis prisistatė esąs Torsteinas. Užrašiau telefono numerį, štai ten, bloknote.

Buvo nuostabu išgirsti jo balsą. Torsteinas dirbo viename Bergeno banke, bet nesidžiaugė. Dabar sužinojęs, kad Gormas grįžo iš jūros dėl „mirties šeimoje“, kaip jis kiek drovėdamasis pasakė. Norįs pakviesti susitikti, kol yra mieste.

Jie išėjo į miestą, valgė ir gėrė. Kvatojo. Gormas neprisiminė, kada juokėsi paskutinį kartą. Tikriausiai, kai buvo su radiste.

Vėlyvą naktį jie sėdėjo tėvo salone, į kurį patenkama iš tėvo kabineto, ant stalo susikrovę kojas, apsistatę tuščiais buteliais ir pilnomis peleninėmis.

Gormas sužinojo, kad Torsteinas sutikęs puikią merginą, kai paskutinį kartą lankęsis namuose. Dirbanti mokytoja mokykloje, vardu Turida. Dėl jos jis mielai įsidarbintų mieste.

– Ateik dirbti pas Grandę, – pasiūlė Gormas, skėstelėdamas ranka taip, jog pažiro cigaro pelenai.

– Nesityčiok.

– Aš rimtai. Mums jau seniai reikia naujo didmeninės prekybos skyriaus vadovo. Turiu pakalbėti su valdyba. Bet mano žodis lemiamas.

– O kaip dabartinis vadovas?

– Perkelsim kitur, ką nors sugalvosim. Man reikia tavęs. Jiems gi jau pelenai byra, – švebeldžiavo jis. – Jeigu raukysis, sukursim tau papildomą vietą. Turėsi pasistengti tapti nepamainomas.

– Dievaži jūra tau išėjo į naudą. Kiek mokėsi?

– Kiek gauni dabar?

Torsteinas pasisakė, ir Gormas linksmai nusijuokė.

– Duodu daugiau. Duodu daugiau. Rytoj pat mesk darbą.

Kai aštuntą valandą ryto atėjo panelė Ingebriktsen, jie jau buvo užsidarę duris, vedančias į kabinetą, bet ji girdėjo šiurkštų juoką, be to, ir oras pagrindiniame kabinete veikiausiai pridvisęs, tad Gormas pamanė, kad jai bus geras išbandymas.

Po valandėlės ji pasibeldė ir pasakė, kad atėjo paštas.

– Panele Ingebriktsen, balandėle, būkite tokia miela ir gaukite mums ko nors užvalgyti. Pavyzdžiui, keptų kiaušinių. Po tris kiekvienam.

– Paprastai Grandė užsisakydavo šaltą kepsnį su burokėliais ir bulvių salotomis iš „Grand“ viešbučio, – nesutriko ji.

– Norite pasakyti, kad jis rytais valgydavo šaltą kepsnį? Kabinete?

– Jeigu turėdavo naktinį susitikimą, tada taip, – tarė ji, mėgindama išlikti rimta.

Jie garsiai nusikvatojo.

Kai ji išėjo, Torsteinas papurtė galvą.

– Turiu pasakyti, gyveni kaip pirklys. Bet vis dar manau, kad gerai padarei pabėgdamas į jūrą.

– Kad tu žinotum! Aš tik maivausi prieš tave. Nejau nesupranti? – nusijuokė jis ir siurbtelėjo atneštos kavos.

Rugpjūtį Torsteinas surengė vasaros šventę. Jis gyveno cokoliniame tėvų namo bute. Svečiai jau buvo persikėlę į erdvią verandą, nuotaika – kuo puikiausia.

– Kas per orelis! Saulė ir uodai. Ir velniažin kiek laipsnių iki vėlaus vakaro, – sududeno Torsteinas, pamodamas Gormui gitara.

Turida pasilenkė prie lauko stalo ir padavė Gormui taurę. Ji draugavo su Torsteinu, buvo sakiusi, kad žaidžia rankinį. Drūčiausiose blauzdų vietose raumenys buvo šiek tiek gumburiuoti. Kojinių siūlė slankiojo jai einant. Turida turėjo ilgus mėnesienos gelsvumo plaukus ir Gormui atrodė smagi mergina.

Šįvakar Torsteinas atsiraitojęs rankoves skambino gitara puikiai žinodamas, kad Gormas pranešė valdybai, jog didmeninėje prekyboje ketina išbandyti savo studijų draugą. Jis kalbėjo tėvo balsu. Niekas neturėjo jokių pastabų, išskyrus tai, kad tuomet jie turėsią vienu žmogumi per daug.

Viduje ir lauke sukinėjosi dešimties–dvylikos žmonių pulkelis. Verandos durys buvo atlapotos. Pora Turidos bendradarbių iš mokyklos, du lakūnai iš rytų Norvegijos ir keli draugai, priklausę senajai gimnazijos kompanijai, su poromis.

Gormas prisistatė tiems, kurių nepažinojo, o Torsteinas ėmė erzinti, kad jis toks tingus, jog net į vakarėlį atvažiavo automobiliu. Turidai parūpo sužinoti, kokiu jis važinėja.

– „Volvo Amazon“, – neslėpdamas susižavėjimo tarė Torsteinas.

– O, ar galiu išmėginti? – paprašė Turida, įsispraudusi tarp jo ir Torsteino.

– Žinoma, – atsakė Gormas. – Pažymėjimą turi?

– Ne, ar išprotėjai! – atsakė ji, ir visi nusijuokė.

Vienas iš lakūnų pasisodino ją ant kelių ir ėmė pasakoti apie saugumą ore kvėpuodamas jai į iškirptę.

Torsteinas mestelėjo „eiktupovelnių“, bet neatrodė labai karingai nusiteikęs. Jis norėjo užkurti kepintuvą, bet nerado uždegamojo skysčio.

Gormas apsidairė norėdamas jam padėti.

Rudaplaukė mergina raudona suknele, ant rankos persimetusi švarkelį, įėjo pro vartelius ir pasuko sodo taku. Tai buvo ji!

– Ruta! – pašaukė Turida ir nubėgo jos pasitikti.

– Čia Gormas Grandė, o čia Ruta Neset, kuri dabar augina vaikelį. Beje, ar vis dar vadiniesi Neset? – nusijuokė Turida ir stumtelėjo Rutą prie jo.

Užėjęs tirpulys neleido pasakyti nė žodžio. Kai jis savo delne pajuto jos ranką, balsai aplinkui išnyko.

Gormas vos vos linktelėjo ir sutiko žvilgsnį. Akys buvo tokios pat tamsios, kaip jis prisiminė. Ji lėtai atitraukė ranką, ir aplinkui vėl suūžė garsai.