Хербьёрг Вассму - Septintas susitikimas

Gormas atkišo ranką, ir kapitonas padavė jam telegramą.

Žodžiai šokinėjo. Tą akimirką, kai jis, ko gera, suvokė jų prasmę, jie ėmė šokinėti vėl. Laivas ūžtelėjo į bangos papėdę. Jūra atsistojo piestu ir grybštelėjo dantimis. Jis buvo nublokštas į kėdę.

„Mirė tėvas. Maldauju, grįžk namo. Mama.“

Kapitonas pripylė dvi taureles ir plačiai išsižergęs vieną įbruko jam į ranką.

– Vaistai. Užjaučiu, – tarė stengdamasis išlaikyti pusiausvyrą.

Gormas neturėjo pasirinkimo, nes gėrimas jau bemaž liejosi ant grindų. Jis nevalingai išlenkė taurelę iki dugno.

– Padėsime kuo galėdami, – tarė kapitonas. – Sakyk, jei ko prireiks. Gerai nors tiek, kad tuoj būsime uoste. Nes dabar turbūt norėsi išvykti?

Jis nusinešė telegramą į tualetą. Perskaitė ją daug kartų laikydamasis tai už pertvaros, tai už durų rankenos. Vieną koją jis įrėmė į klozetą, kitą – į durų staktą. Paskui įsikibo į unitazą, saujoje sugniaužęs lapelį.

Vėl nutirpusiomis lūpomis skaitė tekstą negalėdamas atsikratyti jausmo, jog tai parašyta sename laikraštyje, kurį jis atsitiktinai gavo tik dabar, po pusantrų metų. Mama nuslėpė nuo jo žinią.

Galbūt visi namiškiai tai žinojo nuo tos dienos, kai jis išvažiavo? Kad tėvo mirtis – logiška jo išvykimo pasekmė?

Jis mėgino nukreipti vėmalus į klozetą. Tai buvo nelengvas darbas, bet jis stengėsi iš visų jėgų.

Po valandėlės kažkas pabeldė į tualeto duris ir Guna pašaukė jį vardu. Atidaręs jis išsvyrino lauk.

– Eime, – tarė ji, nutverdama už parankės.

Ji nusivedė jį laiptais aukštyn ir įsitempė pro radijo kabinos duris.

Siųstuvas, dengiantis visą sieną, vadinosi „M. P. Pedersen“ ir buvo danų gamybos. Kai jie kartu būdavo krante, ji juokaudavo turinti grįžti pas Pederseną, senuką daną.

Prie kitos pertvaros buvo rašomasis stalas, du imtuvai ir sieninis laikrodis, rodantis Grinvičo laiką. Jis mėgino suskaičiuoti, kiek valandų namie, bet nepajėgė. Gal ne taip ir svarbu – tėvas vis tiek nebespėjo perskaityti Kalėdų evangelijos.

Rogalano radijas trumposiomis bangomis kas pusvalandį transliavo laivų sąrašą. Jis prisiminė, kad vieną kartą ji tai minėjo. Įsidėmėjo ir „Bonneville“ motorlaiviui skirtą šaukinį. LKFQ. Taip mirė tėvas. Jį numarino radistė.

– Kas ten? – paklausė jis, mostelėdamas ranka.

– Automatinis pavojaus signalas, – šiek tiek nustebusi atsakė ji.

– Dabar jau nepadės.

Ji neatsakė, tik pastūmė jam puodelį kavos.

– Tu sužinojai anksčiau už mane?

– Taip.

– Ir nieko nepasakei. Argi mes nepažįstami?

– Tokia tvarka. Apie tai praneša kapitonas.

Jis linktelėjo. Guna prisėdo ant stalo krašto ir uždėjo ranką jam ant peties.

– Gailiuosi, kad nepasakiau.

– Kažkokia klaida, – tarė jis. – Juk visada sirgo mama.

Iliuminatoriai buvo papuošti šviesiomis gėlėtomis užuolaidomis su raukiniais, kurie jam glebiai pamosavo, kai laivas nusileido į bangos papėdę.

– Norėtum, kad būtų ji? – tyliai paklausė Guna.

Jis mėgino suvokti, ką ji pasakė, bet neįstengė. Pačiupinėjo tele­grafo raktą, radijo žurnalą.

– Gal nori išsiųsti telegramą namo? – po valandėlės pasiūlė ji.

– Ar įrašei į žurnalą? – paklausė jis.

– Ką?

– Tai, kas buvo parašyta telegramoje?

– Ne, tik kad gauta telegrama tavo vardu ir nuo ko.

Jis suvokė, kad neprisimena, kaip tėvas atrodo. Lyg bandytų mintyse atkurti vaikystės nuotrauką. Pamėgino įsivaizduoti jį kabinete, kai jie matėsi paskutinį kartą. Bet ryškesni buvo jo ištarti žodžiai. „Tik pasakyk, kad grįšiu pirmadienį.“ Ir tai, kad jie neatsisveikino.

Kodėl neatsisveikino? Ogi todėl, kad jis nenorėjo tiek nusižeminti, jog primintų tėvui išvažiuojąs.

Nespėjęs pagalvoti, kaip atrodys Gunai, jis užsikvempė ant stalo ir pravirko.

Jis paskambino iškart, kai išlipo į krantą. Bangomis jį pasiekė gergždžiantis Ėdelės balsas.

– Kas atsitiko? – paklausė jis.

– Jį rado Indrefiorde, kur pririšta valtis.

– Jis išgriuvo?

– Negaliu apie tai kalbėti, – sukūkčiojo ji.

– Ėdele! Būk gera!

– Jį rado... penkių metrų gylyje, – ištarė ji ir pamėgino susiimti, kad baigtų sakyti. – Su didžiuliu akmeniu, įkištu į maišą... kuris virve buvo pririštas prie liemens.

Jos viską išsigalvojo, kad parviliotų jį namo. Netrukus ji susijuoks ir pasakys, kad tai tebuvo pokštas. Jis juk žino, kad tėvas niekada nebūtų taip beprasmiškai pasielgęs.

Ir vis dėlto. Gormas išvydo tėvą, per vandenį ir dumblius ištiestomis rankomis ir plevenančiu paltu sūkuriuojantį gilyn. Tėvo rimtas, plačiai atmerktas akis, spirališkais judesiais grimztančias dugnan, kol kitame žemyne raudojo Ėdelė.

Jis nebeprisiminė, kaip užbaigė pokalbį, bet pažadėjo grįžti namo, veikiausiai iki Naujųjų metų.

Paskui jis sėdėjo ant suoliuko parke. Audra buvo su šaknimis išvertusi medį. Bet ošė likę medžiai.

Trys septynerių aštuonerių metų berniukai žaidė kamuoliu. Vienas pargriuvo, užsigavo kelį ir pravirko. Kiti vaikai sustojo ir sutrikę žiūrėjo į kraujuojančią žaizdą. Atbėgusi moteris padėjo jam atsikelti.

Tada Gormas išvydo ją tysančią ant žvyro, sukruvintu veidu ir plaukais. Rutą.

Paskui ji persimainė ir tapo tokia, kokią jis matė tėvo kabinete. Tamsios akys nejudriame veide. Neviltis.

Ilgesys buvo toks stiprus, jog aplinkui viskas išnyko. Jis taip troško, kad dabar ji sėdėtų šalia.

Miestas buvo apsnigtas. Baltas. Vienur kitur it juodi krateriai kyšojo uolų kauburiai. Kai jie nusileido, viskas taip sumažėjo. Miestas buvo susitraukęs. Lyg kopūsto gūžė lentynoje. Lapas ant lapo. O viduje nieko.

Bet jis dar skleidė garsus. Išlipęs iš taksi, Gormas išgirdo nedrąsų automobilių, kranų ir laivų sirenų skundą. Kojų šlepsėjimą duobėtu asfaltu ir pažliugusiu žvyru.

Jis atsidūrė nespalvotoje nuotraukoje. Net jo amerikietiški auliniai kaukšėjo negyvai, kai jis žengė prie automobilio galo pasiimti krepšio.

Didelis baltas namas su statinių tvora atrodė lyg apmiręs. Gyva­tvorė – taip pat. Gatvės pusėje užuolaidos buvo užtrauktos. Niekas negalėjo pažvelgti vidun.

Ėdelė prišoko atidaryti iškart, kai jis paskambino į duris. Tarsi būtų tykojusi jo pusantrų metų, kad įsmeigų į jį kritišką močiutės žvilgsnį. Bet jos veidas buvo išmuštas raudonomis dėmėmis.

Kai jis padavė ranką, jį ėmė pykinti. Nesmarkiai, tik tarsi maudė. Pajuto priešiškumą. Jam smilktelėjo, kad jie visada buvo priešiški. Galima sakyti, taip auklėti.

Jis galėjo ją apkabinti, o ne paspausti ranką. Galėjo pasakyti, kad džiaugiasi ją matydamas, nors ir liūdnomis aplinkybėmis. Arba bent tarstelėti, kad grįžo kaip galėdamas greičiau.

– Mama su Marijane ilsisi, – ramiai tarė ji, visai kitaip nei kalbėdama už Atlanto.

– Kaip sekasi? – paklausė jis, pasikabino odinę striukę ir atsisuko į ją.

– Vakar palaidojome. Juk tiksliai nežinojome, kada tu sugrįši.

Jis atsisėdo ant laiptų ir nusimovė batus. Atrodė, lyg būtų juos avėjęs kelias savaites.

– Juk sakiau, kad grįšiu iki Naujųjų.

– Mama norėjo tave patausoti.

Balsas nebuvo pašaipus, kaip jis galėjo tikėtis. Bet jautėsi aiškus pranašumas. Ar neviltis? Veidas pasidengė rūgpienio spalvos plėvele. Jis prisiminė ją iš vaikystės, kai seserys sakydavo ką nors panašaus.

Jos niekada nepuldavo jo atvirai. Užtekdavo to, kaip atsitraukdavo atlikusios pareigą. Prižiūrėjusios jį, padėjusios jam, nes taip būdavo liepta. Paskui jų galvos sykiu išlinguodavo pro vartus ir nutoldavo gatve.