Хербьёрг Вассму - Septintas susitikimas

– Tau reikėtų labiau prižiūrėti Ovę, – pasakė Anė iš klasės, kai jos kartu ėjo iš mokyklos.

Ruta stabtelėjo, bet neprisivertė paklausti.

– Na, nereiškia, kad ką nors žinau. Bet merginos šnabždasi.

Ir staiga Ruta viską suprato. Popieriaus lapelis su užrašu „Devintą?“, iškritęs iš jo užrašų, kai ji tvarkė kambarį. Visos kitos smulkmenos, kurios gal nebūtų atrodžiusios keistos, jeigu jie nebūtų susituokę.

Jam patikdavo tysoti ant dalmatino kailio ir rūkyti „Frisco“. Dabar ji suvyniojo kailį ir nugrūdo į sandėliuką pastogėje. Kai Ovė jo pasigedo, puolė į ašaras ir iškėlė sceną. Savaime. Jis viską neigė, tad niekas nepasikeitė.

– Tau rodosi vidury baltos dienos! – suniekino jis.

Po pusvalandžio jie gulėjo lovoje, nors dar tik vakarėjo. Kažin ar būta kito pasirinkimo norint „išmušti iš galvos tas nesąmones“, kaip jis pasakė.

Jie gavo darbą miestelyje, kuriame Ruta nebuvo buvusi, bet Ovė teigė, kad tai – „puiki vieta“.

Ir iš pradžių viskas ėjosi gerai. Ovė įniko tvarkyti ir rengti naująjį komunalinį butą. Sienos buvo šviežiai išdažytos pastelinėmis spalvomis.

Daugiabutis stovėjo šalia miškelio. Kitoje pusėje buvo kelias ir jūra. Kai kildavo audra, jie girdėdavo bangavimą. Vis šioks toks nusiraminimas. Nuo ko, ji nelabai žinojo.

Butuose gyveno beveik vieni mokytojai. Ruta suprato: jei nori būti mėgstama, kaimynus reikia kviestis kavos. Kurį laiką ji gerdavo daug kavos. Būdavo, net keksą jiems iškepa. Tačiau sunkiai sekėsi dalyvauti pokalbiuose.

O mokytojos darbas jai patiko. Kartais, padėdama vienam iš ketvirtokų, prieš akis matydavo Jorgeną.

*

Žiemą Ovė susirgo kiaulyte. Apylinkės gydytojas pasakė, kad jis gali tapti nevaisingas, nes liga, jo žodžiais tariant, kertanti žemyn.

Ovė kelias dienas išgulėjo aimanuodamas, šlaunimis suspaudęs pagalvę. Pasveikusį apniko stiprus nerimas, susijęs su giminės pratęsimu. Niauriai pareiškė, jog reikia išbandyti viską.

Ruta suprato, kad dar nėra pasiruošusi tapti mama. Sukaupusi drąsą, jam tai išrėžė. Jeigu būtų pažinojusi jį geriau, būtų galėjusi pasakyti, kad iš pradžių nori nutapyti keletą paveikslų.

– Aš taip pavargstu mokykloje visą dieną prižiūrėdama kitų vaikus! – nusiskundė ji, o jis įsmeigė į ją įskaudinto vyro žvilgsnį.

– Gal nepavargsti labiau negu aš. Na, bet jeigu taip nori, tada...

Jis užsivilko marškinius, apsimovė kelnes. Netrukus ji išgirdo trinktelint laukujes duris.

Pamatė jį tik kitą dieną mokykloje. Jis buvo išblyškęs ir atsidavė namine. Per pertraukas vienai jaunai mokytojai padėjo perprasti dauginimo aparatą. Jie ilgam užsidarydavo sandėliuke, kur jis stovėjo.

Kai abu grįžo namo, ji išgirdo save mamos balsu rėkiant ant Ovės. Tai buvo taip šiurpu, jog ji kietai sučiaupė lūpas. Per kitas dienas neužrėkė nė kartelio. Net įstengė apie tai nebegalvoti.

Tą rytą, kai pravimo, suprato esanti nėščia. Ka gi, pamanė, bent nebereikės saugotis.

Ovė daug dienų vaikščiojo linksmas ir gerai nusiteikęs. Tą savaitę netgi perėmė jos budėjimą kieme, kad ji, girdi, galėtų sėdėti kaip puošmena.

Ėjo savaitė po savaitės, o ji užuot valgiusi tik vėmė. Ovė jau buvo spėjęs tapti svarbiu miestelio veikėju. Visada užsiėmęs. Turėjo tiek reikalų, jog vakarų nepakako.

Ruta, šiaip ar taip, visuomet pavargusi ir anksti gulasi, kad iš ryto atsikeltų į darbą, tai kodėl gi jis negali išeiti ir nuveikti šį tą naudinga.

Viską išlaisvino šauksmas. Ištaškė viską į skutelius. Galvą. Kūną. Jorgeno šauksmas. Ne, jos pačios. Ji krito su juo. Kalnai ir namų stogai apversti aukštyn kojomis. Paplūdimiai – aukštyn kojomis. Jorgenas žemyn galva. Krito ir krito.

Mirtinai išsigandusi, ji nusileido ant geležinio dangčio. Verkė. Nesmarkiai, tik gurgeno kaip išdžiūvęs upelis.

Aplink juos šokinėjo dalmatinas. Ne, dalmatinas išlindo iš jos tempdamas ilgą kruviną virvutę.

Prasikankinusi beveik septynias valandas, ji pirmą kartą išvydo berniuką. Nuo geltos visą auksišką, su juodomis šlapiomis garbanėlėmis, prilipusiomis prie galvutės.

– Ar jam kas nors negerai? – goktelėjo ji.

– Ne, anaiptol, dabar nukirpsime virkštelę, – maloniai atsakė akušerė.

Po poros valandų atlėkė Ovė, teisėjavęs futbolo rungtynėse. Jis plačiai nusišypsojo ir prisiekė gėlių įteiksiąs kitą dieną. Tada sušveitė vakarienę, kurios ji vis tiek nebūtų įveikusi. Vieną sumuštinį su kiaulienos vyniotiniu ir burokėliais, kitą – su olandišku sūriu. Paskui pamojavo jai nuo durų. Turįs bėgti namo, nusiprausti ir visiems apskambinti.

Jai ilgai buvo lemta gyventi apsuptai salsvo jos pačios ir kūdikio kvapo. Jis tvyrojo gimdymo namuose ir persikėlė su ja namo. Tarsi kažkas tuo dvelksmu juos tyčia būtų apgaubęs, kad nekiltų abejonių, jog jie susiję.

Kūnas buvo ne jos, bet ji jau seniai tai jautė. Prieš išvažiuodama iš gimdymo namų, pasvėrė jį surūdijusiomis svarstyklėmis, kurias rado bendrame vonios kambaryje. Jis svėrė vos keturiasdešimt šešis kilogramus. Blogiausia, kad dėl siūlių ji negalėjo nei atsitiesti, nei sėdėti. Akušerė nuramino, kad tai normali, nė kiek nedramatiška moters būsena.

Ji bandė atmintinai išmokti, ką sakys, jeigu mama ir Pamokslininkas rimtai susiruoštų jų lankyti. Tačiau nesisekė. Su nuotaika keitėsi ir žodžiai.

Ji vargo virindama viską, kuo kūdikį rengė arba dėjo jam į burną, nes taip buvo skaičiusi. Kai berniukas užsnūsdavo, atsiguldavo ir ji. Bet retai įstengdavo užmigti, nes vis laukdavo, kada pareis Ovė.

Po kelių dienų ji vis dėlto pradėjo aiškiai mąstyti. Miesto, molberto ir nerūpestingo vienatvės liūdesio ilgesys taip suspaudė širdį, lyg būtų miręs artimas žmogus.

Pažiūrėti berniuko atvyko Ovės tėvas. Jis svečiavosi keletą dienų ir mielai leidosi aptarnaujamas, mat buvo našlys.

Rutai prapuolė pienas, o vaikas be paliovos verkė. Ovės tėvas nusprendė, jog kalta motina.

– Iš kur bus tas pienas, jei tiek tevalgai. Kitaip ir būti negali. Nereikia būti tokiai šiuolaikiškai, tu turi valgyti!

– Tėti, nekalbėk niekų, ji juk valgo viską, ką gali. Ne nuo to pareina, – užsistojo ją Ovė.

Kaskart, kai kūdikis pravirkdavo, kildavo ta pati kalba, o Ruta nesugalvodavo, kaip apsiginti. Kada ne kada prieš akis jai iškildavo suterštas mamos paltas, kai jie tempė ją namo po persileidimo. Šiaip ar taip, jai nebuvo taip jau labai pasimaišęs protas, pamanydavo.

Tada atėjo šaltas, tamsus rytas, jie stovėjo palinkę prie jos. Kalbėjo apie ją, kilnojo, tarsi būtų mirusi. Kūno lipnumas, šerkšnas ant lango stiklo. Karštis. Alsavimas per miegus. Vandens garai.

Apylinkės gydytojas atvyko apžiūrėti vaikiškos Ovės ligos padarinių. Jis išrašė Rutai nedarbingumo lapelį, bet kol jai nesibaigė motinystės atostogos ir ji vis tiek negalėjo atitrūkti nuo įprasto vaid­mens, iš to buvo maža naudos.

Ruta pajuto kaži kokį glebnumą, kai miegamojo tarpduryje išvydo stovint mamą. Nuo veido jis pasklido po visą kūną. Išmušė prakaitas. Ji suprato, kad Ovė bus paprašęs pagalbos.

– Būčiau galėjusi atvažiuoti anksčiau, jei būčiau žinojusi, kad tau manęs reikia, – tyliai tarė mama ir ėmė skintis taką prie lovos.

Ruta mėgino sugalvoti, ką pasakyti, bet pravirko vaikas ir mama paėmė jį ant rankų spoksodama taip, tarsi jis būtų iš kitos planetos.

Jį tai veikė taip pat, kaip kadaise ją ir Jorgeną. Jis nurimo.

Priekaištų, kurių tikėjosi, ar niurnėjimo apie valgymą ir pieną Ruta neišgirdo. Mama prižiūrėjo kūdikį, virino buteliukus ir patylomis brazdinėjo po butą. Ovės treningus ji skalbė taip pat mielai kaip ir vaiko drabužėlius. Rankomis. Jie neturėjo skalbyklės, nes brangiai atsiėjo Ovės laivas.