Хербьёрг Вассму - Septintas susitikimas

Sagas ir užtrauktuką jis įveikė vikriai ir sparčiai. Vieną kartelį, prieš pat jam įeinant, jai dingtelėjo, kad močiutė stovi šaltyje, nes nenori trukdyti.

I should have known better, – traukė „The Beatles“. Jai pasirodė, jog užuodžia terpentino kvapą.

Kelios merginos iš klasės miegojo su tais, už kurių tikėjosi ištekėti. Ji nemanė, kad ištekės už Ovės. Bet kartą, kai jie grįždami iš šokių, kur ji įsitikino jo populiarumu, klampojo per seną sniegą į veidą pučiant vėjui, jis pareiškė:

– Kai ateis vasara, mes susituoksime!

Ji neapsidžiaugė, kaip abu tikriausiai tikėjosi. Pajuto kažką panašaus į nuovargį.

– Gal galime palaukti, kol baigsime mokyklą, – pamėgino perkalbėti.

Jis paspartino žingsnį, pasileido protekiniais. Ji ir neturėjo spėti su juo.

– Nepyk, – išgirdo savo balsą.

– Aš nepykstu, tik mėginu apsiprasti su tuo, kad manęs nemyli.

Nepadėjo nė tai, kad Ruta patikino jį mylinti. Jei moteris nenori už jo tekėti, ji jo nemyli. Paprasta logika.

*

Ji visą savaitę stebėjo, kaip jį myli visos kitos merginos.

Atrodė, tarsi gyslomis keliautų aštri adata, draskydama plonytį audinį. Kaskart, kai ji išvysdavo jį palinkusį prie merginos ar su kuo nors besijuokiantį ir nė nepažiūrintį į jos pusę, adata vienu sykiu persmeigdavo visus keturis širdies skilvelius. Pasijusdavo, lyg šešias dienas būtų sulaikiusi kvapą. Ji neįstengė pakelti teptuko, tuo labiau – skaityti.

Kai sėdėdavo kambaryje, svarstydavo, ką jis veikia, o kai matydavo jį mokykloje, mėgindavo negalvoti apie tai, ką mato. Nerimas visiškai išmušė ją iš vėžių. Neatlėgstantis nuovargis trukdė logiškai mąstyti. Išėjusi į lauką, trokšdavo grįžti vidun. Būdama namie, verždavosi lėkti lauk. Ji visiškai pamiršo valgyti.

Šeštadienio priešpietę, kai jie prasilenkė koridoriuje eidami į paskutinę pamoką, ji jam įbruko raštelį. „Ar galim pasikalbėti?“ – buvo iškraigliojusi. Jis nesustojo, santūriai šyptelėjęs paėmė lapelį ir nužingsniavo toliau.

Tačiau kai ji išėjo iš pamokos, jis jau laukė. Paėmė jai už parankės ir prisišliejo taip, kad visi matytų.

Ovė puikiai suprato jos nenorą tekėti Saloje, toje pačioje bažnyčioje, kur įvyko Jorgeno tragedija. Ruta pasijuto sušildyta ir laiminga, kai jis pasakė suprantąs.

Jie neplanavo didelių vestuvių, nes nebuvo tokios būtinybės. Tačiau reikėjo suprašyti Ovės tėvą, tetą su dėde ir tris jų vaikus, nes visi gyveno toje pačioje sodyboje. Susituokti jie turėjo Ovės gimtajame kaime netoli miesto.

Ji pareiškė nekviesianti mamos ir Pamokslininko. Ta žinia Ovę taip smarkiai sukrėtė, jog jis pavadino ją nežmogumi. Neįsivaizdavo nieko, kas būtų baisiau už nežmogų. Tolygu žmogžudystei ir dar didesniam blogiui.

Ji bandė jam papasakoti apie mamą ir Pamokslininką, tačiau pati suvokė, kad bergždžias darbas. Galiausiai jie kartu parašė laišką ir pranešė, kad tuokiasi. Ovė įdėjo savo nuotrauką, kad, kaip jis sakė, patys pamatytų.

Mama greitai atrašė džiaugdamasi Rutos laime. O Pamokslininkas atsakė Biblijos žodžiais iš Pradžios knygos, kur pasakojama apie Abraomo tarną, turėjusį surasti Izaokui žmoną. „Mergina buvo labai graži, vyro nepažinta mergelė. Ji nusileido prie šulinio, pasisėmė ąsotį ir išlipo“, – parašė.

Ruta pajuto burnoje šleikštulį ir prisiminė, kaip Pamokslininkas pakrikštijo ją tada tvarte.

– Tavo tėvas iškalbus, – pagyrė Ovė.

Tėvai, atvykę į vestuves Ovės gimtuosiuose namuose, elgėsi taikiai. Ovė su mama kalbėjo taip, tarsi ji būtų kažkas trapu ir nepaprasta. Kreipdavosi į ją tyliu, įtaigiu balsu. Klausinėjo, ar patogiai sėdinti, ar jai nešalta ir ar galinti jam padėti užsirišti kaklaraištį.

Kai Ovė atsistodavo šalia mamos, Rutai darydavosi keista į juos bežiūrint. Ovę ji atpažindavo, bet mama būdavo visiškai kitas žmogus.

Pamokslininkas taip pat buvo kitoks negu namie, beveik kaip vesdamas susirinkimą. Jis visus iš eilės šnekino, spaudė ranką ir žiūrėjo į akis. Tačiau atversti nieko nemėgino.

Kiekvienas išgirdo, jog Ruta visuomet buvusi jo numylėtinė ir koks jis laimingas, kad ji pateksianti į tokią garbingą ir gerą šeimą. Ovės tėvas pamažu darėsi vis nekalbesnis.

Tai truko tik dvi dienas ir dvi naktis, tada viskas pasibaigė. Mama ir Pamokslininkas išvažiavo namo, o ji su Ove – į miestą.

Ovė įsidarbino vieno knygyno prekybos agentu ir turėjo pardavinėti prašmatnų leidinį „Papročiai ir tradicijos“. Tikėjosi gerai uždirbti.

Jis atmintinai išmoko visą reklaminį tekstą. „Tai įspūdinga knyga, kurioje žodžiais ir vaizdais pristatoma visa, kas susiję su papročiais ir tradicijomis plačiąja prasme, didelis ir išsamus veikalas apie gyvenimo žaidimo taisykles, kurios praverčia bendraujant su žmonėmis – paprastą ir šventinę dieną, namuose ir svečiuose. Tai neprilygstamas šeimos patarėjas ir vaikų sėkmės laidas. Tik aštuoniolika kronų grynaisiais, vėliau – mėnesinės įmokos po dvidešimt kronų.“

Ruta susirado darbą kavinėje. Buvo visai patenkinta. Ji gerai jautėsi mieste. Kita vertus, jei ne mieste, kur dar?

Kai rudenį grįžo Ovė, jos kambaryje pasidarė ankšta. Jis pats ir jo daiktai užėmė daug vietos. Pardavinėti „Papročius ir tradicijas“ sekėsi nekaip, todėl jiems nepavyko išsinuomoti kambario kitoje koridoriaus pusėje, kur būtų galėję įsirengti darbo vietą ir miegamąjį.

Ruta nenumatė, kad gyvenimas atskirai ir dviese taip skirsis. Ovė turėdavo daugybę reikalų, bet jo manta niekur neišnykdavo. Drabužiai, knygos ir popieriai. Nė nepastebėjo, kaip pati tapo atsakinga už jo daiktų tvarką. Močiutė, ko gera, būtų pasakiusi „tik to betrūko“. Bet ji buvo dingusi ir nepasiekiama.

Ruta negalėjo tapyti net tada, kai Ovės nebūdavo namie, nors ir nurinkdavo jo daiktus atlaisvindama vietos tapybos reikmenims. Mat visą laiką galvodavo, kad jis tuoj turi pareiti.

Maiklui ji parašė trumpą laišką, kuriame pranešė ištekėjusi. Du mėnesius nesulaukė atsakymo. Paskui jis pasveikino ir palinkėjo visokeriopos sėkmės. „Nepamiršk, kad esi menininkė“, – parašė baigdamas. Kaip tik tai atrodė nepasiekiama.

Kai Ovė būdavo namie, jie daug juokdavosi. Jo oda buvo šilta ir ištisus metus kvepėjo viržiais. Ji žinojo – Dievui nepatinka, jog kartais vietoj Ovės ji nori matyti kitą. Jeigu Pamokslininkas teisus, ko gera, jos laukia bausmė. Tačiau ji ilgėjosi ne Maiklo. Gal tik pašnekesių su juo. Ir jo tapymo.

Ovė kur buvęs, kur nebuvęs užsigeisdavo važiuoti į Salą aplankyti mamos ir Pamokslininko. Ji nesakydavo nei „taip“, nei „ne“. Tačiau išmoko atidėlioti.

„Man reikia ką nors veikti“, – nuolat kartodavo jis. Tas „veikti“ reiškė, kad kas nors turi vykti. Jeigu jam pasirodydavo, kad vyksta per mažai, eidavo žmonėtis. Kadangi mokydavosi greitai ir susikaupęs, dažnai ištrūkdavo į barą.

Ji pavargo keltis naktimis pažadinta durų skambučio, mat jis būdavo pamiršęs raktą. Bet giliai širdyje džiaugėsi. Jis juk sugrįždavo. Taigi ji visada galėjo juo kliautis, net ir tada, kai jo nebūdavo namuose.

O kai jis niekur neidavo, atrodydavo, kad jos kambaryje jaučiasi geriau už ją pačią. Patefoną pasistatydavo ant rašomojo stalo, treningus nublokšdavo kur pakliūva. Galima sakyti, kambarys pasidarė Ovės. Jis krapštydavo ir taisinėdavo daiktus, kurių ji niekada nebuvo maniusi keisti.

Ji žavėjosi, kad jam taip gerai sekasi mokykloje, ir to neslėpė. Ką jis manė apie ją, ji nežinojo. Šiaip ar taip, jis nesiskundė.

Iš pradžių ji nenutuokė, ką reiškia turėti vyrą, prie kurio taip limpa merginos. Tačiau netruko patirti. Iš vakarėlių ji pradėjo grįžti viena. Pirmus kartus jautėsi taip, lyg širdį ir pilvą kas būtų apvyniojęs spygliuota viela. Vėliau apsiprato.