Хербьёрг Вассму - Septintas susitikimas

Ji buvo ne ką vyresnė už jį. Krūtys veržėsi iš marškinių. Auksiniai galionai atrodė įspūdingai. Sijonas buvo trikdomai trumpas. Jis pajuto, kad raustelėjo.

– Oho! Pažiūrėsiu, ar neini į minusą, – atsakė ji.

– Manau, turėtų užtekti.

– Vaje, ar ne kraštietis būsi, vaikine?

– Galbūt. Iš kur esi?

– Iš Surtlano. O tu?

Jis pasisakė ir pyktelėjo ant savęs, kam vis dar raudonuoja. Matyt, ji pažiūrėjo į jo gimimo metus, nes paerzino, kad jis per senas dirbti junga.

– Pasistengsiu nestovėti vietoje, – tarė jis ir pasitraukė iš eilės.

Kadangi ji valgydavo karininkų kajutkompanijoje, jis vėl jos ilgą laiką nematė, kol atėjo paimti pinigų prieš Penangą. Eilėje stovėjo paskutinis, tad jie valandėlę liko vieni.

– Jau žinai, ką veiksi išlipęs į krantą? – paklausė ji.

– Eisiu pasroviui.

– Smuklės ir merginos?

– Panašiai...

– Čia ne taip pavojinga kaip Port Svetenhame. Ten vaikinai bemat pasigauna kokią bjaurastį, paskui radistė juos turi varyti pas daktarą.

Jis dirstelėjo į ją neišmanydamas, ar galima juoktis.

– Aš rimtai. Jie baisiai kenčia. Tai lyg sisioti stiklo šukėmis. Ar esi buvęs Penange?

– Ne.

– Aš tau aprodysiu. Galėsime išsinuomoti rikšą.

Gormas susivokė stovįs atvipusiu žandikauliu.

– Tada nutarta, – pasakė ji ir susirinko sąrašus.

Kai grįžo į kajutę, Vaikio nebuvo, tad jis galėjo atsipūsti. Po valandėlės išsitraukė geltonąją užrašų knygelę. Mėgino aprašyti, ką jautė stovėdamas priešais radistę. Nuostabą. Nes tai, apie ką nedrįso net pagalvoti, įvyko.

O kol jis rašė, radistės aptempti marškiniai stovėjo akyse ir deginantis geismas stabdė žodžius.

Gormas nusprendė, jog rašytoju gali vadintis ir tas, kurio kūrinių niekas neskaito. Jam atrodė šaunu būti užsislaptinusiu ir neskaitomu rašytoju. Tokiu, kuris nesivaiko dėmesio.

Bet iš pradžių, matyt, reikėjo pagyventi pašėlusiu tempu, kad būtų galima patirti pakankamai beprotiškų nuotykių. Tik ką išties verta užrašyti? Ar svarbus pats įvykis? Ar jo aprašymas? Ir ar išvis būtina galvoti apie tai, ką verta pasižymėti?

Kodėl rašytojai rašo apie bergždžią meilę ir laiką, kuris praeina, o žmonės netampa daug laimingesni? Ar dėl to, kad nežino, kaip pavaizduoti tikrąją meilę? O gal jie jos tiesiog nepatyrė, mąstė jis. Galbūt jie pasakoja apie ilgesį, visai kaip jis.

Rytą po budėjimo grįžęs į kajutę, jis mėgino parašyti apie ją. Savo žmogų. Tačiau buvo pernelyg pavargęs. Kol bandė perkelti ją ant popieriaus, ji sugurėjo. Bet jis davė jai vardą. Ruta.

Radistė ir Gormas riedėjo siauromis, vingiuotomis gatvelėmis. Juodaūsis vyriškis maloniu tempu mynė rikšą kaire kelio puse. Kada ne kada jis ranka parodydavo posūkį, nors panašu, kad piktai pypinantiems automobiliams tai nerūpėjo.

Ji vilkėjo baltą berankovę palaidinę ir raudoną liemenuką. Matėsi petnešėlės, o priekyje persišvietė raudona spalva. Ant galvos buvo užsimaukšlinusi geltoną celiulioido gaubtą. Vėjas draikė tamsias garbanas. Po stogu buvo karšta ir tvanku. Pagaliau ji paprašė sustoti prie sraunaus upelio, ir jie išlipo.

– Čia viską reikia drėkinti, – tarė ji ir ištraukė du butelius į sultis panašaus skysčio.

Iš pradžių jie atsigėrė, paskui ji nusivilko palaidinę ir pakišo po vandens čiurkšle, krintančia nuo uoloje sumūryto latako.

Jis susižavėjęs žiūrėjo į ją, kai ji šlapią palaidinę vilkosi per galvą. Netrukus jis padarė tą patį su marškiniais ir idiotiška medvilnine kepure.

Radistė stebėjo jį ir juokėsi. Tame juoke nebuvo nieko, kas jį glumintų, priešingai. Kepinant gal keturiasdešimties laipsnių karščiui, išglebusiomis kaip moliuskas smegenimis, jis sustandėjo. Vėl atsisėdo ant įkaitusios plastikinės sėdynės ir atsiraitojo kelnių klešnes.

Rikša nuvežė juos prie šventnamio, bet Gormas negalėjo galvoti apie nieką daugiau, tik kaip prie jos priartėti. Posūkiuose lyg netyčia priglusdavo, bet tai tik dar labiau kaitino.

Ji pareiškė norinti pakilti funikulieriumi ir paliepė rikšai nuvežti. Tai truko amžinybę. Gormas pasidėjo rankas ant kelių ir galvojo apie ledukus.

Vagonėliuose jie sėdėjo susispaudę su pulku vietinių kaip silkės statinėje. Bet pakilus į kalnus padvelkė vėjas ir jis vėl turėjo jėgų džiaugtis, kad leidžiantis žemyn ankštai ir šiltai sėdės su ja.

Ji daug nekalbėjo ir buvo neįmanoma įžvelgti, ką mąsto. Bet jis žinojo, kad ji jo geidžia. Argi pati jo nepasirinko? Apie tai bylojo judesiai, žvilgsniai ir tai, kaip ji įsispręsdavo, kai po mūrais ir vijokliais jie sustodavo ko nors pažiūrėti.

Rodės, vien tas žinojimas varyte varo iš proto. Kai jie vėl įsitaisė rikšoje, jis nebeištvėrė. Puolė prie jos tokiu smarkumu, jog nustebino save patį.

– Ramiau! Ramiau! – sušnabždėjo ji jam į ausį.

Ji žino vietelę Džordžtaune. Ten kaip tik tai, ko jiems reikia. Dušas, alus ir lova. Iš pradžių ji nuvilko jam marškinius, galiausiai nuo galvos nusiėmė plastikinį gaubtą. Jis niekada nebuvo sutikęs žmogaus, kuris taip nesivaržytų savo nuogumo.

Po poros valandų jis buvo pajėgus suvokti, kad už purvino lango žaibuoja. Radistė buvo tapusi Guna, ir jie turėjo rėkte rėkti norėdami susikalbėti per lietų.

– Valgyti! Arbatos! Mirštu, kaip noriu! – pareiškė ji ir ėmė vilktis drabužius.

Jie sėdėjo ant alyvos bako pusių po varganu skardiniu stogu. Indiškos išvaizdos vaikinukas iš palmės lapo patiekė jiems kariu pagardintų ryžių ir vištienos su karštutėle arbata.

Gormas norėjo atsisakyti arbatos. Tačiau Guna patikino, kad tai vienintelis teisingas gėrimas per karščius. Jis gėrė, kad jai įtiktų, ir žiūrėjo į akis, o abiejų veidais sruvo prakaitas. Paskui jie grįžo į „kambarį“ ir viską pakartojo nuo pradžių.

Kitas rikša per tamsą vežė juos į uostą. Sėdynės buvo permirkusios nuo lietaus. Pro šalį it žiežirbos lėkė žiburiai. Jis nesuprato, kaip rikša randa kelią.

– Esi gera gidė, – pagyrė apkabindamas ją staigiame posūkyje.

– Tiktai?

Jis džiaugėsi, kad tamsu ir ji negali matyti, kaip jis sutriko.

– Ne. Gera visom prasmėm, – šauniai atsakė.

– Ar žinai, kiek man metų?

– Ne.

– Trisdešimt treji.

– Oo... – nutęsė neįstengdamas nuslėpti nuostabos.

– Ar anksčiau esi tai daręs su tokio senumo moterimis? – nusijuokė ji.

– Ne, – prajuko ir jis.

– Taip ir supratau, – tarstelėjo ji.

Sugniužęs jis nutilo. Praėjo kelios minutės.

– Esi nepaprastai gražus, tad turi pasisaugoti. Nepastebėsi, kaip suvalgys tokios kaip aš. Bet geriau negu eiti į smuklę.

Jis nežinojo, kaip atsakoma į tokius žodžius.

– Grįžęs į laivą, gali girtis kiek nori, bet tik tau pačiam bus blogiau, – po valandėlės prabilo ji.

– Neturiu tokio įpročio.

– Tai gerai. Aš taip ir maniau. Bet man esi pirmas naujokas, tad norėjau, kad neliktų neaiškumų.

– Nekalbėk niekų, – pyktelėjo jis.

– Neimk į galvą, – draugiškai tarė ji.

Gal dėl tamsos ir žvaigždžių, o gal dėl apsisprendimo audringai gyventi, kad turėtų apie ką rašyti, jis ėmė ir staiga paklausė:

– Ar tu tiki meile?

Jam pasirodė, kad pro dviračio ratų čežėjimą šlapia kelio danga išgirdo atodūsį.

– Nežinau. Baigusi tarnybą, žadu ištekėti.

Gormui tapo aišku, jog vaikinams neprasprūdo, kad jis buvo krante su radiste. Jūreivis Bubenas į jį šnairavo ir laidė šiurkščias užuominas. Pamažu prie jo prisidėjo kiti ir neatlyžo iki pat Singapūro, kol laivas plaukė Malakos sąsiauriu.