Хербьёрг Вассму - Septintas susitikimas

Kitą dieną, užuot paskambinęs į namus, jis išsiuntė telegramą: „Šiandien išskrendu į Ameriką. Laiškas vėliau.“

Kai po valandos jam pranešė, kad skambina iš namų, jis neatsiliepė. Sąžinės graužimas nebuvo toks stiprus, kad negalėtum pakelti. Tiesą sakant, silpnesnis negu visada. Rodės, apsisprendimas išvadavo jį nuo tokių dalykų.

Visas bagažas buvo jūreivio krepšys su reikalingiausiais daiktais ir keliais romanais. Iš pradžių jis turėjo skristi lėktuvu, ir vien nuo maršruto jam kvaito galva. Oslas–Reikjavikas–Niujorkas–Los Andželas.

Jausdamasis taip, lyg ką tik būtų padaręs stebuklą, tačiau dar neįsitikinęs, ar išgyvens, jis pasroviui užlipo lėktuvo trapu, vidinėje kišenėje nešdamasis galiojantį pasą su viza. Jis plaukte praplaukė lėktuvo taku. Kiekvienas raumenėlis teikė didžiulį džiaugsmą. Rankos, kojos. Viskas tobula. Valdoma. Dabar jis buvo pats savimi. Gormas, nusprendęs keliauti į Ameriką.

Islandijoje, laukdamas „Loftleidir“ lėktuvo į Niujorką, parašė atviruką tėvams. Telegramos stiliumi pranešė, kad skrenda į JAV, iš visko sprendžiant gerai išlaikė egzaminą ir sumokėjo už savo mantos parsiuntimą namo. Kadangi joks pasiteisinimas nebuvo pakankamai geras, teisintis nė nemėgino. Tačiau padėkojo už suteiktą galimybę įgyti išsilavinimą. Pabaigoje aiškiai užrašė, kaip vadinasi laivininkystės įmonė ir laivas.

Tada jis prisiminė paskutinius tėvo jam pasakytus žodžius. „Tik perduok, kad grįšiu pirmadienį.“ Pro šalį skubančių žmonių minioje Gormas prapliupo juoktis.

Niujorke, mėgindamas susiorientuoti nepažįstamame oro uoste, pasijuto taip, tarsi pagaliau būtų apsigyvenęs savyje. Kad ir ką darytų, kad ir kur būtų, jis turi save. Apėmė svaigus pojūtis, jog yra nenugalimas. Kai į jį draugiškai pažvelgė eilėje stovinti pagyvenusi ponia, jis suprato, kad šypsosi.

Realybę suvokė, kai pabudo ore virš skiautinio, kuris turėjo būti Amerika. Jis įmigo išlenkęs keletą taurelių „Captain Morgan“ romo. Sopėjo galvą ir kūną.

Jis sapnavo, kaip mama, raudodama ir šaukdama jo vardą, nuoga perėjo visą Didžiąją gatvę. Turgaus aikštėje buvo susirinkusi minia žmonių. Jis mėgino pasprukti, bet iš visų namų langų į jį niekinamai spoksojo tėvo akys.

Kai lėktuvas nusileido, Gormas suvokė, kad visi oro uostai naudoja tuos pačius kodus. Ženklai, užtvaros ir sienelės juos kaip gyvulių bandą nukreipė tam tikromis kryptimis. Tai teikė savotiško saugumo, ir jis pats tai pasirinko.

Jis susirado agentą, iškėlusį lentelę su laivininkystės įmonės pavadinimu, ir, galima sakyti, pasiekė kelionės tikslą.

Laivas stovėjo San Pedre, tarp senų burlaivių ir jachtų, aplipusių krantines. Agentas mostelėjo į baltą pastatą, ant kurio plevėsavo Norvegijos vėliava, ir liepė įsidėmėti, jog tai – „šventovė“.

Kapitonas buvo kresnas vyriškis guviomis akimis. Sunkiai nuspėjamo amžiaus. Gal keturiasdešimties. Tačiau Bergeno tarmės buvo neįmanoma neatpažinti. Jis žvilgtelėjo į Gormą, tada peržiūrėjo jo dokumentus.

– Dvidešimt trejų metų naujokas?

Gormas linktelėjo.

– Ką tiek laiko veikei?

– Studijavau prekybos mokykloje.

Vyriškis kilstelėjo antakius. Lūpos prasiskyrė, ir tai, matyt, turėjo reikšti šypseną. Ji priminė tarp pirštų ištemptą gumelę nuo stiklainio.

– Tavimi dėtas, čia labai nesiskelbčiau.

Gormas žiojosi atsakyti, bet kapitonas vėl subirzgė:

– Pasą!

Gormas padavė pasą, šis buvo apžiūrėtas be pastabų.

– Junga Grandė. Alga – trys šimtai devyniasdešimt penkios kronos per mėnesį. Turėtų užtekti. Tarp Los Andželo ir Vankuverio pinigų galėsi išsiimti du kartus per savaitę.

– Išsiimti?

– Mes čia taip sakome. Algalapis guli kajutkompanijoje, radistas surenka ir išduoda pagal pakvitavimą. Dar kas nors neaišku?

Gormas žinojo, kad jam daug kas neaišku, bet nesumąstė, iš tikrųjų, todėl papurtė galvą.

Jam teko apatinė kajutė, kurioje turėjo gyventi su kitu naujoku. Tai buvo šešiolikinis, jo žvilgsnį pavyko sugauti tik po savaitės. Jie praminė jį Vaikiu. Jis buvo iš Hamaro ir stengėsi niekam nelįsti į akis. Kaip tik tai Gormui patiko.

Jie turėjo plaukti šiaurės kryptimi iki San Francisko, paskui – Ramiuoju vandenynu į Honkongą.

San Franciskas! Aukso Vartai, iš ūkanų išnyrantis tiltas. Funikulieriai stačiose gatvėse. Stovintys automobiliai su atramomis ratams, kad nenuriedėtų pakalnėn. Namai it miniatiūriniai rūmai ir pilys. Visokių odos spalvų žmonės, šnekantys įvairiausiomis kalbomis. Kunkuliuojantis gyvenimas uoste ir užeigose. Štai pasaulis!

Jis sugalvojo tai jūroje. Kad užgniauš bet kokį bailumą ir iš „šventovės“ paskambins namo. Kol jis sudrėkusiais delnais laukė ryšio, šnervėse tvyrojo cinamono, kažko šleikščiai saldaus, kas iš tikrųjų priklauso vaikystei, kvapas.

Ką sakys, buvo užsirašęs geltonojoje užrašų knygelėje, kurią visada nešiojosi. Mėgino nuspėti, ko gali būti paklaustas. Mamos. O gal tėvo? Tėvas buvo sunkiausiai nuspėjamas.

Atsiliepė Marijanė. Vos išgirdusi jo balsą pravirko.

– Gormai! – ataidėjo metališkomis bangomis, tarsi ji kalbėtų iš kosmoso.

– Marijane! Tu namie?

– Taip, pradėsiu dirbti vietos ligoninėje. Viskas yra... Janas ir aš, mes... O mama nesikelia iš lovos.

– Serga?

– Ne labiau už mane.

Balsas buvo kupinas neapykantos.

– Ar Ėdelė irgi namie?

– Ji! Kurgi ne! Už devynių kalnų, abu jūs už devynių kalnų. Kur tu esi?

– San Franciske.

– O Viešpatie! Kodėl ne aš ten! Kaip tu galėjai?

Traškantis artumas. Jos balsas. Jis matė prieš save Marijanę, pasipuošusią per nacionalinę šventę, ir su abiturientės kepuraite. Prie altoriaus nuotakos suknele. Jos veidą, kai ji atsisukdavo. Džiūgaudama. Arba kai kas nors jai nepatikdavo, kai būdavo paniurusi ir nepasiekiama. Ir dabar, kiaurai Atlanto ir Amerikos, jis matė, kad lūpų kampučiai nusviro ir įsižeidusio žmogaus kone pašaipi mina užkirto kelią bet kokiam kontaktui.

– Ar galiu pakalbėti su tėvu? – pabandė jis.

– Jūs su tėvu vieno galo! Visi vyrai vieno galo! – suriko ji, ir ryšys nutrūko.

Jis stovėjo su gaudžiančiu telefono rageliu rankoje. Nebėra jokios prasmės, tad jis ramiai padėjo jį į vietą ir pasakė sau, jog normalu jaustis prislėgtam. Reikalingas ir numatytas jausmas, nes jis juk paskambino į namus. Tikėjosi išgirsti tėvo balsą ir sužinoti, ką jis mano. To jam nepavyko padaryti.

Vaikinai skaitė laikraščius iš namų. Kai kurie gavo laiškų. Jie stengėsi kur nors nulįsti. Paėmę ilgai lauktą laišką, suminkštėjo net Roterdamo smarkuoliai.

Kai kurie negavo nieko. Kaip jis pats. Kiti mėgino triukšmingai atsiduoti biliardui ir stalo tenisui. Gormas nuėjo gerti kavos su vafliais, tai turėjo keistą gydomąjį poveikį.

Vakare jis vis dėlto parašė laišką namiškiams. Vertėjo išsiųsti, kol dar negavo žinios iš jų. Jis lipdė nerūpestingus sakinius apie šį bei tą, vardijo miestus, kuriuos turėjo aplankyti anapus Ramiojo vandenyno. Honkongas, Manila, Singapūras.

Lyg tarp kitko užsiminė, jog „Laivininkystės naujienos“ ketvirtadieniais spausdina laivų sąrašą – jei kartais jie norėtų sužinoti jo koordinates. Telefono pokalbį su Marijane nutylėjo.

Kol kūrė laišką, apėmė toks jausmas, jog rašo padėką už jam nepatikusią dovaną, kad tik nebereikėtų apie tai galvoti.

Ant voko jis užrašė ir Marijanės, ir tėvų vardus.

Už San Francisko pasaulį sudarė vien jūra. Motorlaivis „Bonneville“ tebuvo maža ant milžiniškų vangių bangų besisupanti sėklelė.