Хербьёрг Вассму - Septintas susitikimas

Beveik visuose eskizuose buvo pavaizduotas judantis Jorgenas, su Egonu arba vienas. Ji ilgai tyrinėjo piešinius ir tik paskui atidžiai perskaitė laišką.

Maiklas rašė, kad jai išvažiavus Londonas tapo niūrus ir keletą dienų jis nieko daugiau neveikė, tik gailėjo Jorgeno. Bet dabar kibęs į darbus, tą patį turinti daryti ir ji. Galvojantis apie ją kiekvieną dieną ir neprarandantis vilties greitai ją pamatyti.

Ji paliko išskleistą laišką ant stalo ir išsitraukė tapybos reikmenis. Prieš keletą dienų iš darbų kabineto buvo iškaulijusi faneros plokštę, padengusi ją Antverpeno mėliu ir baltais dažais. Dabar ji ten perkėlė eskizą, kuriuo buvo labiausiai patenkinta.

Antrajame plane iš rėksmingos umbros išdygo kreivas bažnyčios bokšto smaigalys. Tada, mintyse jau matydama paveikslą, ant paletės ji galėjo sumaišyti rausvą ir baltą spalvas. Po teptuku ėmė ryškėti dideli atviri Jorgeno delnai. Jie dengė veidą ir krūtinę. Ruta tapė pagal savo ranką. Gyvenimo linija buvo ryški, ilga ir sveika.

Ji troško nutapyti jo veidą. Tačiau tam laikas dar neatėjo. Guodėsi bent tuo, kad mokėjo visų dažų tūbelių pavadinimus.

Už studijų paskolą Ruta įsigijo ne tik aliejinių dažų, bet ir nenaują žalią radiją. Be to, per Kalėdas negrįžo namo. Ir viena, ir kita buvo nuodėminga.

Močiutė parašė, kad ji turinti grįžti namo. Mama tylėjo, tad ji liko ten, kur buvo. Pamokslininkui nereikėjo žinoti, kad ji išsimokėtinai pirko radiją. Pusę sumos paklojo iš karto. Likusią dalį turėjo sumokėti gavusi paskolą kitą pusmetį.

Rodės, ji įsigijo gyvą draugą, kuris kalbasi su ja. Tiesa, pokalbiai nebuvo abipusiai. Bet jis galėjo nukreipti jos mintis kitur.

Ji turėdavo jį paliesti, kai atsikeldavo iš ryto ir kai pareidavo iš mokyklos. Prieš jungdama paglostydavo garsiakalbį. Sukiodavo, ieškodavo. Trumposios bangos, ilgosios ir vidutinės. „Radio Lux“ naktimis. „The Beatles“, Džimis Ryvsas ir „The Rolling Stones“. „Baby Love“ ir grupė „The Supremes“. Ruta klausėsi visko iš eilės. Kambarys pagaliau tapo namais.

Keletą kartų per savaitę ji leisdavo sau papietauti „Corner“ kavinėje. Pigios, didelės porcijos. Desertas įskaičiuotas į kainą. Drebanti raudona želė. Ryžių kremas ir šokolado pudingas. Be to, ji visada turėdavo ko nors valgomo kambaryje. Susirangydavo ant sofos, skaitydavo ir kramsnodavo.

Kadangi amžinai girdėdavo Pamokslininką dejuojant, kokia ji kaulėta ir kaip maža vilties ją ištekinti, jai buvo nė motais, kad skruostai ir klubai šiek tiek suapvalėjo.

Sausį, tą pačią dieną, kai turėjo prasidėti praktika, ji pasimatavo vienintelį tam tinkamą sijoną. Jis buvo pasidaręs per ankštas. Užtrauktukas neužsisegė. Iš pradžių ji sutriko, nes žinojo, kad praktikos vadovui nepatinka, kai merginos ateina su kelnėmis. Bet nieko negalėjo padaryti, tad apsimovė kelnes ir mėgino apie tai nebegalvoti.

Vesdama geografijos pamoką ketvirtai klasei, ji pamiršo, kuo apsirengusi. Ir dienos pabaigoje, kai praktikos vadovas turėjo įvertinti pamokas, buvo rami, nes jai atrodė, kad pamoka pavyko.

– Geras pasiruošimas, pagyrimo verti flanelografo paveikslai. Nepriekaištinga pamokos struktūra, gerai išnaudotas laikas. Mokiniai sekė pamoką, – dalykiškai ėmė dėstyti jis.

Tada nusiėmė akinius ir įsispoksojo jai į akis.

– Tačiau apranga, panele Neset! Vyriškos kelnės mokytojai – ne drabužis! Esu tai jau sakęs ir nenoriu, kad tektų kartoti. Netinkama apranga turės neigiamos įtakos praktikos pažymiui.

Ruta neturėjo jokio pagrindo abejoti jo žodžiais. Jis sugebėjo iš mokyklos išmesti nėščią studentę už tai, kad ši nebuvo ištekėjusi.

Grįžusi į savo kambarį, ji dar kartą pasimatavo sijoną. Užtrauktukas vis nenorėjo užsisegti. Kita praktikos pamoka bus ketvirtadienį. Šiandien pirmadienis. Kažką reikia daryti.

Bet kur rasti sijoną, kuris nekainuotų daugiau trisdešimties kronų? Ir kam ji pirko tą radiją!

Gatvės buvo pažliugusios ir pilkos, krito tirštas sniegas. Pora parduotuvių, į kurias ji užsuko pirmiausia, neturėjo nieko doro. Arba per brangu, arba netiko.

Ruta nedrąsiai įžengė į „Grandę ir Ko“. Ten tebekabojo kalėdiniai papuošalai. Prie durų sėdėjo linksintis nykštukas raudonais aksominiais drabužėliais ir siūlė sustingusią gipsinę košę geltonu viduriu. Jis vangiai vedžiojo medinį šaukštą virš košės, nė karto taip ir nepasemdamas. Skersvėjyje, kuris traukė nuo durų, nerimastingai, bet sinchroniškai šoko du angelai.

Ruta prisiminė praktikos mokytoją ir pamanė, kad jo marškiniai per pilvą trimis numeriais per maži. Taigi jų padėtis panaši. Skirtumas toks, kad jis jau turi praktikos pažymį ir jam leidžiama nešioti vyriškus drabužius.

Ji stebėjo pardavėją. Ši buvo užsiėmusi su pirkėju, kuris už pavadėlio tempėsi šunį. Ruta nuo pakabų greitai nusikabino tris sijonus, užsimetė ant rankos ir nuėjo į kabiną matuotis. Pasislėpusi už užuolaidos sulaikė kvėpavimą ir įsiklausė į pardavėjos balsą. Jis buvo toli. Tikriausiai prie pat prekystalio.

Užuolaidos per trumpos. Ar ji matoma iš išorės? Ji nusiavė šlapius aulinukus. Ko gera, matosi blauzdos. Ji nusimovė kelnes.

Širdis daužėsi. Pardavėjos balsas, ar dabar jis arčiau? Ji apsivilko gražiausią sijoną – per galvą, kad nesimatytų po užuolaida.

Tiko visi trys. Buvo baisiai brangūs. Juodos taftos pamušalu. Dabar kvėpavimas nustelbė širdies plakimą. Reikėjo apsispręsti. Ji skubiai nuplėšė etiketę nuo gražiojo, pilko. Plonas vilnonis gabardinas, užpakalyje skeltukas.

Kiek padvejojusi sudraskė etiketę į skutelius ir įsikišo į palto kišenę. Kelnes kietai suvyniojo ir įbruko į mokyklinį krepšį. Po penktos klasės tikybos vadovėliu. Tilpo kaip tik.

Staiga visai čia pat pasigirdo pardavėjos balsas.

– Gal galiu kuo nors padėti?

Ar ji ilgai ten tykojo? Ruta nurijo seiles.

– Ne, ačiū.

Ji sulaikė kvapą, bet širdis daužėsi. Dabar tikriausiai ji nuėjo. Bet ar toli? Ruta apsirengė, ant rankos užsimetė du sijonus, porą kartų giliai įkvėpė ir išėjo iš kabinos.

Pardavėja keistai, šleikščiai nusišypsojo. Ruta jautė, kad rankos dreba. Lūpos – taip pat. Ji mėgino ką nors įžiūrėti pardavėjai už nugaros. Ten nieko nebuvo.

– Aš pakabinsiu, – tarė pardavėja.

– Ačiū! – padėkojo Ruta ir padavė jai sijonus.

Po akimirkos, kai jau žengė durų link, ant rankos pajuto pirštus. Krepšys. Pardavėja kažką pasakė. Ruta iš paskutiniųjų stengėsi atsakyti. Bet neišspaudė nė žodžio.

Pardavėja buvo taip arti. Mostelėjo į krepšį. Paėmė jį. Pasirausė tarp vadovėlių ir susuktų kelnių. Pastatė krepšį ant žemės. Atsitiesė ir pradėjo sagstyti jos paltą.

Ruta kaži kur nuplaukė. Jos neliko. Pardavėja bedė pirštu į naująjį pilką sijoną. Durys į gatvę atsidūrė kitoje planetos pusėje. Viskas ėmė irti. Krūtinėje. Galvoje. Tas gėdingas padaras – ne ji.

Laiptais, virš kurių kabaliavo kartoniniai nykštukai, Ruta buvo nuvesta į kabinetą. Už rašomojo stalo sėdintis vyras nužvelgė ją. Pasiūlė atsisėsti. Bet Ruta negalėjo. Matė kėdę, į kurią jis mostelėjo, tačiau tam reikalingi judesiai buvo neįmanomi. Ji niekaip nebūtų įstengusi taip susilankstyti, kad galėtų atsisėsti.

Vyriškis žiūrėjo tiesiai į ją ir kalbėjo apie vagystes iš parduotuvių, o pardavėja kartojo paskutinius kiekvieno sakinio žodžius. Jis paklausė, ar ji norinti sumokėti. Dėl vieno karto jie pasigailėsią. Bet kitą sykį būsią pranešta policijai. Jis klausiamai pažvelgė į ją.

Ji papurtė galvą ir pakėlė abi plaštakas, tarsi jis jai grasintų pistoletu. Ji neturi pinigų. Argi jis nesupranta.