Хербьёрг Вассму - Septintas susitikimas

– Man reikia pasikalbėti su Ela, – išdrožė Ruta.

– Ji guli palėpėje, labai silpna. Ir tu žinai kodėl!

Balsas buvo aštrus ir teisingas.

– Vis tiek man reikia su ja pakalbėti.

– Negalima.

– Man reikia!

– Nešdinkis, iš kur atėjai, akiplėša! Per jus vienos nelaimės! – suspigo Asta.

Ruta įkvėpė ir su batais ėmė lipti laiptais, Asta puolė iš paskos mėgindama sulaikyti. Ruta buvo stipresnė, ištraukė ranką ir akimirksniu atsidūrė viršuje.

Išvydusi Elą, Ruta beveik išsigando. Ta buvo basa, vienais apatiniais ir persimainiusiu veidu.

Asta skersakiavo kaip jūrinė šarka, ginanti savo lizdą, tad Ruta išstūmė ją iš kambario ir užkabino kabliuką. Elos veidas ir Astos baladojimas į duris tiesiog paralyžiavo. Ruta vos beprisiminė ko atėjusi.

Lyg pusiau miegodama apsidairė ir prisiminė, kad kai buvo maži, su Jorgenu keletą kartų nakvojo pas Elą. Kitame gyvenime. Gyvenime, kuriame Ela ir Asta visada būdavo geros Jorgenui. Geros. Ji laikėsi tos minties, kol prisitraukė vienintelę kėdę ir atsisėdo.

– Ela, iš karto šauk, jeigu ji tave kankins! – suriko Asta, paskui iš lėto nugirgždeno laiptais.

Ela tebestovėjo spoksodama į ją. Ji buvo smulkaus, dailaus veidelio, apgaubto rausvų garbanėlių. Panaši į lėlę. Nosytė riesta, burna pražiota, tarsi ji nuolat regėtų dalykus, kurių nebuvo numačiusi.

– Aš tavęs nesuvalgysiu, – nuramino Ruta.

Ela papurtė galvą, tačiau nesitraukė iš kampo.

– Gal gali prisėsti ir tu? Man reikia su tavimi pakalbėti.

Ela paėmė megztuką, dvejodama jį apsivilko ir užsisagstė iki smakro, tada pritūpė ant lovos krašto. Iš po lašišos spalvos apatinio kyšojo plonos blauzdos, kojų pirštai atrodė vaikiški. Ruta nurijo seiles.

– Jorgenas... Jis juk nieko tau nepadarė, ką?

Ela nudelbusi akis knebeno prairusią megztuko kilpelę, bet neatsakė.

– Per Kalėdas jis minėjo, kad judu susitikdavote ir tu būdavai jam labai gera. Glostydavai galvą, dovanodavai visokių smulkmenėlių... – iš tolo pradėjo Ruta.

Elai sudrebėjo lūpos, ji delnais užsidengė veidą. Iš po pirštų veržėsi slopūs garsai.

– Tu žinojai, kad jis ten bus? – paklausė Ruta.

– Ką nori tuo pasakyti? – sukūkčiojo Ela.

– Tu pakvietei jį susitikti valčių pašiūrėje, kol kiti bus šokiuose?

Ela atidengė veidą ir išgąstingai įsispoksojo į ją.

– Tuoj pat išeik!

– Nieko bloga, Ela. Jis man sakė, jog tu norėjai, kad ir jis tave glostytų. Jis pasakė daugiau...

– Meluoji! Jorgenas nesako tokių dalykų.

Ruta patylėjo.

– Ar jis tai pasakė dabar, prieš tau išeinant? – nusiminusi sušnabždėjo Ela.

Ruta išpūtė akis. Arba jai niekas nepranešė, kad Jorgenas mirė, arba ji nenori žinoti.

– Ela! Tai, kuo jį kaltina, sugalvojo tavo tėvas, ar ne?

– Nežinau, ką jis šneka, aš tik sėdžiu palėpėje.

– Tu turi nulipti žemyn. Turi papasakoti, kaip viskas buvo. Kad Jorgenas nepadarė nieko blogo.

Ela neatsakė, bet tai, kaip ji stebeilijo į grindis, kaip grąžė rankas, kaip kryžiavo plikas kulkšnis, kalbėjo už ją.

– Vyrai gaudė Jorgeną kaip kokį nusikaltėlį. Bet tu to nenorėjai, tiesa?

Ela papurtė galvą ir surietė kojų pirštus ant medinių grindų.

– Tu turi papasakoti, kaip buvo iš tikrųjų. Kitaip visi tikės tuo, ką sako tavo tėvas, kad Jorgenas tave išžagino.

– Meluoji! Tėtis taip nesako. Jis nieko negaudė.

– Jis dalyvavo gaudynėse. Jie vaikė Jorgeną po visą Salą, užsivijo į varpinę. Jis taip išsigando, jog nušoko. Jorgenas nebegyvas.

Elos akys išsiplėtė, jos pasruvo per veidą, išblukusius tapetus ir gėlėtą užvalkalą. Lūpų kampučiai tarsi pasileido. Visas veidas nukrito žemėn ir sudužo į šipulius.

Ruta pasilenkė prie jos. Kairės akies rainelėje juodavo taškas nelyginant skylė. Ela akyje turi skylę, pamanė.

– Nemeluok man taip žiauriai.

– Norėčiau, kad būtų melas.

Sėdėdama lovoje Ela parietė kojas ir susisuko į kamuoliuką.

– O Dieve! Negali būti tiesa. Ką man daryti?

– Išlįsk iš palėpės ir papasakok žmonėms, kaip viskas buvo.

Apačioje jos išgirdo Evertą. Netrukus jis jau lipo laiptais.

– Tėtis, – išsigandusio vaiko balsu sukuždėjo Ela.

Durys sudrebėjo, bet kabliukas atlaikė.

– Atidaryk!

Ruta atsistojo, tačiau delsė atidaryti. Tada durys atsilapojo tokiu smarkumu, jog išlėkė ir kabliukas, ir ąselė. Viduryje kambario išdygo Evertas. Apsipylęs prakaitu, sunkiai alsuojantis.

Ji prisiminė, kad Evertas serga astma. Jo veidas atrodė nuožmus ir pablyškęs, kai jis pagriebė jai už rankos ir norėjo ištempti lauk. Tai dėl astmos, pamanė ji, įsitverdama lovos galo. Laikėsi taip stipriai, jog Elos lova pajudėjo nuo sienos.

– Paleisk mane! – suriko Ruta jam į ausį. – Negalite Elai uždrausti papasakoti, kas iš tikrųjų vyko tarp jos ir Jorgeno. Kad jie buvo... pora.

– Beprotis Elai ne pora! – sukliko Asta, vienu šuoliu atsidūrė kambaryje ir užsimojusi pliaukštelėjo Rutai per veidą.

Skausmas pasklido kaip nuo karšto daikto.

– Jorgenas buvo žmogus, o judu esat bepročiai! – sukūkčiojo ji, abiem rankomis laikydamasi už lovos.

– Ar suvoki, ką turėjo iškęsti Ela? – sušnypštė Evertas.

– Kaltas ne Jorgenas, o jūsų tamsumas. Jeigu tik būtumėte elgęsi kaip žmonės ir palikę juodu ramybėje, nieko nebūtų atsitikę.

– Žmonės kalbėjo, kad jis rytą vakarą sekiojo paskui ją. Gėdinga. Gėdinga! Mums nuplėšta garbė!

Evertas dusliai, trūkčiomis švankštė.

– Gėdinga yra paskalos ir pagieža, o ne tai, kad Elai patiko Jorgenas. Aš noriu, kad ji pasakytų, jog jis jos... neišžagino.

Ruta turėjo įsibėgėti, kad ištartų tą žodį.

Ela gulėjo kniūbsčia ir kumščiais daužė čiužinį. Visas kūnas purtėjo.

– Ar matai, ką padarei? – sušnypštė Asta ir vėl taikėsi trenkti, bet vyras ją sulaikė.

Ruta pasilenkė prie Elos, ir iš lūpų išsiveržė močiutės „na na na, neraudok“. Ji kartojo, kol žodžiai suveikė ir Ela aprimo.

– Jis tavęs neišžagino, – sušnabždėjo po valandėlės.

– Nešdinkis lauk! – iškošė Asta ir sugnybo jai ranką.

– Atsakyk! – sušnabždėjo Ruta prie Elos nugaros.

– Gali negrasinti. Nepadės, – tėškė Evertas, ir Ruta ant skruosto pajuto seilių purslus.

Ela atsisėdo. Nežiūrėjo nė į vieną jų, žvelgė pro langą. Balsas buvo ramus ir skaidrus.

– Jūs man nepasakėte, kas įvyko. Jis niekada nėra manęs nuskriaudęs!

Šniokšdamas Evertas susigrūdo rankas į kišenes, tada visu kūnu pasisuko į Rutą.

– Tu ketini palikti Elą su gėda. Ar taip? Tu kaltini ją, o jūs, Nesetai, sumitusiam bepročiui leidžiate nebaudžiamam daryti, kas jam patinka.

– Ar žinai, kas turėtų būti nubaustas? Tu! Kuris paleidi gandus, kainuojančius gyvybę! Tu! Kuris uždarai savo dukterį palėpėje! Ela, išeik iš šitų namų! Tau negalima čia būti!

Ruta nubildėjo laiptais žemyn ir išlėkė lauk. Skuosdama pro šulinį ir tvartą susivokė, kad baisiai skuba. Tada ją vėl apėmė jausmas, kad ji tėra švariai nuplauta paukščio kaukolė, riogsanti paplūdimyje. Tokia lengva. Viskas pasidarė blanku ir beprasmiška.

Į laidotuves atvyko Eli ir Brita su savo vyrais. Jie buvo kaip svetimi ir užėmė visą namą, nors vaikų neatsivežė.

Pamokslininkas daug ir garsiai meldėsi. Mamos žvilgsnis tapo tuščias. Ji slankiojo tarp spintelės, praustuvės ir tvarto beveik nepraverdama burnos. Niekas jos neįkalbėjo nueiti į daržinę pas Jorgeną.