Хербьёрг Вассму - Septintas susitikimas

Tėvas klastingai nusijuokė, ir Gormas neprisiminė, kad kada būtų girdėjęs jį taip juokiantis.

– Mes juk tuomet nežinojome, kas iš jo išeis. Turėjau perskaityti, ką jis parašė. Vėliau.

– Kalbi apie šitą?

Gormas kilstelėjo knygą.

– „Giesmė apie raudonąjį rubiną“. Taip, praėjo nemažai laiko, – šyptelėjo tėvas. – O kiek triukšmo būta. Iš kur gavai?

– Radau lentynoje.

– Mat kaip. Ir nutarei paskaityti dar kartą.

– Man rodos, ištisai niekada taip ir neperskaičiau.

– Bergenas turėjo žavesio, – tarė tėvas, kažkur nuklydęs mintimis.

– Ar tau patiko? – paklausė Gormas.

– Kas patiko?

– Knyga.

– Hm. Nebepamenu. Ko gera, buvo daugiau sensacija.

– Ar jautei, kad jis rašo šiuolaikiškai? Tarytum apie tavo gyvenimą?

– Toli gražu!

Ryžtingu mostu tėvas vėl išskleidė laikraštį.

Keturioliktas skyrius

RUTA PABUDO ŠAUKIAMA JORGENO.

Jo balsas buvo šiurkštus ir slopus, tarsi kas spaustų iš jo orą. Jis stovėjo bokšto ar kažko panašaus viršūnėje ir šaukė į angą, pro kurią mėgino prasisprausti. Riksmas grumėjo žemyn senomis čerpėmis ir atsiliepė aidu, lyg atsimušdamas į metalą. „Ruuuta!“ Apačioje jos vardas virto surūdijusia geležimi.

Jis skriejo į ją ištiestomis rankomis ir kojomis. It juodas šešėlis mėlyno dangaus fone. Ji išgirdo duslų trenksmą ir kūnu pajuto stiprų spaudimą. Tarsi būtų sulyginta su žeme. Sunaikinta.

Tačiau tai buvo ne ji, o Jorgeno kūnas. Suplotas, suslėgtas ant milžiniškos geležinės plokštės. Nepakeliamas skausmas spengiančioje tyloje. Širdis akimirką apmirė ir plakė toliau, o ji susirietė ir mėgino kvėpuoti.

Kai pagaliau permirkusi prakaitu įstengė atsisėsti lovoje, ne iš karto suvokė, kur esanti. Paskui prisiminė – tryliktasis rytas Londone.

Maiklas miegojo prasižiojęs, ranką pasidėjęs ant nuogos krūtinės. Beveik iki pat kaklo duobutės krūtinę dengė tamsūs garbanoti plaukai. Barzdą jis nusiskuto jos atvažiavimo proga.

Jie susirašinėjo dvejus metus, kol ji mokėsi pedagoginėje mokykloje. O pardavęs didelę drobę jai atsiuntė lėktuvo bilietą. Jiedu žadėjo visą vasarą tapyti, vaikščioti į galerijas, parkus, muziejus.

Tai buvo pasaulis. Laisvė. Dabar ji žinojo, kas tai. Jie ketino traukiniu važiuoti į pajūrį ir apsigyventi namelyje, kurį jam laikinai užleido draugai.

Virš didelio suodino stoglangio plaukė debesys. Lyg šokdami. Dar nebuvo visai prašvitę. Atrodė keista, kad vasarą gali būti tamsu.

Po poros valandų jie turėjo pusryčiauti rūsyje, kur įsikūrusi alinė. Gerti stiprią arbatą su pienu. Valgyti šviežią duoną su sviestu. Uosti neįprastus išmetamųjų dujų, dulkių, šviežios duonos ir praeivių kvapus. Šie susimaišę dar ilgai tvyrodavo šnervėse jiedviem grįžus vidun. Lįsdavo pro atvirus langus ir orlaides, nepanašūs į nieką, kas jai pažįstama.

Ji paklausė Maiklą, ar ir jis užuodžia. Jis nusijuokė ir paaiškino, kad taip kvepia visi didmiesčiai. Tada pasilenkė ir pakštelėjo jai į nosį, nors visi galėjo matyti. Tik niekas nekreipė dėmesio ir nespoksojo.

Pastarą vakarą jie sėdėjo lauko kavinėje kitoje gatvės pusėje. Snaputis, pastatytas ant stalo, buvo nelaistytas. Jo lapeliai – gerokai aprudę. Peleninę atstojo skardinė. Tačiau buvo savotiškai gražu. Keista ir svetima. Gražios buvo gatvėje besimėtančios apelsinų žievės, skardinės ir popieriaus skiautės. Gražūs seni arkliai – apskretę kuinai. Neįprastai dideli autobusai. Parkai aukštomis tvoromis. Susispaudę siauri nameliai. Toks jausmas, tarsi būtum sename paveiksle.

Ji pastatė pėdas ant grindų ir į vieną šoną surinko plaukus. Tie, ant kurių ji gulėjo, buvo sudrėkę. Nuo vėjo, dvelktelėjusio pro langą, prakaituota oda pašiurpo.

Ateljė kartu buvo svetainė, virtuvė ir miegamasis. Praustuvė, dujinė viryklė, stalas. Sulankstomos kėdės ir du senutėliai krėslai su apačioje kyšančiomis spyruoklėmis. Molbertai. Krūvos paveikslų pasieniais. Didžiulė plokštė ant dviejų medinių ožių, nukrauta tūbelėmis, stiklainiais, teptukais. Sustingusios dažų dėmės. Terpentino, neskalbtos patalynės ir senos kavos tvaikas. Alus. Ir didysis kvapas, tvyrantis visur – lauke ir viduj. Žmonės ir jų istorija – sluoksnis ant sluoksnio.

Kūne tebetūnojo slogutis. Šiurpas. Tačiau tai buvo tik sapnas. Ji nuėjo prie čiaupo ir atsigėrė, tada tyliai grįžo į lovą ir atsigulė šalia Maiklo. Jis atsisuko į ją ir nepabusdamas apkabino. Buvo sausas ir šiltas. Ji norėjo pamiršti sapną. „Šiandien noriu būti tokia pat laiminga kaip vakar“, – pamanė.

Staiga sugaudė bažnyčios varpai! Daug balsų. Sunkūs, lengvi, skaidrūs, duslūs. „Ruuuta! Ruuuuta!“ – šaukė.

Maiklas įtikinėjo ir aiškino, bet ji neatlyžo, kol jis nesutiko palydėti jos į telegrafo stotį ir padėti paskambinti dėdei Aronui į darbą. Šis dabar tvarkė savivaldybės lėšas.

Numerio jie neturėjo, tad net Maiklui nebuvo lengva moteriai prie langelio paaiškinti, kur jie nori skambinti. Ruta taip išvargo, jog ėmė niršti. Nuo to geriau nepasidarė, nes moterį tik suerzino jos nerišli anglų kalba. Tačiau galų gale jie susisiekė ir jiems buvo pasakyta laukti linijos.

Visą amžinybę jie sėdėjo ant odinės sofos purviname laukiamajame, kur be paliovos zujo žmonės. Pagaliau ji buvo įleista į ankštą būdelę be oro. Nukėlė ragelį ir per traškesį išgirdo dėdės Arono balsą.

– Dėde! Alio! Čia Ruta. Ar Jorgenui viskas gerai?

Stojo tyla. Tik traškesys ir ūžimas kaip jūros bangų ir vėjo.

– Ar Jorgenui viskas gerai? – pakartojo ji.

– Ne, Ruta.

Dėdės balsas išplito ausyje, įsismelkė į galvą, gerklę, sugniaužė krūtinę.

– Kas atsitiko?

– Jeigu gali, grįžk namo. Mums tavęs reikia.

– Ar jis susirgo?

– Baisiai susižalojo.

– Ar ligoninėje?

– Ne, blogiau. Mes negalime...

Ryšys nutrūko. Ji paleido ragelį, stovėjo ir žiūrėjo, kaip jis maskatuoja. Ratais ir aštuoniukėmis. Švyst švyst. Tada išsvyrino lauk. Maiklas įėjo ir pakabino ragelį.

Paskutinis dalykas, kurį ji įsiminė prieš lipdama į lėktuvą, buvo terpentino ir tabako kvapas. Maiklo veidas jau buvo išnykęs arba susiliejęs su baltu drobiniu švarku.

Kažkur virš debesų ji pamanė, kad dabar Jorgenui tikriausiai geriau. Likusi kelionės dalis buvo begalinė tuštuma. Akimirką ji prisiminė, kaip bijojo skrisdama į Londoną. Dabar kiekvienu raumenėliu mėgino pagreitinti lėktuvą.

Kai pagaliau, įveikusi paskutinį etapą, ji laukė lagamino, jai pasirodė, kad eilėje kažkas pašaukė ją vardu. Bet jai žūtbūt reikėjo suspėti į keltą, plaukiantį į Salą, todėl neatsisuko. Nenorėjo nieko sutikti. Neturėjo žmonėms ko pasakyti, kol nežinojo, kas atsitiko Jorgenui.

Dar lipdama laivo trapu ji suprato, kad viskas blogai. Karlas, tvarkantis trosą, nepasisveikino. Atrodė, tarsi nenorėtų jos matyti. Galbūt Jorgenas guli miesto ligoninėje ir ji be reikalo plaukia namo?

– Jorgenas? – klausiamai tarė ji.

Bet vyriškis nusisuko, lyg ji būtų oras. Buvo neįmanoma paklausti ko nors kito, nes niekas su ja nekalbėjo.

Apimta jausmo, kad viskas tebevyksta sapne ir dėl to reikia palaukti, ji atsisėdo denyje. Ant dėžės su gelbėjimo ratais. Neišnyko jausmas, jog yra nematoma, lyg koks vaiduoklis, nuo kurio kiti turi laikytis atokiau, nes kam malonu vaikščioti kiaurai šmėklų.

Tas pats jos laukė ir tada, kai laivas prisišvartavo prie krantinės. Niekas nepasisveikino. Ji pastatė savo daiktus prie sandėlio sienos ir tekina pasileido per kalvas. Ar ji buvo išvažiavusi, ar tik įsivaizdavo? Ar ne prieš šimtą metų ji bėgo šitais takais?