Хербьёрг Вассму - Septintas susitikimas

– Ne, – tarė jis ir pagalvojo apie Vivi Aną.

– Kai išvažiavai į Bergeną, kurį laiką tau ėjo laiškai. Žinoma, aš juos persiunčiau. Juk gavai, ar ne?

– Taip, gavau.

– Juos rašė jauna moteris, ar ne?

– Nepamenu, – sumelavo jis, mėgindamas prisiminti Elsės veidą.

Po dvejų metų tai buvo neįmanoma.

– Svarbu pasirinkti tinkamą, – pasakė mama.

Gormas negalėjo su tuo nesutikti. Tačiau nutylėjo.

Uoste stovėjo Anglijoje registruotas burinis laivas. Jiedu nuėjo pasižiūrėti. Įspūdingas. Mažiausiai keturiasdešimties pėdų. Dailaus korpuso.

Staiga, stovėdamas ant krantinės krašto su mama už parankės, jis išvydo miklią rankutę įsikimbant į kajutės angos apvadą. Pasirodė moteris. Jos plaukus vėjas pastatė piestu. Tą pačią akimirką jis nusikėlė į oro uostą, daugel savaičių į praeitį. Rutos Neset ranka, iš vežimėlio kelianti lagaminą.

Nusivylimas sukėlė fizinį skausmą. Tai buvo ne ji.

Jis pagalvodavo apie tai, kad galbūt ji mieste, o jis nežino. Jie gali netgi prasilenkti gatvėje nepastebėdami vienas kito. Ar tai įmanoma?

Keletą vakarų jis bergždžiai šukavo kavines, vieną po kitos. Šiame mieste tai buvo greitas darbas. Mintis apie tai, kad ji mieste, ir šįkart atėmė jam ramybę, bet veikiausiai ji grįžo į Salą tiesiai iš oro uosto.

Pakeliui į namus jis nusivedė mamą į Plynę. Stulpas stovėjo kaip stovėjęs. Buvo keista vėl jį matyti.

Kažin ką ji veikė Londone? Medinė dėžė, kurią nešėsi kaip rankinį bagažą, priminė tą, kurią Bergene vienas dailininkas vežiojosi dviračiu. Ar ji tapo paveikslus?

Jis galvojo apie ją visą vasarą. Akys buvo tokios ryškios. Kartais regėdavo jas rytais busdamas iš miegų. Labai norėjo tai įvardyti. Tik sau pačiam. Galėtų užrašyti, jei rastų tinkamus žodžius. Bet tai turėtų būti nauja. Niekas neturėjo būti to mąstęs ar sakęs iki jo.

Lūpos. Panašios į laukines avietes, augančias Indrefiorde už namo. Bet standesnės ir tikrai ne tokios, kurias gali sutrėkšti burnoje.

– Gormai, laikas tau pasirodyti parduotuvėje, – pareiškė tėvas.

Jie vakarieniavo, mama ką tik buvo ištarusi, kad ruduo – liūdnas metas. Ypač žmogui, prasirgusiam visą vasarą.

Gormas suprato, kad jam jau seniai reikėjo pasirodyti parduotuvėje. Kad tėvas tik laukė, kol jis pakankamai suaugs ir pats tai pasakys. Tą pačią akimirką Gormas suvokė, jog tėvas nekantrauja, nes jis nepasirodė esąs tiek suaugęs.

– Kada? – paklausė Gormas.

– Pavyzdžiui, rytoj aštuntą valandą.

Jie išsiruošė kartu, tėvas jį pristatė biuro darbuotojams ir kai kurioms pardavėjoms, tarsi šios niekada nebūtų jo mačiusios.

– Po metų jis pradės dirbti. Baigęs aukštąją prekybos mokyklą, – valdingai pasakė tėvas.

Lygiai vienuoliktą valandą tamsiaplaukė moteris atnešė bandelių ir kavos. Ji segėjo trumpą sijonėlį, buvo graži ir pasitikinti savimi. Gormas negalėjo prisiminti, kur buvo ją matęs.

– Panelė Berg, – pristatė tėvas. – Ji ką tik tapo advokate, čia dirba tik per atostogas.

Po valandėlės ji grįžo paklausti, ar jie nenori pyragaičių.

– Gerai, šiandien valgom pyragaičius. Užsisakyk vieną ir sau, – tarė tėvas ir nusišypsojo.

Kažkuo situacija pasirodė keista, nors Gormas pats nesuprato kodėl.

Tėvas jam parodė parduotuvės išplėtimo planus. Du papildomi aukštai ir naujas priestatas. Reikės parengti prašymą savivaldybei dėl statybos leidimo. Tėvas baiminosi, jog tam tikros jėgos miesto taryboje priešinsis naujojo flygelio statybai uosto baseino pusėje.

– Kai kam atrodo, kad „Grandė ir Ko“ jau ir taip pakankamai didelė, – tarė tėvas. – Svarbu surasti tinkamus žmones, kurie įtikintų miesto tarybą, jog jie klysta. Aš niekur neskubu. Viskam reikia laiko. Tačiau noriu, kad pradėtum čia dirbti, kol esi namie.

– Aš juk nieko nežinau, – pasakė Gormas.

– Nežinojau ir aš. Bet ilgainiui perprasi tvarką. Manau, nuo pirmos dienos vertėtų išsamiai susipažinti su apskaita. Ir norėčiau, kad per visas likusias atostogas dirbtum visą darbo dieną, nuo aštuonių iki keturių. Tau bus paruošta darbo vieta Henrikseno kabinete.

– Bet juk ten sėdi panelė Berg?

– Ne, kurį laiką jos nebus, – skubiai atsakė tėvas. – O kai aš būsiu išvykęs, galėsi sėdėti čia. Jei kils kokių nors abejonių, kreipkis į panelę Ingebriktsen. Jai viskas pranešta, ji tau pasakys, ką daryti. Šeštadienį išvažiuoju į Oslą verslo reikalais.

Popiet Gormas užėjo į Marijanės kambarį. Seniai ketino, bet nenorėjo sulaukti klausimų, jei kas nors pamatytų. Dabar mama miega, o tėvas žadėjo dirbti viršvalandžius.

Jos kvapas tebetvyrojo. Jis atidarė drabužių spintą. Nebebuvo krūvos vos kartą vilkėtų drabužių, kaip tais laikais, kai ji gyveno namuose. Spintos dugne gulėjo tik ilgos kelnės, nieko daugiau. Tvarkos atžvilgiu jiedvi su Ėdele buvo skirtingos. Ėdelė išvažiuodama kambaryje visuomet palikdavo baisų jovalą.

Tvarkingos buvo net knygų lentynos. Dailiai sustatyti mergaičių skaitiniai ir šūsnys senų moteriškų žurnalų. Tarp jų stovėjo Reginos Norman pasakos ir Knuto Hamsuno „Viktorija“. Šalia gimnazijos istorijos vadovėlio žvilgsnį patraukė Agnaro Miuklės 1„Giesmė apie raudonąjį rubiną“.

Iš pradžių jam pasirodė keista, kad knyga, sukėlusi tiek triukšmo, padėta atvirai. Jis prisiminė, kad paprastai ji savaime atsiversdavo tose vietose, kurias visiems knietėjo perskaityti. Dar lyg ir prisiminė, jog mama neturėjo žinoti, kad knyga yra namuose. Galiojo savotiškas nebylus susitarimas, kad jeigu mama ko nors nežino, jai dėl to neskauda galvos. Prie to susitarimo dėjosi ir tėvas, nors kalbos apie tai nebuvo.

Ir išties – knyga noriai atsivertė ties trisdešimt ketvirtu puslapiu. Iš pradžių jis nusinešė ją į savo kambarį, paskui apsigalvojo. Buvo pakankamai suaugęs, kad galėtų skaityti knygas, kurias nori skaityti, tad pasiėmė ją į svetainę. Kai išgirdo pareinant tėvą, prisivertė ramiai skaityti toliau, nors nebeįstengė susikaupti.

Tėvas įėjo į kambarį ir susimąstęs pasisveikino. Tada nelauktai žengė tiesiai prie baro ir įsipylė viskio. Tėvas niekuomet negerdavo „tuščiu skrandžiu“, kaip pats sakydavo.

– Kas nors atsitiko? – paklausė Gormas.

Tėvas stovėjo nugara į jį ir atrodė keistai pakumpęs. Lyg švarkas būtų per didelis. Rodės, Gormas seniai nebuvo jo matęs. Aukštas, laibas vyriškis pagal profesiją pernelyg tvirtomis rankomis ir pečiais. Staiga Gormas pastebėjo, kad tėvas labai sulysęs. Ir nerimastingas. Ne tik kažkur nuklydęs mintimis, bet nerandantis sau vietos ten, kur buvo tuo metu. Tarsi supratęs, ką mąsto sūnus, tėvas atsitiesė ir vienu mauku ištuštino taurę.

– Atsitiko? Ne, kas gi galėtų atsitikti?

Jis žengė prie savo fotelio, stovinčio kampe, atsisagstė viršutines marškinių sagas ir nusirišo kaklaraištį. Tada nuo stalo paėmė laikraštį ir patogiai įsitaisė. Gormas sėdėjo mamos krėsle, tad jiedu atsidūrė gana arti vienas kito. Jis matė, kaip smarkiai tvinksi tėvo miego arterija.

Staiga jis padėjo laikraštį į šalį ir pažvelgė tiesiai į Gormą.

– Beje, ką skaitai?

Gormas pajuto, kad rausta. Dėl to susierzino.

– Agnarą Miuklę, – sumurmėjo.

– Agnarą Miuklę. Šit kaip. Mes kartu studijavome prekybos mokykloje. Jis – vienu kursu žemiau.

– Pažinojai jį?

– Negaliu sakyti, kad pažinojau. Mes nesisukiodavome toje pačioje aplinkoje. Jis susidėjo su dėstytojo Bulio mokiniais. Be to, buvo jaunesnis. Dabita radikalas. Ne savo rogėse. Bet mokėjo elgtis su moterimis ir gerai jausdavosi kompanijoje. Nieko neprikiši.