Хербьёрг Вассму - Septintas susitikimas

Jos buvo Budilė ir Turida. Dešimtyje kvadratinių metrų visos trys įknibusios skaitė, ramino nervus ir miegojo. Su septyniomis kitomis merginomis dalijosi mažyčiu dušu ir praustuve. Pagyvenusi moteriškaitė, kuriai priklausė visas tas gėris, nuolat ant jų burnojo, nes koridoriuose dvokia plaukų laku ir kvepalais.

Turida jas gindavo. Ji visada žinodavo, ką pasakyti. Pavyzdžiui, kad koridoriuje atsiduoda virtais kopūstais ir tai negalinti būti jų kaltė.

Vieną vakarą Ruta viena praėjo pro Grandės namą. Sodas atrodė gražesnis negu praėjusį sykį. Buvo vasara ir nelijo. Viskas išpuoselėta. Vešlios gėlių lysvės ir takeliai, pabarstyti smėliu su kriauklelėmis. Ji praslinko lėtai, apsimesdama, jog eina su reikalais. Du kartus. Jis nepasirodė. Bet mieste ji planavo praleisti ketverius metus.

Tada išaušo toji diena. Visi susirinko sužinoti nuosprendžio. Dvyliktą valandą vestibiulyje buvo iškabinti sąrašai. Tvyrojo dulkių ir nervų kvapas. Stojantieji spietėsi į krūvą ir ištiesę kaklus ieškojo savo pavardžių. Tądien jie buvo surašyti ne abėcėlės tvarka, o pagal surinktų balų skaičių.

Iš pradžių Ruta pamanė, kad jos nėra. Paskui, po ilgos vaikinų eilės sąrašo viršuje, ji išvydo save. Pavardėje trūko vienos raidės, „Ruta“ buvo su dviem „t“. Bet tai buvo ji, nes niekas neturėjo panašaus vardo.

Ji išgelbėta. Nuo Salos, parduotuvės su lediniu sandėliu, Pamokslininko ir viso kito. Mintis išsiskleidė baltais ir geltonais blyksniais. Bet užsibaigė tamsia dėme. Toje dėmėje susirietęs sėdėjo Jorgenas su dalmatino kailiu ant kelių.

Tik pamačiusi, kad kai kurios merginos nusivylusios šniurkščioja, o keletas vaikinų nukabinę nosis pasitraukė prie durų, ji įstengė suvokti, kaip turėtų džiaugtis. Budilė su Turida taip pat atsidūrė tarp išrinktųjų, kuriems buvo leista skolintis pinigų iš valstybės.

Jos nuėjo į uosto kavinę ir užsisakė „Napoleono“ torto. Turida buvo labai graži, o tądien segėjo baisiai trumpą sijoną. Be to, mokėjo taip ištempti keltis ir riešus, lyg būtų Merilina Monro.

Ruta stebėjo jas mėgindama sekti pokalbį. Jos kartu mokėsi ir gyveno, bet ji jų nepažinojo. Jiedvi jau priklausė jos gyvenimui. Naujutėliam gyvenimui mieste.

Turida kikeno, nes už Rutos sėdinčiam vyriškiui ant ūsų kabėjo lašas iš nosies. Budilė prisidengusi delnu išdarinėjo grimasas. Ruta apžiūrinėjo vaivorykštinį vamzdelį kokakolos butelyje ir norėjo verkti iš laimės.

Ji išlipo į krantą ir atsidūrė Jorgeno glėbyje. Lauktuvių parvežė iliustruotą knygą apie šunis ir du pakelius kamparo ledinukų. Jai pavyko jį perkalbėti, kad iš pradžių pargabentų jos lagaminą namo ir tik tada išvyniotų dovaną. Pati nudrožė tiesiai pas močiutę.

– Palydėsiu tave namo, – pasišovė ji sužinojusi, kad Ruta išlaikė egzaminą.

Ruta įkalnėn paspartino žingsnį, kad tik greičiau viską iškęstų.

– Nelėk taip, niekas nemirė, – uždususi sudraudė močiutė, vos spėdama iš paskos.

Daugiau nė viena neištarė nė žodžio, tik susižvelgė prieš žengdamos vidun.

Jorgenas, mama ir Pamokslininkas vakarieniavo. Jorgenas pakilo nuo stalo ir išskėstom rankom žengė pasitikti Rutos. Ji valandėlę pastovėjo prie jo prisiglaudusi.

Pamokslininkas pakvietė sėstis. Ant lėkštės gulėjo septynios rūkytų silkių pusės. Jų oda žvilgėjo. Bulvės garavo. Mama šiek tiek pasislinko ir linktelėjo.

– Atnešk lėkščių, Ruta. Užteks visiems.

Nusivilkusi paltą Ruta padengė stalą močiutei ir sau. Buvo tylu, tik Jorgenas krykštavo. Mama spoksojo į valgį ir nervingai muistėsi.

Pamokslininkui tarp dantų įstrigo silkės kaulas. Perkandęs degtuką išilgai, panaudojo kaip dantų krapštuką. Močiutė suvalgė bulvę ir nemažą gabalą silkės, tada pastūmė lėkštę.

Pamokslininkas sunėrė rankas. Kiti pasekė jo pavyzdžiu.

– Viešpatie, dėkojame tau už tavo beribę meilę. Už tai, kad ir šiandien pasotinai mus. Amen!

Kiti pritarė „amen“. Močiutė įsmeigė žvilgsnį į lempą palubėje. Ji nebuvo uždegta.

– Jūs nieko neklausiate?

Mama ir Pamokslininkas sužiuro į močiutę. Ruta spoksojo į nesuvalgytą silkę. Rausvais kraštais.

– Ruta įstojo į pedagoginę mokyklą. Pinigų paskolins valstybė. Kol nesusiras darbo, nieko mokėti nereikės.

Jorgenas žvilgčiojo tai į vieną, tai į kitą. Jis veikiausiai girdėjo, ką pasakė močiutė, bet ar suprato? Jorgenui laikas nesiekė toliau rytdienos. Jis ne visada suvokdavo, kad kažkas eina po to.

Pamokslininkas stebeilijo į močiutę. Smakras tirtėjo. Lūpų kampučiai nusviro. Jis nusiėmė akinius.

– Kas išrūpino?

– Ji pati išsilaikė visus egzaminus. Ruta – gabi mergaitė.

Mama pradėjo kraustyti stalą.

– Nunešk lupenas paršui.

Ji linktelėjo Jorgenui, šis atsistojo ir paėmė skardinę lėkštę.

Pamokslininkas atsiduso, įsirėmė delnais į šlaunis.

– Kiek laiko tai truks?

– Ketverius metus, – nerūpestingai atsakė močiutė.

Mama užkaitė puodą vandens ir į krosnį įmetė žabų. Ėmė poš­kėti. Ruta matė Jorgeną pėdinant tvarto link. Jis nieko nesuprato, nes ėjo labai lengvai.

– Tai visą tą košę judvi užvirėte?

Pamokslininko kalba buvo drumsta.

– Gal užvirėm, gal ir ne. Dabar nieko nebepakeisi.

– O Jorgenas? Kaipgi jis? – nuo spintelės atsiliepė mama.

– Ruta negali visą gyvenimą žiūrėti Jorgeno. Jos pečiams tai per sunki našta.

Močiutė kalbėjo ypatinguoju balsu. Sakančiu: „Prašau man neprieštarauti.“ Jis Rutai šildė pėdas. Nugarą. Dėl jo visi buvo pasitempę ir tvarkingi.

Pamokslininkas sunkiai atsiduso.

– Didelis ir svarbus įvykis, Dagfinai. Pasimelsk už ją!

Dabar močiutės balsas skambėjo draugiškai.

Iš pradžių Pamokslininkas pasibaisėjęs pažvelgė į ją. Bet močiutė padrąsinamai linktelėjo, tad jis dvejodamas sunėrė rankas, užsimerkė ir pusbalsiu ėmė kalbėti maldą dėl Rutos ateities. Kai norėjo sustoti, močiutė paprašė dar įtraukti ir tai, kas susiję su miestietiško gyvenimo pavojais ir nuodėmėmis.

– Apsaugok Rutą nuo nuodėmių ir palaido gyvenimo, – pridūrė Pamokslininkas.

– Amen! – šypsodamasi užbaigė močiutė.

Tryliktas skyrius

JIS IŠVYDO JĄ STOVINT LAUKIMO SALĖJE SU PLOKŠČIA MEDINE DĖŽE ODINE RANKENA.

Ji nerimastingai žvelgė į duris, pro kurias pradėjo važiuoti bagažo vežimėliai. Akys buvo tokios, kokias jis prisiminė. Tamsios, nekantrios. Ji porą kartų prikando lūpą ir pažvelgė į laikrodį. Veidas liūdnokas, tarsi ką tik būtų verkusi. Plaukai susegti į griežtą Faros Dibos stiliaus kuodą, tačiau netvarkingai karojo vienoje pusėje. Kai ji ištempė kaklą, išryškėjo sausgyslė. Tas reginys jį keistai sujaudino. Sukėlė tokią būseną, tarsi būtų ir užgniaužę kvapą, ir apėmusi pakili nuotaika. Kaip jis nepamatė jos lipančios į lėktuvą?

Jis žengė artyn, kad įsitikintų. Taip, Ruta. Eidamas prie jos, jis rinko žodžius, kuriuos norėjo jai pasakyti. Tada ji nusigręžė ir pasuko prie tualeto durų. Jis stabtelėjo ir atsistojo ten, kur ji turėjo atsiimti bagažą. Užtektų juk pasilabinti ir paklausti, ar ji prisimena jį. „Ar kas nors tave pasitinka?“ – galėtų pasidomėti.

Vos ji išėjo iš tualeto, atvažiavo vežimėlis su bagažu. Žmonės apspito jį iš visų pusių, o jis idiotiškai kalančia širdimi mėgino prasibrauti per minią prie jos. „Gal kartu važiuojam taksi?“ – galėtų pasiūlyti.

Juodu tebeskyrė daug žmonių, bet jai kažkokiu būdu pavyko prisiirti prie vežimėlio. Jos lagaminas, matyt, buvo baisiai sunkus, bet niekas jai nepadėjo. Jis mėgino prisigrūsti artyn, nes turėjo nukelti jį žemėn. Tačiau ji pajėgė pati. Ant lagamino buvo priklijuotas lipdukas su užrašu „Londonas“.