Хербьёрг Вассму - Septintas susitikimas

Eidama trobesių link, ji pamatė paukštį, kokio nebuvo regėjusi iki tol. Jis tupėjo ant žemės ir gailiai rypavo. Pilkomis ir geltonomis plunksnomis, su pašiauštu kuodeliu. Visą kelią namo jai iš galvos nėjo tas paukštis.

Kai Maiklas išvažiavo, Jorgenui liko tik ji. Jis padėdavo jai pakelti sunkiausius nešulius arba sėdėdavo už prekystalio ir ką nors drožinėdavo. Ji pati gerai nežinojo, kaip jiedu ten atsidūrė. Bet viskas prasidėjo nuo to, jog krautuvininkas Edvinas susilaužė koją ir neišmanė, ką jam daryti, o močiutė pažadėjo, kad Ruta galės jį pavaduoti krautuvėje.

Ji turėdavo stovėti už prekystalio apsivilkusi mėlyną chalatą baltais kišenių atvartais. Netruko apsiprasti. Matavo, svėrė ir skaičiavo nugirsdama visas naujienas. Jos atsklisdavo iš pakampių, pro praviras duris į ledinį sandėlį, kur pro palaikių grindų plyšius košė vėjas nuo jūros.

Ji patyrė, kad Saloje viskas pašliję. Prasta žvejyba, prastas oras. Moterys arba ruošėsi gimdyti, arba galavosi kokia nelemta karštine, tad vyrai negalėjo ramiai išplaukti į Lofotenus ar kur arčiau nuolat negalvodami, kuo visa tai baigsis. Vaikai perėjo viską – nuo raudonukės iki kokliušo. Pastorius ir mokytojas pasigavo bjaurų bronchitą, kuris niekaip nenorėjo liautis. Kosulys niekais vertė tiek pamaldas, tiek ugdomąjį darbą. Rodės, visą Salą apėmė kaži koks užkratas. Net pastoriaus arklys, ištikimai tarnavęs dvylika metų, be niekur nieko krito arklidėje.

Sniego nebuvo, išskyrus aukščiausių kalnų viršūnes, ir iš pirmo žvilgsnio tai galėjo atrodyti palaima, nes nereikėjo lenkti kupros kasant sniegą ar kamuoti arklio vežant sniegą į jūrą. Jei ne dirvos ir įšalas.

Vieną dieną net močiutė prisėdo ant suolo palei krautuvės duris.

– Rodos, įšalas jau pasiekė žemės gelmes. Turbūt nebeišeis. O kaipgi sėklinės bulvės ir žolė? Ir uogienojai, kurie turės žydėti ir nokinti uogas? Nejau reiks tenkintis pernykštėmis sušalusiomis varnauogėmis ir bruknėmis? Ir tekšėmis? Ar dar yra vilties, kad vargani stiebeliai pakils iš įšalo ir prisirpins auksinių uogelių šiltomis rudens dienomis?

– Kaina neįsivaizduojama, juolab žodžiais nenusakoma, – prabilo Elos mama, prie prekystalio mokanti už pirkinius. – „Eliezero“ laive girdėjau vieną žmogų sakant, kad didelė nuodėmė visuomet priveda prie nelaimės, – pridūrė.

– Tada, matyt, nė vienas nėra be kaltės, kad ir kas jis būtų, – atrėmė močiutė.

– Nusidėjėlis visada iškeliamas į dienos šviesą! – įterpė kita moteriškė, ir Rutai pasirodė, kad ji per prekystalį spokso tiesiai į ją.

Kūčių išvakarėse Jorgenas gavo kvietimą atsiimti siuntinį iš Londono. Ruta nuėjo kartu su juo į paštą prieš pat darbo pabaigą. Jorgenas tikriausiai manė, kad siuntinys bus didelis, nes pasiėmė rogutes. Jis nieko neatsakė, kai laiškanešys Pederis paklausė, kokių piniguočių jis pažįstąs užsienyje.

Grįžęs namo, jis pranešė paketą pro Pamokslininką su mama ir užlipo į savo kambarėlį. Kadangi Ruta nebuvo pakankamai greita, atlėkė vėl ir užsitempė ją viršun.

Ji stovėjo ir žiūrėjo, kaip jis vargsta mėgindamas atmegzti virvelę.

– Peilį paimk, – nekantraudama pasiūlė Ruta.

Jis tik papurtė galvą ir knebinėjo toliau. Bet mazgas buvo neatrišamas. Galiausiai jis vis dėlto išsitraukė peilį, bet perpjovęs virvelę nykščiu patikrino ašmenis, ar neatšipo. Sukrizeno, kai ant piršto pasimatė raudonas ruožas.

Netrukus jis ištiesė minkštą baltą kailį su juodais lopais. Galva buvo išsaugota. Akiduobėse žvilgėjo juodos stiklinės akys. Jis uždėjo delnus ant minkšto paviršiaus ir iškart jį atpažino. Priglaudė Egono kailį prie skruosto ir garsiai nusijuokė. Jis buvo gražiai išdirbtas, storos tamsrudės flanelės pamušalu.

Iš kailio iškrito blizgantis kalėdinis atvirukas, atverčiamas kaip knyga.

Dear Jørgen, here is our dalmatian, Egon. For ever yours, Michael. („Mielas Jorgenai, čia mūsų dalmatinas, Egonas. Visada Tavo Maiklas.“)

Buvo ir ryšulėlis Rutai. Drobė, aliejiniai dažai ir paletė. Ir knyga apie Egoną Šylę. Drobės ritinyje ji rado trumpą laiškelį. Jis linkėjo jai sėkmės ir norėjo, kad ji jam parašytų. About everything, apie viską. Savo adresą buvo užrašęs didžiosiomis raidėmis, tarsi bijodamas, kad ji neįžiūrės ar nesupras. Šiaip rašysena buvo smulki ir kampuota.

Ruta kas savaitę atidėdavo pinigų. Močiutė atstojo jai banką. Namuose pinigams nebuvo saugu. Tai ji suprato jau pirmojo atlyginimo dieną. Mama pareiškė, kad dabar, kai Ruta uždirbanti pati, turinti mokėti už savo išlaikymą. Buvo akivaizdu, kad paskaičiuoti jai padėjo Pamokslininkas.

Ruta atlyginimą dalijo į dvi dalis ir mamai atiduodavo pusę. Bet ne daugiau. Kai mama paprašydavo pridurti, nes pritrūkdavo kelių kronų, Ruta, nesileisdama į kalbas, papurtydavo galvą. Tuomet mama prikišdavo, kad ji visa į tėvą. Ruta į tokius priekaištus neatsakydavo. Bet namai pasidarydavo šalti ir glitūs.

Tačiau santaupų nepakako norint važiuoti į miestą laikyti abitūros egzaminų. Poteriai ir maldos nebūtų padėję. Tik ne tokioms santuokai prisirpusioms merginoms kaip ji. Niekas iš giminės, sulaukęs brandos, nevaikščiojo dykas ir nesimokė. Pamokslininkas nuolat jai primindavo dykaduonystės pragaištį. Tik ji neėmė į širdį. Kol kas vienintelė namuose kas savaitę parnešdavo garantuotą uždarbį.

Močiutė pinigus slėpė bufete. Slaptavietėje, prie šešių sidabrinių šaukštų flanelės maišelyje. Kiekvieną savaitę kišenėlės vis pastorėdavo. Kai kurios jau pūpsojo kaip dešros. Močiutė niekada nesakė, bet Ruta žinojo, kad savo popierinius pinigus ji laiko prie šakučių.

– Aš niekada nesukaupsiu pakankamai pinigų, – kartą, pavasariui einant į pabaigą, praradusi viltį nusiskundė Ruta.

– Tau turi pavykti, vienaip ar kitaip.

– Realinėje mokykloje girdėjau, kad tie, kurie nori tapti mokytojais, gali prašyti valstybės paskolos. Bet aš juk nenoriu būti mokytoja.

– O kuo nori būti?

– Aš noriu tapyti paveikslus.

– Ar valstybė skolina tokiems dalykams? – paklausė močiutė.

– Nemanau, – nusiminusi atsakė Ruta.

– Tada teks tapti mokytoja. Paskui matysi. Nuo ko nors juk reikia pradėti. Tai svarbiausia. Kol dar ne vėlu. Gyvenimas – kaip pabaisa su daugybe galvų ir nasrų. Nė nepajusi, kaip būsi suvalgyta.

– Ar tu jautiesi suvalgyta?

– Aš? Toli gražu! Niekada taip nesakyk. Blogiau jums, jauniems. Tau tik reikia pranešti tiems iš valstybės, kad nori skolintis pinigų.

– O kaip namiškiai?

– Pasius ir nustos. Apie tai negalvok. Jeigu bus labai blogai, pati su jais pakalbėsiu.

– Jeigu įstosiu, gausiu paskolą ir ketverius metus galėsiu gyventi mieste. Bet paskui viską reiks grąžinti. Brangiai atsieis.

– Gyvenimas Saloje tau taip pat gali brangiai atsieiti, – sumurmėjo močiutė ir laiku spėjo nukelti kavinį, kol nepradėjo bėgti per viršų.

Ruta krautuvėje pasiprašė keleto laisvadienių, kiek laiko turėjo vykti stojamieji egzaminai. Laimei, Pamokslininkas buvo išvykęs vesti susirinkimų. Mama žinią sutiko ramiai.

Jorgenas nusiminė sužinojęs, kad jo nesiveža kartu. Bet Ruta pažadėjo jam lauktuvių iš miesto. Ant tvarto sienos ji nubrėžė keturis brūkšnius, tiek pat, kiek dienų turėjo būti išvykusi. Kiekvieną vakarą jis turėsiąs perbraukti po vieną brūkšnį. Taip žinosiąs, kada ateiti į prieplauką jos pasitikti.

Ji pasiėmė pinigų iš močiutės maišelio su šaukštais. Tiek, kad galėtų susimokėti už kambarį, kurį parūpino mokykla. Patį pigiausią. Jame gyvens su dviem kitomis merginomis, kurios siekė to paties.