Хербьёрг Вассму - Septintas susitikimas

– Laivas išplaukia po dešimties minučių, – įspėjo karininkas, praleisdamas juos į laivą.

Ji tvirtai laikėsi jam už parankės, kai jis ją lydėjo į kajutę.

– Bepigu jums, dabartiniam jaunimui. Net karo nėra. Ir laikai daug geresni. Žinai, aš niekada nebūčiau tekėjusi. Galėjau kuo nors tapti, buvau gabi. Daug kas sakė, kad gabi.

– Mes juk žinome, mama.

– Ne „mes“, bet „tu“. Kiti, tavo tėvas nieko nežino. Nieko nenori žinoti. Aš svetima savo pačios namuose.

– Štai čia, mama, – tarė jis ir atidarė kajutės duris.

– Dabar ir tu kalbi tuo tonu. Tarsi nebūčiau...

– Atleisk, nenorėjau. Gal palydėti tave į viršų, kad galėtum matyti, kada išplauksite?

Ji papurtė galvą ir nusišluostė nosį.

– Negaliu tokia niekam rodytis, – sušnabždėjo.

Išsilaisvinęs iš jos rankų paliko tebeverkiančią.

Lėkdamas koridoriais, jis spoksojo į eiles visiškai vienodų durų. Į galvą strigo numeriai. Šeši, septyni, aštuoni, devyni. Dešimt. Ten, kur turėjo būti liežuvis, prisikaupė gleivių. Jis rijo savo gleives. Durys, žalvarinės rankenos. Nešvarių skalbinių maišai koridoriaus gale. Palei laiptų apvadą tamsus sustingusio purvo dryžis. Jis rijo ir rijo skubėdamas į denį.

Pajutęs gaivų vėją, ėmė gerti orą. Godžiai. Tada suvokė garsus. Nuo prieplaukos sklindantį triukšmą. Riksmus. Juoką. Variklio ūžimą. Kraunamų dėžių trinksėjimą. Viduryje trapo jis stabtelėjo, prasižiojo ir pakrutino liežuvį. Pasidarė lengviau. Net nesuprato kodėl. Tačiau pasidarė lengviau.

Tuomet po kojomis pajuto prieplaukos grindinį. Buvo nuimtas trapas. Į vietą grąžintas bortas. Jos niekur nesimatė. Bet kažkaip jis juto, kad ji ten. Tik nenori pasirodyti. Kai juodą laivo korpusą sudrebino varikliai, o sraigtai į putas suplakė jūrą, jis pakėlė ranką.

Taip stovėjo, kol laivas apsisuko ir ėmė tolti nuo kranto. Kilvateris pamažu nurimo, liko lygios baltos juostos. Ranka buvo kaip negyvas pagalys ore. Tačiau jis stovėjo it alavinis kareivėlis, kol visiškai įsitikino, kad ji nebegali jo matyti.

*

Porą valandų jis be jokio tikslo bastėsi gatvėmis. Galėjo iš telefono būdelės paskambinti Torsteinui. Bet nežinojo, ką pasakytų, jei Torsteinas atsilieptų. Atrodė, tarsi ilgam būtų išeikvojęs visus žodžius.

Gera būtų turėti žmogų. Tikrą žmogų. Nesvarbu, kas jis. Tik kad jie galėtų vienas kitam išsipasakoti arba kartu patylėti. Dabar, kai mama išvyko, bet ir toliau nedavė jam ramybės, jis žinojo, kad labiausiai save niekina už šį panašumą. Kad ir jis nieko neturi.

Šlaituoti sodai. Statinių tvoros. Medžiai. Prošal ir prošal. Žalias ir geltonas mirgesys. Jis mėgino galvoti apie mokyklą, knygas, naujus veidus.

Bet mamos veidas buvo ryškesnis. O už jos tamsavo migloti Elsės šešėliai. Jis mėgino sudėti laišką. Mėgino sukurti jį iš medžių vainikų, debesų. Tačiau neįstengė. Visi žodžiai Elsei būtų buvę melagingi. Nes ji jam neberūpi.

Jis užėjo į kavinę ir nusipirko puodelį kavos. Ant lentynos stovėjo radijas, iš jo sklido giesmė. Jam dingtelėjo, kad Bergene jis manė būsiąs laisvas, o tetroško būti geresnis žmogus.

Peleninėje gulėjo suglamžytas lapelis. Jis ištiesino jį ir perskaitė pirkinių sąrašą. „Kava, duona, popierinės nosinaitės, trys metrai nėrinių.“ Matyt, čia ką tik sėdėta moters.

„Giesmės ir nėriniai“, – pamanė jis.

Švarko kišenėje susirado rašiklį, apvertė lapelį ir užrašė: „Ar visi jaučia tą patį? Ilgisi to, kurio neturi? To vienintelio žmogaus. Tos, kuri moka suprasti nepanaudodama to prieš tave. Tos, kuri nereikalauja tavęs turėti ir kuriai dėl to nereikia meluoti arba norėti būti nuo jos kuo toliau. Ar tokia išvis yra? Ar tu tik priskiri nebūtas savybes tai, kurią sutikai religiniame susirinkime.“

Dvyliktas skyrius

NUO GŪBRIŲ IR KALNŲ ATSILIEPĖ AŠTRUS TRENKSMAS.

Jorgenas ir Ruta stovėjo prie uolos močiutės bulvių lauke. Jorgeno akyse mėlynavo vakaro šviesa. Jos išsiplėtė ir bejėgiškai nukrypo į ją.

Ji pastatė pintinę ant žolės ir pasileido į pakalnę. Jorgenas ją pavijo ir aplenkė. Kai ant slenksčio pasirodė Maiklas, ji pajuto palengvėjimą. Pati nesuprato, kodėl pamanė, kad šauta buvo į jį.

Matyt, jis tuo metu skutosi barzdą. Viena veido pusė jau buvo švari, o kitą dengė ilga barzda. Jis lakstė po kiemą su maskatuojančiomis ant klubų petnešomis.

Pamatęs juos, sušuko kažką, bet ji nesuprato. Jis apžvelgė paplūdimio kraštą ir taką, pranykstantį brūzguose. Paskui skubiai žengė keletą žingsnių anapus šulinio. Ten akimirką sustingo ir pasislėpė už rentinio.

Ruta mėgino suspėti su Jorgenu, bet šis buvo greitesnis. Maiklas atsitiesė ir puolė bėgti. Ji matė, kad rankoje tebelaiko skutimosi peiliuką. Plaukai pakluso vėjui, tarsi gamtos jėgos būtų pasiruošusios jį sulaikyti, jeigu jis ryžtųsi neapgalvotam žingsniui. Galva sukiojosi į šalis. Kai tekinas bėgo laukais, jam iš burnos liejosi keisti žodžiai. Garsiau ir garsiau, su grėsmingu aidu.

Ruta šniokšdama pribėgo prie šulinio rentinio įkandin Jorgeno. Ten jie sustojo. Šuo gulėjo ant šono išskėstomis kojomis ir atvirais nasrais. Tarp drėgno liežuvio ir aštrių dantų tekėjo plona raudona srovelė. Jorgenas atsiklaupė ir suleido pirštus į trumpaplaukį kailį. Pasikūkčiodamas šnekino gyvulį sava kalba. Primygtinai prašė jį keltis. Ne kada nors vėliau, o tuoj pat.

Jorgenas buvo matęs daug negyvų gyvūnų. Avių, veršelių, senų karvių. Jūros gyvių ir žuvų, vištų ir tetervinų. Veikiausiai žinojo, kad jo komandos bergždžios. Tačiau toliau užsispyręs įsakinėjo.

– Stokis! Kelkis! Tuoj pat!

Jis kumščiojo ir beviltiškai purtė šunį. Tada paėmė jį į glėbį ir nunešė prie akmeninio laipto. Ruta pirmą kartą matė taip sunkiai nešantį žmogų. Šuns kūną ir galūnes jis pasidėjo ant skraito, o galvą atsargiai pasiguldė ant kelio. Tada uždengė gyvulį savo tvirtu liemeniu ir sėdėjo linguodamas į šalis. Kažką murmėjo palinkęs prie kailio, lyg guosdamas save patį ir šunį.

Prie šulinio vešėjo dobilai, motiejukai ir žolės kuokštai, grasindami įsigraužti į kelią. Ant žvyro, kur gulėta šuns, liko nelygus krūtinės ir letenos kontūras, tarsi įsispaudęs senose rūdyse su pavienėmis skaisčiai raudonomis dėmelėmis.

Jorgenas tebesėdėjo susirietęs, glėbyje sūpuodamas šunį.

Taku palei paplūdimį bėgo tamsi žmogysta, lyg besirangantis žmogus žaltys maskatuojančiomis petnešomis, laidydamas baisius riksmus.

– Damn you! Devils! Norwegian devils! Burn in hell! In hell! I tell you: In hell! Būkite prakeikti! Velniai! Norvegiški velniai! Dekite pragare! Pragare! Sakau jums – pragare!

Žodžiai skardėjo atsimušdami nuo visų uolų. Taip garsiai, kad per kalvą atskuodė močiutė pažiūrėti, kas atsitiko. Ji taip skubėjo, jog krūtinėje švokštė, kai ji pasiekė trobelę. Ruta su močiute atsisėdo abipus Jorgeno ir šuns kūno.

– Norwegian devils! Burn in hell!

Ruta pusbalsiu kartojo žodžius, nuo jų mėgino neatsilikti močiutės aimanos: „Viešpatie, Viešpatie.“

Jorgenas nunešė šunį į valčių pašiūrę ir paguldė ant jūroje išplautų bulvinių maišų krūvos. Jis nenorėjo būti kalbinamas ir suurzgė, kai Ruta bandė jį paliesti. Atėjo ir Pamokslininkas, bet atatupstom išslinko pro duris. Ji nežinojo, ar jis supranta, ką be paliovos rėkė Jorgenas.

– Norwegian devils! Burn in hell!

Ji pirmą kartą girdėjo Jorgeną taip aiškiai. Jai dingtelėjo, kad jame slypi jėgos, kurių ji niekada nebuvo regėjusi. Močiutė mėgino pakalbėti su juo. Bet jis nesutiko nei paleisti šuns, nei eiti su ja.