Хербьёрг Вассму - Septintas susitikimas

Jis pasitraukė į šoną, šešėlin, ir kažką sušnabždėjo. „Užeik.“

Kadangi ji apsisprendė dar prieš išeidama iš namų ir jau stovėjo ant senelio trobelės slenksčio, būtų buvę kvaila dabar apsisukti ir pabėgti. Maiklui turbūt nesvarbu, kad jis nuogas. Juk matė šitiek skulptūrų Romoje ir šitiek dailės albumų.

Ji įsmuko vidun. Bet po to nebesugalvojo, ką veikti. Sumerkė akis ir vėl atmerkė. Greitai. Žiūrėjo į jį, bet nedrįso matyti. Žvilgsnis nuslydo žemyn į grindis ir kojų nagus.

Jis numetė marškinius ant lovos ir tylėdamas užsidegė pypkę. Nežiūrėjo į ją, tik vaikščiojo po kambarį ir rūkė. Amžinybę. Ruta pajuto, jog ima ašaroti. Be garso, nes labai gėdijosi.

Jis atsisėdo prie stalo ir kažką tyliu balsu pasakė. Ji nesuprato žodžių. Bet pamanė, jog tikriausiai ją guodžia. Ji nusišluostė panosę ir veidą.

Kai jis atsistojo ir priėjo prie jos, pasidarė pavojinga. Baisiai pavojinga. Rankos mostas privertė ją žengtelėti atatupstą. Bet staiga jis tarsi pabudo. Puolė prie spintelės su tapybos reikmenimis. Po akimirkos jau laikė eskizų bloknotą ir anglinį pieštuką.

Jis uždegė abi žibalines lempas, į vidurį kambario ištempė kėdę ir pamojo tarsi sakydamas: „Prieik arčiau.“ Bet jis to nepasakė, tik linktelėjo ir atsisėdo prie lango.

Ji žengė artyn. Šviesos ratas apakino, ji prisimerkė ir atsitraukė atgal. Nedrąsiai prisistūmė kėdę.

Anglinis pieštukas jos virpančioje rankoje. Ruta pažvelgė į jį. Jis laikė atkišęs delną. Tarsi sakytų: „Štai aš. Imk mane! Naudok mane!“

Ir staiga ji ėmė matyti jo akimis. Šlaunys. Tai, kas tarp kojų, pusšešėlyje. Netikroviška, bet ryšku. Pečiai, barzda. Garbanoti plaukai ant krūtinės. Šešėliai ant veido. Jis kilstelėjo pypkę jos pusėn ir vėl nusišypsojo.

Kol ji atbėgo iš namų, suknelė spėjo sudrėkti nuo lietaus. Pėdos šlapios. Ji jautė šaltį, bet jo kaip ir nebuvo. Kai ji nedrąsiai brėžė pirmuosius brūkšnius, ant viso kūno pašiurpo oda. Pirštai spaudė anglinį pieštuką. Ranka pakluso. Ji ir buvo Ruta, ir nebuvo. Viskas tarsi sustojo. Jis sėdėjo nejudėdamas ir neegzistavo niekam daugiau, tik jos brūkšniams. Tačiau kambaryje, be jo, nebuvo nieko daugiau tikro.

Po kurio laiko jis atsistojo ir atėjo pažiūrėti. Ji padavė jam bloknotą. Jis pakreipė galvą. Tarp antakių susimetė raukšlelės. Jis pakėlė bloknotą prieš šviesą ir kinktelėjo galva. Atrodė patenkintas.

– Good! Very, very good.

Jis parodė porą vietų, paaiškino. Apie perspektyvą ir atstumą. Ji linktelėjo ir norėjo pataisyti. Bet jis papurtė galvą. Kitą kartą. Tada lyg niekur nieko kalbėjo toliau. Tarsi būtų stovėjęs su drabužiais. Kai ką buvo įmanoma suprasti, bet ne viską. Jis buvo per arti ir nė nemanė rengtis. Kambaryje buvo šalta, net jai. Tačiau ji jautė kaistant skruostus. Keista, kodėl jis nesirengia. Jie jau baigė. Ji ruošėsi eiti.

Tada jis nuėjo pakurti krosnies. Stovėjo atsukęs nugarą ir laukė, kol įsidegs ugnis. Ilga lenkta linija nuo sprando viršaus iki apačios.

Po valandėlės jis pasilenkė pažarstyti žarijų. Stipriu mostu įmetė daugiau anglių. Plūstelėjo juodi dūmai. Ugnis jį nušvietė taip, tarsi jis stovėtų tarp deglų. Liepsnos plaikstėsi. Traškėjo, pokšėjo. Jis užtrenkė krosnies dureles ir atsisuko į ją. Kažką ji pamatė jo akyse. Klausimą. Paskui – prašymą. Jis mostelėjo į savo nuogumą. Mostelėjo į ją. Linktelėjo į eskizų bloknotą.

Jai už nugaros pakilo sūkurys. Įtraukė ją ir ėmė skraidinti ratu, vis greičiau ir greičiau. Atimdamas valią. Kažkas buvo stipriau už ją. Juk dėl to ji ir yra čia.

Ruta nusivilko megztinį ir suknelę. Padvejojusi nusitraukė apatinius. Rengdamasi nė karto nepažvelgė į jį, paskui liko stovėti nunarinta galva.

Jis kabliuku užkabino duris ir užtraukė senas karoliukų užuolaidas. Žiedai girgždėjo ant žalvarinio strypo. Kai ji pakėlė akis, jis jau vertė didžiojo eskizų bloknoto lapus. Tada į kambario vidurį ištempė molbertą ir ant jo pastatė bloknotą.

Tą akimirką, kai jis pažvelgė į ją, ji suprato, kad viskas kitaip. Žvilgsnis nebuvo to, kuris mato ją nuogą. Žvilgsnis buvo to, kuris pastebėjo kai ką nuostabaus ir nori tai nupiešti.

Nesiliesdamas jis parodė jai, kur atsisėsti, ant kelių davė pasidėti močiutės pintinę tarsi suprasdamas, kad jai tat būtina. Tada paprašė pasileisti surištus plaukus. Jie tebebuvo drėgni nuo lietaus. Jis pa­rodė, kaip pirštais iššukuoti plaukus. Štai taip! Parodė, kaip ji turi sėdėti. Praskyrusi pėdas, ištiesusi kojas. Truputį palinkusi prie pintinės, vieną ranką laikydama po krūtine. Ji akimis sekė jo rankas. Jos buvo tokios tamsios.

Jis vaikščiojo aplink ją. Matavo ją žvilgsniu. Iš naujo prisidegė pypkę. Dar sykį apėjo ją ratu. Truputį atitraukė užuolaidas. Pakreipė galvą ir atsistojo prie molberto.

Laikas buvo lyg nejudrus mėlynas šešėlis. Jis įžiebė trečią lempą. Smarkiai užpleškino krosnį. Paklausė, ar ji neištroškusi. Ar jai nešalta. Ji papurtė galvą. Kartą jis priėjo prie jos ir neprisiliesdamas kilstelėjo smakrą. Valandėlę paspoksojo į kažką jos galvoje, tada vėl grįžo prie molberto.

Jis tiek daug moka, ką ji nori išmokti. Tiek daug žino, ko jai reikia. Ji troško, kad jis ją pastebėtų. Matytų, jog ji jam kai ką duoda mainais už tai, kad jis su ja dalijasi dažais ir drobe. O gal priežastis slypi kitur? Gal viskas dėl to virpesio? Todėl ji ir geidė, kad jis pri­eitų ir paimtų už smakro. Iš tikrųjų paimtų.

Bet jis nepriėjo. Ranka tai kilo, tai leidosi. Beveik negirdimai krebždėjo anglinis pieštukas. Jis pervertė bloknotą. Pradėjo iš naujo. Stebėjo, kas jos nepaprasta. Kitą jos pusę. Kuri niekam iki tol nerūpėjo.

Po kurio laiko jis paprašė, kad ji atsisėstų lovoje tarp pagalvių. Kad atsiremtų. Štai taip. Be močiutės pintinės ji pasijuto tokia nuoga. Siaubingai nuoga. Ji norėjo prisidengti. Pagrabaliojo aplinkui, bet nieko nerado. Taigi tiesiog liko gulėti. Lovatiesė graužė nugarą. Iš šiurkščių vilnonių siūlų megztos skiautės. Ji bejėgiškai žvelgė į jį. Dabar jis turi ją. Turi visą jos atvaizdą.

Jis dar įmetė anglių į krosnį. Virš stogo pažiro kibirkštys. Ji matė jas krentant į žolę už lango. Juodi suodžiai pavojingame žiežirbų lietuje. Jis kūrena per smarkiai. Staiga prieš akis jai iškilo vaizdas, jog viskas užsidega ir jie turi bėgti į lauką. Nuogi. Tada sulekia žmonės ir juos pamato. Ji regėjo save ir Maiklą, pavaizduotus nuogais Šylės brūkšniais. Tai ją baisiai išgąsdino. Ji pradėjo juoktis. Pati girdėjo, kad juokas ne jos. Jis priklausė žmogui, nelabai žinančiam, ką daro. Kuo daugiau gaisro vaizdų ji matė, tuo labiau juokėsi.

Jis nustebęs nustojo piešti, tada nuleido ranką su angliniu pieštuku.

– All right, all right, – pasakė.

Ji mėgino paaiškinti, ir šį tą jis tikriausiai suprato, nes šyptelėjo. Staiga, kai jis žengė žingsnį nuo molberto ir ant jo krito šviesa, ji kai ką išvydo. Jis atrodė visiškai kitaip. Buvo standus. Stovėjo viduryje kambario ir rodė į ją. Tai buvo netikra. Visų pirma netikra. O akys? Ar kas nors būtų galėjęs nupiešti ar nutapyti tokias akis?

– You must go now, Rut! It’s just morning. Tau reikia eiti, Ruta. Jau rytas, – išgirdo ji.

Ruta stryktelėjo iš lovos ir pačiupo suknelę, nukritusią nuo kėdės. Apsirengė pašėlusiu greičiu. Susigėdusi. Taip baisiai susigėdusi. Dėl visko pati buvo kalta. Tiek suvokė. Ji sugadino paveikslą.

Kai taikėsi nerti pro duris, jis sugriebė jai už riešo ir sušnabždėjo kažką, ko ji nesuprato. Jo nuogo kūno šiluma buvo pernelyg arti. Krūtinė. Rankos ir plaštakos.