Хербьёрг Вассму - Septintas susitikimas

– Coming back? Ar grįši? – išgirdo ji.

Žemas, keistas balsas. Ji viską jautė, tačiau atrodė netikra. Todėl atsitiesė ir priglaudė kaktą jam prie krūtinės. Šiurkščios.

Tada jis paskandino ją glėbyje. Šiltai ir įsakmiai.

– Ne! – sukūkčiojo ji, mosuodama rankomis.

Jis tuojau ją paleido ir kažką sumurmėjo vyro prie molberto balsu. Jame gyveno du žmonės. Du skirtingi žmonės. Vienam iš jų visuomet rūpėjo Šylės brūkšniai. Kito nereikėjo erzinti, nes jis buvo ne geresnis už ją pačią.

Ji nežinojo, katras atidarė duris ir ją išleido.

*

Kelias dienas Ruta ten nesirodė. Ji matydavo jį pro trikampį palėpės langelį, žingsniuojantį paplūdimiu su eskizų bloknotu ir molbertu. Šuo bėgdavo tai priekyje, tai iš paskos. Paskui jie pasislėpdavo už uolų.

Jie suvežė visą likusį šieną, ir mama buvo puikiai nusiteikusi. Jorgenas, kai nekrovė ar nevežė šieno, tupėjo pas Maiklą. Vieną vakarą jis Rutai įbruko raštelį nuo Maiklo. Jis rašė galįs ją dar pamokyti tapybos, jeigu ji norinti. Saulės šviesoje? Jorgenas žinąs, kur jį surasti.

Jis manė, kad ji jo bijo. Ar bijo? Ne tiek, kad nenorėtų mokytis iš jo tapybos? Ne. Reikėjo tik apsispręsti. Tiek neįmanoma bijoti!

Jis stovėjo apsimovęs savo dėmėtąsias kelnes, užsimaukšlinęs didžiulę šiaudinę skrybėlę ir tapė saleles, žuvų džiovyklas ir molą. Drobė ir panėšėjo į tikrovę, ir nepanėšėjo. Jis buvo paėmęs tapybos priemonių ir jai. Vadinasi, prieš išeidamas iš trobelės pagalvojo apie ją. Kad ji ateis.

Jorgenas visą laiką buvo šalia. Drožinėjo, kažką meistravo. Kartais pamėtėdavo pagalį, kad šuo atneštų. Bet nuo jų nenutolo. Tarsi Maiklas jį būtų primokęs. „Nenueik, Jorgenai, jai tavęs reikia.“

Vieną vakarą, kai Jorgenas padėjo dėdei Aronui dervuoti valčių pašiūrę, Ruta, baigusi plauti indus ir tvarkytis, pasakė mamai ketinanti įkopti į Viržynę. Kaip ir ankstesniais metais.

Kai ji atėjo, Maiklas sėdėjo ant šulinio dangčio su ritiniu angliškų laikraščių. Jis pasidžiaugė gavęs siuntinį ir pavaišino angliškais saldainiais. Ji paėmė ir atsisėdo atokiau.

Jis pasidomėjo, kur ji išsiruošė su kuprine. Į Viržynę? Jis nežinojo, kuris iš žaliųjų kalnų vadinamas Viržyne. Ji parodė. Paaiškino, kur eina takas ir kiek laiko trunka užlipti. O žemyn? Pusvalandis žemyn.

Ruta jautė jo žvilgsnį. Tarsi jis klausytų, ką ji sako, bet galvotų visai ką kita. Pavyzdžiui, kodėl ji atėjo prie trobelės, jeigu ketino taku kopti į kalną. Bet jai nerūpėjo, kuo jis stebisi, nes tą vakarą Jorgenas dėdei padėjo dažyti. Ir kai jis, pažvelgęs jai į akis, paklausė, ar ji nori, kad jis eitų kartu, ji linktelėjo.

Virš riešo jis buvo įsidrėskęs. Šašas dar nespėjęs užsidėti. Aplink skraidė du kraujo ištroškę uodai. Suko ratus, norėjo nutūpti, vėl kilo ir vėl suko ratus. Jis pamosavo ranka ir įrėmė alkūnes į kelius. Stebėdama, kur skraido uodai, ji visą laiką jautė jo žvilgsnį. Galiausiai tapo nepakeliama.

Tada jis prisislinko artyn ir uždėjo tamsią ranką jai ant sprando. Šiltas delnas tvirtai apglėbė galvą, tarsi ten ir būtų jo vieta. Nekietai, tik kaip stiprus sparnas. Ji atsirėmė į jį. Atsirėmė trokšdama, kad tai truktų amžinai. Jo akys virš jos išsiplėtė ir susiliejo su dangumi. Mėlynavo virš jos, kol ji nebeatlaikė. Tada jis atsistojo ir ją paleido.

Ji užsimetė kuprinę ir pradėjo eiti.

Po pusvalandžio jis ją pasivijo. Ant krūtinės turėjo pasikabinęs krepšį su tapybos reikmenimis, už pavadėlio vedėsi šunį. Ji ėjo priekyje, kol jie priėjo plyšį uoloje, kur avys slėpdavosi nuo audros. Tada ji įlindo vidun ir atsisėdo ant žole apžėlusio akmeninio laiptelio. Jis atsekė iš paskos ir atsisėdo šalia. Šuo susirietė šešėlyje už jų.

Jie galėjo apžvelgti kaimą ir Įlanką, toli užmatė fiordą ir pakrantę. Bangeles jūros paviršiuje ir miglos, žadančios giedrą, dryžius. Iš pradžių sėdėjo netardami nė žodžio. Tada ji pajuto jo žvilgsnį.

Ji žvelgė į tolį tarsi nepastebėdama. Tarsi sklendė ore. Tarkim, kad jis – du viename. Tarkim, kad ji iš tikrųjų bijo to, katras netapo.

Pirmasis, tas, kuris nepavojingas, viską žino apie tapybą, piešimą ir perspektyvą, aplankęs šitiek pasaulio miestų. Pažįsta šitiek žmonių. Tarp jų tikriausiai nemažai dailininkų. Jis žino mokyklas, kuriose galima išmokti visko apie spalvas ir perspektyvą. Išmokti viso to, ko iš tikrųjų neįmanoma išmokti, nes iki tol niekas neturi būti to tapęs. Kol ji nenutapys.

Tarkim, kaip tik dabar šalia jos alsuoja ne tas Maiklas. Ne tas, katras delnais suima jai galvą ir nuo veido nubraukia plaukus taip priartėdamas, jog ji nedrįsta nuryti burnoje susikaupusių seilių.

Tada jis tai pasakė. Palietė randą kaktoje ir paklausė, kaip šis atsirado. Jo balsas pranyko, kai ji išvydo Gormą, žingsniuojantį per mokyklos aikštę mieste. Jis vilkėjo rudą odinę striukę žalia apykakle. Štai atsisuko ir kilstelėjo ranką.

– Visada buvo, – pasakė ji ir atsistojo.

Vienuoliktas skyrius

– NORS KIEK SVARBESNĖ PREKYBA PRASIDEDA BERGENE, TODĖL TEN IR VAŽIUOSI, – PASAKĖ TĖVAS.

Niekada nebuvo kitos minties. Tarsi tai būtų Gormo būties prasmė. Mokslas turėjo trukti trejus metus. Jis perskaitė studijų programą, bet nerado jokių svarių kontrargumentų.

Galbūt dėl tėvo žodžių „palauk, kol išvažiuosi į Bergeną“ jis įtikėjo, kad ten yra laisvė. Kas sudarys tą laisvę, be galimybės pasigerti, jam nebuvo visiškai aišku. Bet Torsteinas taip pat ruošėsi ten važiuoti.

Tėvas apie prekybos mokyklą kalbėjo taip, tarsi tai būtų koks nors giminė arba dar geriau – prekybos partneris. Prieš pat karą jis pats ten dvejus metus studijavo.

Net mama apie Bergeną turėjo papasakoti šį tą gero. Ten ji sutiko tėvą, kai ketindama tapti modiste gyveno pas tetą. Tiksliau, pasakodavo jį ten sutikusi tik tuomet, jei girdėdavo tėvas. Kai tėvo nebūdavo šalia, ji piešdavo miestą ir skrybėlaites. Galiausiai su atodūsiu pridurdavo, kad sutiko tėvą ir ištekėjo, „tada Marijanė“.

Vardas pakibdavo ore, tarsi ji mėgintų žodį apgręžti ir grąžinti atgal. Balsas būdavo toks, lyg ji kalbėtų apie neapsakomą nelaimę. Tais retais kartais, kai Marijanė pasidarydavo nekalbi ir visa susigūždavo, mama pasakodavo apie tai, kodėl ji netapo modiste.

Atrodė, jog tėvas nežino, kaip viskas susiję. Mama veikiausiai jam užsiminė, kad iš tikrųjų Bergene ji gyvena tam, kad išmoktų siūti skrybėlaites, bet tėvas, matyt, nelabai to paisė.

Seserys niekaip neatsiliepė apie jo ateitį, nei gerai, nei blogai. Kol jis tarnavo armijoje, jos vėl pradėjo žvilgčioti viena į kitą ir kartu juoktis. Marijanė jau buvo baigusi medicinos mokyklą, susižadėjusi ir ruošėsi tapti advokatiene Steine. Gormas vis pamąstydavo, kad jam nepatinka tas Janas, tačiau pats dorai nesuprato kodėl. Tam žmogui negalėjai nieko prikišti.

Su Ėdele pasidarė įdomiau bendrauti. Ji ištisai kritikavo viską ir visus, kas tik jai pasimaišydavo, ypač tuos, kuriems per trisdešimt. Ir be paliovos postringaudavo apie tai, kad pasaulis pasmerktas greitai žlugti, nes amerikiečiai esą tikri kiaulės. Tokių minčių ji prisigaudė Osle, laikydama parengiamuosius egzaminus. Labiausiai dėl jos kritiškų pažiūrų kentėjo mama.

– Ai, mama, – nenueidavo jai nuo lūpų, kai šalia nebūdavo tėvo.

– Tau laikas suaugti, mieloji, – protino mama.

– Kam reikėjo tiek mokytis egzaminams, jei išmokai tik pasakyti „ai, mama“? – paklausė Gormas.

Ji užvožė jam per galvą sofos pagalvėle, ir jie atsiskaitė. Bet jis suprato, kad abu nežino, ką veikti su savo gyvenimu. Ėdelė niekaip negalėjo pasiryžti išsikraustyti iš namų. Prieš pat Gormui išvykstant į Bergeną, tėvas ją įtaisė į vieno verslo partnerio biurą mieste.