Хербьёрг Вассму - Septintas susitikimas

Maiklas nebepasirodė, jis pradėjo šaulio medžioklę.

– Kas tai padarė? – nejučiom išsprūdo Rutai.

– Mačiau Rutės Paulą su šautuvu, lekiantį palei tvartą. Šaukiau jį, bet jis pro vartus nėrė į aptvarą. Vargšas vaikis, ką jis padarė.

– Kodėl taip pasielgė?

– Šeštadienio naktį jis įsivėlė į muštynes jaunimo namuose. Kažkas paklausė, ar negana šeimoje vienos Ados, – atsiduso močiutė.

– Vienos Ados?

– Turbūt kas nors matė tave einančią pas anglą su pintine.

Ruta pajuto, kad burna išdžiūvo.

– Jis negali, prisidengdamas manimi, nušauti Maiklo šuns.

– Galbūt jie paprašė jį tai padaryti.

– Kas?

– To jis nesakė.

– Ar proto neteko?

– Žmonės dažnai elgiasi neprotingai. O Paulas visada buvo ūmaus būdo. Ir ištroškęs pripažinimo. Rodos, jam niekada negana. Nei namie, nei prieplaukoje, nei jaunimo namuose. Matyt, jį bet kur lengva palenkti.

– Tu jį gini?

– Aš ginu jį, bet ne tai, ką jis daro. Ginu ir tave, Ruta, bet ne visus tavo poelgius.

„Reikia tikėti, kad viskas praeina“, – sakė močiutė. Bet Ruta tuo nesikliovė, tad nunešė į valčių pašiūrę vilnonių ir kailinių apklotų. Ant keleto tuščių žuvų dėžių paklojo guolį. Jorgenas noriai perkėlė ten šunį. Jis nebestaugė, tačiau nenorėjo su ja kalbėti.

Ji sėdėjo šalia Jorgeno ir laukė Maiklo. Kadangi šis nepasirodė, išėjo jo ieškoti. Trobelės durys buvo atlapotos, šiluma išgaravusi. Kūkčiodama ji ėmė įnirtingai stumdyti stiklainius su teptukais, kuriais buvo nustatyta spintelė.

Atsukta į sieną stovėjo didelė drobė. Ji priėjo ir ją atsuko. Tai buvo jos kūnas ir galva. Beveik visas paveikslas nutapytas baltais ir pilkais dažais. Tačiau atrodė gyvas. Maiklas niekada nesisakė ją tapantis. Ji manė, kad tą naktį jis nupiešė keletą eskizų, ir tiek.

Ją užliejo svaigaus išdidumo banga. Bet po akimirkos ji suvirpėjo. Ar kas nors matė paveikslą? Paulas?

Ji prišliejo paveikslą prie sienos ir užstatė keturiais kitais. Tada pasiėmė dvi žvakes, įstatytas į butelius nuo sulčių, vieną žalią, kitą rudą, ir grįžo į valčių pašiūrę. Tamsiame danguje išlindo ryškus mėnulio pjautuvas, ir nerealybės jausmas ją nuramino.

Jorgenas nepaisė, kad ji sugrįžo, nekrustelėdamas gulėjo prie šuns. Kai ji užvėrė duris, pasidarė tamsu, bet tamsą šiek tiek prasklaidė uždegtos žvakės. Ji pastatė jas ant smėlio aslos šalia dėžių gulto, tada įlindo į seną vatinį civilinės gynybos miegmaišį ir prisišliejo prie Jorgeno nugaros.

Jiedu prisigalvodavo daug keistenybių, tačiau niekada nebuvo budėję prie negyvo šuns. Patalas buvo kietas ir nelygus. Kad ir kur suktum nosį, atsidavė žuvimi, dumbliais ir derva. Pro plyšiuotas duris ir sienas traukė šaltas vėjas. Bet ji viso to tarsi nejuto.

Po valandėlės išgirdo, kad Jorgenas miega. Ji gulėjo ir klausėsi į akmenis teškenančių bangelių. Amžinas pliuškenimas. Tarsi sklistų iš visatos, o ne iš Neseto paplūdimio.

Jie buvo smėlio smiltelės – Ruta, Jorgenas ir negyvas šuo. Mažos, neįžiūrimos smiltelės dugno nuosėdose. Ir amžinas atplūstančių ir atsitraukiančių bangų šniokštimas. Jis niekada nebuvo visiškai toks pat. Kaskart – nedidelis ritmo niuansas. Dvelksmas arba mažytis pakitimas, susiliejantis su Jorgeno kvėpavimu.

Matyt, norint išgirsti visatą, reikia gulėti kietai ir budėti prie šuns visai šalia paplūdimio, pamanė ji.

Kai Maiklas pravėrė girgždančias valčių pašiūrės duris, vėjas buvo sustiprėjęs ir jau kadai užpūtęs žvakes. Į vidų plūstelėjo pilka ryto šviesa. Ruta nebemiegojo, o Jorgenas taip išsigando, jog akimirksniu atsidūrė ant grindų. Ji užsitraukė megztinio rankoves ant sužvarbusių plaštakų ir atsisėdo.

Prieblandoje priešais ją baltavo Maiklo veidas. Jis skėstelėjo rankomis, jo pyktis buvo atslūgęs. Balsas drebėjo, rodės, tuoj apsiverks. Jis pasakė nežinojęs, kad jie ten, kitaip būtų parėjęs anksčiau, ir užsidengė veidą. Močiutė jam pasakiusi, kad Jorgenas nenori palikti šuns.

Ruta išsirangė iš miegmaišio, bet tada nebežinojo, ką jai daryti. Jorgenas, drebėdamas iš šalčio, vėl atsisėdo prie šuns. Apklostė jį kailiniu apklotu ir sudejavo. Maiklui tikriausiai atrodė keista. Rutai dingtelėjo, ką reiškia matyti Jorgeną pirmą kartą ir suprasti, kad jis ne toks kaip kiti.

Maiklas kreipėsi į Jorgeną angliškai, lyg tikėdamasis, kad jis supras kiekvieną žodį.

– We must bury Egon, turime palaidoti Egoną, – pasakė ir atsargiai palietė jam petį.

Kai nesulaukė atsakymo, apkabinęs Jorgeną lėtai ir aiškiai pakartojo žodžius. Netrukus abu apsiverkė, tarsi būtų miręs žmogus, o ne šuo.

Ruta žiūrėjo į juos, ir ją vėl apėmė jausmas, kad jos nėra.

Maiklas kilstelėjo apklotą atidengdamas šuns galvą. Ji buvo sustingusi pravertais nasrais. Liežuvis kyšojo. Jorgenas suėmė jį ir veltui mėgino įbrukti vidun. Keistas motyvas. Šiurkštus liežuvis rūpestingame Jorgeno delne. Pilkoje šviesoje, srūvančioje pro pašiūrės duris.

Ruta nuėjo prie jų.

– Maiklas nori jį palaidoti, – tyliai pasakė ji ir nuėmė Jorgeno ranką nuo šuns kūno.

Stipriai apkabino brolį suteikdama jam savo šilumos. Jis buvo sustiręs. Tada Jorgenas pasisuko į ją ir sumirksėjo prieš šviesą. Atklojo vilnonius apklotus atidengdamas šunį.

Po akimirkos Jorgeno delne sužvilgo peilis. Nežiūrėdamas į juos, jis dailiai perrėžė pilvą. Nuo gerklės iki uodegos, nepaleisdamas vidurių. Tada ėmė dirti kailį. Atsargiai, įgudusia ranka. Tarsi būtų galvojęs apie tai visą naktį. Ruta nesumojo, kad reikėtų gelbėti apklotus. Ji tik suėmė šuns kūną ir laikė, kad nejudėtų.

Iš pradžių Maiklo veide atsispindėjo nuostaba ir susižavėjimas. Paskui jis tarsi suvokė prasmę, ir netrukus jie jau darbavosi trise. Maiklas su Ruta laikė ištempę kailį, kad Jorgenas neįpjautų kur nereikia. Tai truko ilgai, ir niekas nepratarė nė žodžio.

Nuluptą šunį Maiklas ir Jorgenas įdėjo į maišą ir, nunešę tarp liaunų berželių, iškasė gilią duobę. Galiausiai ant viršaus Jorgenas pasodino viržių kupstą, taip pat atsargiai, kaip ir iškasė.

Kailis buvo įtrintas druska ir prikaltas prie pašiūrės durų, plaukais į apačią. Jorgenas buvo įpratęs. Išdirbo ne vieną avies kailį, kartą – elnio.

Jie nuėjo į trobelę ir paeiliui nusiplovė rankas. Jorgenas atrodė ramus. Jeigu ji nebūtų žinojusi, kaip yra iš tikrųjų, būtų galėjusi pamanyti, kad jis jau pamiršo.

*

Pildamas vandenį į kavinį, Maiklas pasakė išvažiuojąs.

Ruta kaži ką būtų padariusi, kad sustabdytų žodžius, tačiau buvo per vėlu. Ji norėjo paklausti, kur jis ketina vykti. Tačiau neišspaudė nė garso. Kai jie užsikąsdami sausainiais gurkšnojo juodą kavą, jis prašneko apie tai, kad Salos gyventojai veikiausiai jo neapkenčia.

Ji labai norėjo paprieštarauti. Bet ir vėl neįstengė. Jai dingtelėjo, kad anglų kalboje „neapykanta“ nėra toks stiprus žodis kaip norvegų. Tačiau ji nebuvo tikra.

Maiklas paėmė jos ranką, nors Jorgenas buvo šalia, ir paklausė, ar ji suprantanti, kodėl turįs išvažiuoti. Ji linktelėjo. Gurkštelėjo karštos kavos ir linktelėjo. Kai puodelis ištuštėjo, ji pakilo ir nuėjo prie durų.

– Sudie! – metė į orą.

Ji girdėjo, kad jis žengia jai iš paskos, bet neatsisuko.

– Ruta...

Jis nesakė „Ruta“ kaip kiti. „R“ buvo labai ryški, su jo kalbos gaida. Ji atidarė duris ir išsmuko lauk. Jorgenas liko pas Maiklą. Jai dingtelėjo, kad dėl to ji turėtų džiaugtis.