Хербьёрг Вассму - Septintas susitikimas

Dabar ji atsisuks ir mane pamatys, pamanė jis. Bet to neįvyko. Nežinojo, ar pakankamai garsiai ištarė jos vardą. Verčiau būtų sušukęs. Įsivaizdavo, kaip jos lūpose pražysta šypsena, kai ji atpažįsta jį. Jam kelią užtvėrė stambus kaip kalnas vyriškis.

Visą rankinį bagažą ji paėmė į vieną ranką, kad galėtų nešti lagaminą. Neatrodė labai linksma.

Jis pasistūmėjo artėliau ir pakartojo jos vardą. Bet ji nepažiūrėjo į jį. Netrukus su visa manta per spūstį pajudėjo durų link.

Jis yrėsi per žmones vydamasis ją. Kai jau galėjo ją pasiekti, kažkas nutvėrė jam už rankos ir atsiprašė, kad pavėlavo. Tai buvo tėvas. Kai vėl pažvelgė į duris, jos nebebuvo.

Jis vos įstengė išspausti žodžius, kuriuos išgirsti tikėjosi tėvas.

– Kelionė gerai pasisekė? – paklausė šis.

– Gerai. O mama? Kaip jaučiasi?

– Operacija pavyko. Ji džiaugiasi, kad grįžti namo. Kur tavo bagažas?

– Tuoj.

Gormas nuskubėjo prie vežimėlio ir pasiėmė lagaminą. Kai jiedu pasuko durų link, pajuto tėvo žvilgsnį, bet nei vienas, nei kitas nepratarė nė žodžio. Jie ėjo dideliais žingsniais, tarsi žygiuotų kariuomenėje ir svarbiausia būtų neišsimušti iš ritmo. Pirmyn! Žengte marš!

Kai jie ėjo pro žmonių eilę, išsirikiavusią prie taksi, jis vėl ją pamatė. Sulėtino žingsnį praleisdamas tėvą į priekį. Ji stovėjo nugara į jį, pasilenkusi padėjo medinę dėžę ant galinės sėdynės. Vėjas sugriebė Faros Dibos kuodą, ir kai ji sėdosi į automobilį, plaukai išsiskleidė nelyginant didžiulė ruda vėduoklė.

– Ruta!

Akimirką jis pamanė, kad ji išgirdo, tačiau automobilio durelės dusliai užsitrenkė. Jos profilis už stiklo jam priminė orius indėnų vadus iš vaikystėje skaitytų knygų. Lūpos buvo nedažytos, ryškiais kontūrais, lyg ištatuiruotos.

Tada automobilis pajudėjo ir ji išnyko.

Važiuojant namo gatvės vaizdas pradingo, ant priekinio stiklo pasimatė Rutos veidas. Paveikslas išsiplėtė apimdamas ir jį patį. Jis kaip tik kėlė jos lagaminą nuo bagažo vežimėlio. Ji atpažino jį ir padavė ranką. Kol jie žvelgė vienas į kitą ant priekinio stiklo, jis aiškiai jautė, kokia jos ranka. Šilta ir šiurkštoka. Nelabai šiurkšti, tik truputį. Daugiau švelni.

– Laba diena, Ruta, ar prisimeni mane?

– Laba diena, Gormai.

Ji nusišypsojo.

– Seniai nesimatėm.

Jos balsas buvo toks pat. Gana žemas.

– Pasiilgau tavo balso, – tarė jis.

Ji dar plačiau nusišypsojo, bet neatsakė.

– Grįžti iš kelionės? – paklausė jis.

– Buvau Londone.

Ji krustelėjo ranką, bet jis nepaleido, stovėjo kaip stovėjęs. Pamanė, kad dar ilgai ją laikys.

– Daug žmonių atskrido. Turbūt buvo pilnas lėktuvas?

Tėvo balsas nuaidėjo kaip perkūnas iš giedro dangaus. Gormas nurijo seiles.

– Pilnutėlis.

Mama parašė laišką, kuriame primygtinai prašė jį grįžti namo, kai tik prasidės vasaros atostogos. Jai sušlubavusi sveikata, o Ėdelei su Marijane pakanka savų rūpesčių. Apie tėvą tebuvo pasakyta: „Tavo tėvas labai užsiėmęs.“

Jau buvo liepos mėnuo, ir Gormas su Torsteinu ir dviem merginomis planavo žygį į Hardangerio plynaukštę. Viena jų buvo Vivi Ana, su kuria jis susipažino studentų šventėje. Tačiau į mamos laišką negalėjo numoti. Paskambinęs namo mėgino paaiškinti, bet ji puolė į ašaras ir jis nuleido rankas. Kai iki žygio buvo likusios keturios dienos, paštu atėjo jos nupirktas lėktuvo bilietas, tad viskas buvo nuspręsta.

Per tuos dvejus metus, praleistus Bergene, jis stengdavosi labai nuodugniai perskaityti mamos laiškus prieš sudegindamas senoviškoje kambario krosnyje. Jeigu mėgindavo nekreipti į juos dėmesio, palikdavo gulėti ant rašomojo stalo arba pakišdavo po knygomis, jie išnirdavo atmintyje tuomet, kai to mažiausiai norėdavosi.

Paskutinį kartą taip nutiko prieš pat kelionę namo. Jis nusivedė Vivi Aną į kiną. Kai filmo herojus bučiavo merginą, o jis laikė Vivi Anos ranką, prieš akis iškilo mamos laiškas.

Paskui, kai jiedu sėdėjo kavinėje, jis pasakė negalėsiąs kartu keliauti į Hardangerį.

– Kodėl negalėsi? – išsigando ji.

– Turiu grįžti namo greičiau, negu buvau manęs.

– Bet kodėl?

– Dėl ligos šeimoje.

Ji žvelgė į jį nepatikliai. Visa veido išraiška sakė, kad netiki jo paaiškinimu. Ji nepaklausė, kas serga, pokalbis ėjo vangiai. Jis beveik norėjo, kad ji būtų supykusi ir jis būtų priverstas pasakyti, kad dėl mamos. Kita vertus, džiaugėsi, kad nereikia nieko aiškinti. Kol mėgino sugalvoti, ką kalbėti, apėmė bejėgiškumas.

Mamos laiškas prilipo Vivi Anai prie veido. Tarsi ji nors kiek būtų kalta dėl to, kad jis jo nesudegino. Tarsi kaip nors būtų susijusi su tuo, kad taisyklinga kilpine rašysena primargintas lapas tebeguli ant rašomojo stalo ir grįžęs į kambarį jis neišvengiamai jį pamatys.

Parlydėjęs ją namo, jis nuskubėjo į kambarį deginti laiško. Po to pajuto įprastą palengvėjimą ir nuėjo į telefono būdelę jai paskambinti. Truputį veldamas žodžius padėkojo už malonų vakarą, tačiau ji buvo itin nešneki. Kai jis pakabino ragelį, jį apėmė gerai pažįstamas ilgesys – kai ilgiesi žmogaus, suprantančio tave iš pusės žodžio.

Jis galėjo grąžinti bilietą pridėdamas laišką, paaiškinantį, kad kelionę su draugais planavo jau seniai ir negali parvykti. Juk jo nebūtų šalia, kai ji gautų paštą. Tačiau tai nieko nebūtų pakeitę. Mamos balsas kaip šydas būtų aptraukęs visą Hardangerio plynaukštę.

Kitą rytą paskambino tėvas ir pranešė, kad po trijų dienų mamai bus daroma operacija.

– Kokia operacija? – išsigando Gormas.

– Pilvo, – trumpai atsakė tėvas.

– Bet kas jai yra?

– Kažkas ne taip, kaip turi būti. Viskas bus gerai. Bet ji nori, kad tu grįžtum namo.

Tai viską nulėmė. Jis privalėjo važiuoti.

Mama gulėjo lovoje padažyta ir sušukuota, nauju geltonu pižaminiu švarkeliu. Jei nežinotum, kad jai daryta operacija, nebūtum supratęs. Tačiau ji buvo pablyškusi, aplink akis tamsūs ratilai.

Tėvas išėjo vazos gėlėms, kurias jie atnešė, ir Gormas suvokė niekada nematęs tėvo darant ko nors panašaus.

Mama ištiesė rankas, Gormas pasilenkė jos apkabinti. Tvokstelėjo keistas ligoninės kvapas, tarsi čia būtų visai ne mama, nors ir užuodė jos kvepalus.

– Kaip sekasi? – paklausė jis.

– Puikiai, – apsimestinai nerūpestingai tarė ji. – Dabar tereikia sulaukti tyrimų.

– Tyrimų?

– Taip, kad ne vėžys.

Kai tėvas išdygo tarpduryje su rožėmis vazoje, pasidarė nei šiaip, nei taip. Lova visai nederėjo prie mamos. Siena už naktinio stalelio buvo apšiurusi, o pravertas langas prašėsi nuplaunamas. Jis pamėgino pažiūrėti jos akimis. Užuolaidos išblukusios. „Jai turėtų būti nelengva pakęsti tokias bjaurias užuolaidas“, – pamanė.

– Vėžys?

– Juk būna, kad tokie negalavimai pilve – vėžys, – pasakė mama ir uždėjo delną jam ant rankos.

– Kas nors žarnyne?

Gormas prisitraukė prie lovos kėdę ir atsisėdo.

– Nebekalbėkim apie tai. Kaip sekasi, berniuk?

– Man? Gerai. O kuri žarna?

– Fu! Kaip netaktiška. Neverta net aušinti burnos. Paprastas patikrinimas. Man nereikėjo minėti to žodžio. „Vėžys.“ Ir tėtis tada ima nerimauti. Pasakiau tik dėl to, kad gydytojai paminėjo. Ne dėl kokios kitos priežasties. Man viskas gerai. Ypač dabar. Pašnekėkime apie ką nors kita.

Tėvas pastatė vazą ant naktinio stalelio. Rožės buvo per ilgos arba vaza per žema. Galėjo bet kada apvirsti, tad tėvas perkėlė vazą prie sienos. Vis tiek neatrodė, kad stovi tvirtai.