Хербьёрг Вассму - Septintas susitikimas

– Pastatyk ant palangės, tada ir šviesos gaus, – pavargusiu balsu tarė mama.

Tėvas padarė kaip lieptas. Rožės atsišliejo į lango rėmą. Gormas mėgino kurį laiką žiūrėti į jas.

– Prisėsk, Gerhardai, – pakvietė mama.

Tėvas atsisėdo, tačiau palto nenusivilko. Gormą erzino, kad jis su paltu. Neprisiminė, kad kada nors būtų irzęs dėl to, ką daro arba ko nedaro tėvas. Jo elgsena visada buvo savaime suprantama. Bet tądien jį erzino. Neramūs judesiai, rankos, kurios patempė klešnes, šmūkštelėjo į kišenes, pataisė kaklaraištį, perbraukė plaukus. Žvilgsnis vogčiomis į laikrodį. Tikriausiai tėvas visada toks būdavo tam tikrais atvejais, bet Gormui taip neatrodydavo arba tai nedirgindavo.

– Paprašiau Olgą išgražinti tavo kambarį, kol grįši namo, – prabilo tėvas.

– Tu labai rūpestingas, Gerhardai.

Mama užsitraukė antklodę, tarsi jai būtų šalta, ir paklausė:

– Ar man nėra laiškų?

– Ne, būčiau atvežęs. Ko nors lauki?

– Tik atsakymo iš gydyklos. Ar galės mane priimti ir šiemet.

Kaip viskas pilka, pamanė Gormas. Saulė šviečia per pilką stiklą. Rožės stovi ant palangės ir bet kada gali nuvirsti. Tėvas nenori nusivilkti pilko palto, o mama veržiasi į gydyklą. Čia sėdžiu aš, pilkiausia iš visų būtybių, esančių šiame kambaryje. Pagimdytas pilkumai. Kas esu aš, toks pilkas, jog nesugebu to pakeisti? – mąstė jis.

Mama gulės čia ir merdės, tėvas sėdės su paltu, nes turėtų būti kitur, o aš viską stebėsiu nepajudindamas nė piršto.

Jis staigiai pakilo ir nuėjo prie lango.

– Manau, turime paskambinti Ėdelei ir Marijanei, kad atvažiuotų, – pasakė.

– Oi ne, neverta.

Mamos balsas buvo nervingas.

– Juk man paskambinote, kad atvažiuočiau.

Palatoje pasidarė tylu. Jis neatsigręžė.

– Aš visąlaik taip sakiau, – tarstelėjo tėvas.

Iš jo glaustumo Gormas suprato, kad tėvas nenori kištis.

– Norite, kad aš paskambinčiau? – paklausė Gormas.

– Gera mintis, – dar trumpiau atsakė tėvas.

Vos žodžiai nuskambėjo, atrodė, nė nebuvo ištarti.

– Kaip sau norit, – nusileido mama.

Po keturių dienų ji grįžo namo. Nelyginant sena moteriškė užsiropštė laiptais į antrą aukštą ir beveik nekėlė kojos iš savo kambario. Aplankyti užbėgdavo močiutė ir teta Klara.

Gormas nemažai laiko praleisdavo pas ją. Ji buvo prisižiūrėjusi kaip visada ir neatrodė, kad verktų, bet kalbėjo šiurpiai mažai.

Tą dieną, kai mama grįžo iš vadinamojo patikrinimo, jis matė ją užsiverkusią. Tėvas visą vakarą buvo namie ir didžiumą laiko prasėdėjo jos kambaryje.

Ėdelė grįžo namo iš pietų. Buvo įdegusi, bet susirūpinusi. Gormas pirmą kartą matė ją tokią susirūpinusią. Ji buvo dar ir įsižeidusi, nes niekas jai nepranešęs anksčiau. Kalbėdama telefonu išsidavė žinojusi, kad mamos laukia operacija, tiesiog pamiršo. Tačiau jis jai to nepriminė.

Kitą rytą, lipdamas žemyn pusryčiauti, pro praviras duris nugirdo tėvo ir sesers pokalbį.

– Atrodo, lyg mama turėtų vieną vaiką – Gormą. Taip buvo visada, – nusiskundė Ėdelė.

– Serga ji, o ne tu.

Gormas įėjo į svetainę ir pasilabino.

– Mes kaip tik kalbėjom apie tave, – prisipažino Ėdelė.

– Taip, girdėjau.

– Kaip ji jaučiasi? Tikriausiai jau buvai pas ją? – paklausė sesuo.

– Ji ką tik vėmė, – atsakė jis ir įsipylė kavos.

Tėvas tuoj pat pakilo nuo stalo ir nuskubėjo į viršų.

– Atsirado gailestingasis samarietis, – iškošė Ėdelė, delne suspausdama tuščią kiaušinio kevalą.

Gormas neatsakė. Ji buvo poilgiais nagais, nulakuotais rausvu laku. Kairio smiliaus nagas nulūžęs, apykreivis.

– Žinai, kas jai yra? – priekabiai paklausė ji.

– Manau, pilve jai buvo vėžys, ir neaišku, ar viskas išpjauta.

– Ji tau pasakė?

– Ne. Taip spėju.

– Tai tiesa, – atrėžė ji.

– O tu iš kur žinai?

– Tėvas vakar pasakė.

– Pasakė? Tau?

– Taip.

Jos nosis buvo nusėta juodais taškeliais. „Dėl riebios odos“, – pamanė jis. Tėvo tikriausiai irgi riebi oda. Jis niekada iki tol nepastebėjo, kaip atrodo žmonės riebia veido oda. Bjaurus vaizdas.

– Manai, jog rimta?

– Ne, jeigu viską išvalė.

Ji pirštais trupino kiaušinio kevalo gniutulą.

– Man atrodo, kad jos liga mirtina, – staiga drėbė.

Gormas pastatė puodelį ant stalo ir pakėlė akis.

– Ar manai jai pranešti?

– Jeigu niekas kitas to nepadarys, taip.

– Vaidinsi drąsiausią iš mūsų visų, kad atsikeršytum už tai, jog, tavo galva, ji tavęs nemyli?

Jis nežinojo, kaip sugebėjo tai pasakyti, nes žodžiai visiškai sutapo su jo mintimis. Būtų galėjęs pasakyti daugiau. Pavyzdžiui, kad jai dvidešimt ketveri metai, o elgiasi kaip trylikinė, dar – kad jos oda riebi.

– Ši šeima nėra gera, – tarė ji, tarsi atspėjusi jo mintis.

Tada nustūmė lėkštę ir įsmeigė į jį bejėgišką žvilgsnį.

Kol jie taip sėdėjo, jį apėmė nevalingas švelnumas, stipresnis už tai, kas buvo pasakyta. Ji – mano sesuo, nustebęs pamanė. Ji apsimeta, kad tėvas priklauso tik jai, bet žino, jog tai iliuzija.

– Kažkas šiuose namuose supuvę iš pašaknių. Aš jaučiu. Ji mirs.

Ėdelė palinko prie stalo ir pasidėjo galvą ant rankų. Visas kūnas tirtėjo. Jis palietė jai petį. Švelniai, klausydamasis, kaip gretimame kambarėlyje Olga barškina servizu ar kuo nors panašaus. Jam dingtelėjo, kad Olga yra žmogus, daugiausia žinantis apie juos visus.

– Ar pameni, kad šioje šeimoje kada nors būtume juokęsi susiėmę už pilvų? Ką? Ne, nepameni.

– Šiuo metu blogiausia mamai, ne mums. Ar ne taip?

– Manau, galima susirgti visą gyvenimą būnant šiuose namuose, – šniurkščiojo ji.

– Mes juk nepriversti čia būti.

– Tu priverstas!

Ji įsistebeilijo į jį ir pamiršo verkti.

Šiaip ar taip, mama per vasarą atsigavo. Beveik kaip visada nulipdavo laiptais žemyn. Gormas vesdavo ją pasivaikščioti.

Keletui dienų namo grįžo ir Marijanė, „pažiūrėti mamos“, kaip pati sakė. Ji atrodė susvetimėjusi ir sugriežtėjusi. Apie Janą Steinę, su kuriuo susituokė per Kalėdas, daug nekalbėjo. Pasakojo apie butą Tronheime. Ir apie daiktus. Mamai smulkiai aprašė savo baldus, nors ši nerodė didelio susidomėjimo.

Vos tik kalba pakrypdavo apie mamos sveikatą, Marijanė tapdavo medicinos seserimi. „Įprasta, kad vakare temperatūra aukštesnė, mama“, – tardavo draugišku, tvirtu balsu. Balsu, aiškiai rodančiu, kad ji žino, ką reikia sakyti, ir dėl to gali galvoti visai ką kita.

Nors Marijanė atrodė pasitikinti savimi, Gormas žinojo, kad jai nėra gera. Prie lūpų įsirėžusios raukšlelės, negalėjusios atsirasti vien dėl to, kad jai neramu dėl mamos. Tačiau ji nebenorėjo dalytis mintimis su juo. Nė karto nepakvietė į savo kambarį pasišnekučiuoti kaip senais laikais.

Ėdelė ir Marijanė išvažiavo. Ėdelė – į Oslą, studijuoti anglų kalbos.

Tėvas vėl daugiausia laiko praleisdavo darbe. Jo nebūdavo ir vakarais. Porą šeštadienių jis skyrė išvykai į Indrefiordą.

Gormas po porą valandų kasdien skirdavo mokslams. Jeigu oras būdavo gražus, su mama eidavo pasivaikščioti ir klausydavo, kokią ateitį ji jam numačiusi. „Kai suvis grįši namo“, – kartodavo mama. Tą „suvis“ jis įsivaizdavo kaip begalybę popiečių tarp molo ir Grandės namo jaučiant bejėgiškumą ir sąžinės graužatį.

Vieną dieną, kai jie vaikštinėjo ant molo, mama panoro jo atvirumo, kaip pati tai įvardijo. Paklausė, ar jis Bergene turi draugę. Gormas susidrovėjo taip, lyg ji būtų jį užklupusi duše.