Хербьёрг Вассму - Septintas susitikimas

Mama stovėjo nugara, kai ji įėjo. Turėjo girdėti žingsnius, bet neatsisuko. Pamokslininkas tuščiu žvilgsniu padavė ranką. Po akimirkos verkdamas susmuko ant suoliuko.

Ant prieždos stovėjo kavinis, dvokė prisvilusiais tirščiais. Kaklelis buvo apėjęs rudomis dėmėmis.

– Kur jis? – uždususi paklausė ji.

– Pastogėje, – tarė mama silpnu, bet aiškiu balsu.

Ruta išlėkė iš trobos ir daržinės užvažu užbėgo aukštyn.

Degė žvakės. Jis gulėjo po sena peltakiuota močiutės drobule. Kyšojo tik kraštelis išeiginių kelnių ir batų.

Iš pradžių ji sustojo kaip įbesta. Tada atklojo drobulę – pasimatė negyvas, svetimas veidas, panašus į Jorgeno.

Netrukus akyse aptemo, lyg kas būtų jos pagailėjęs.

Kai pabandė atsikelti, kojos nelaikė. Daugiau ji nieko nejuto, kol atsipeikėjo močiutės glėbyje. Nežinojo, kaip ten pateko, šiaip ar taip, jiedvi sėdėjo ant prieangio laiptų, močiutė tvirtai laikė ją apkabinusi.

– Kodėl taip atsitiko?

– Kelkis, eime į vidų, – paragino močiutė.

Jos įsvyrino pro duris nelyginant vienas kūnas. Įsitaisė svetainėje ant kušetės, lyg būtų sekmadienis ar kokia šventė. Pamokslininkas ir mama atsekė iš paskos. Pro virtuvės duris sklido kavos smarvė. Dvokė maldos namais, loterijomis ir aukomis.

– Pasakykit man, kas...

– Jis išėjo šeštadienį, – kietai tarė mama.

– Išėjo?

– Nukrito nuo bažnyčios varpinės.

Močiutės balsas buvo toks silpnas.

Pamokslininkas atsuko į ją pilką veidą.

– Jie išgąsdino jį. Gaudė visu būriu.

– Gaudė Jorgeną?

– Jie apkaltino jį dėl... Dėl Elos.

Pamokslininkas sunkiai perėjo kambarį ir įsitvėrė stalo.

– Jie sako, kad jis... ją paėmė, – sušnabždėjo ir susmuko.

Ruta pajuto, kaip kažkas suplyšo į skutelius. Ji girdėjo jį sakant kažką nesuvokiama. Rodės, negali pajudėti. Negali matyti.

Tačiau ji nubėgo į virtuvę, prie baltu emaliu dengtos krosnies. Ištiesė ranką ir nukėlė kavinį. Kaip nors turėjo atsikratyti to šleikštaus kvapo. Nė nepajuto, kad nusidegino. Vėl sugriebė karštutėlį kavinį ir tik išgirdusi aliuminio skambtelėjimą į akmenį už durų pajuto skausmą.

Atsukusi čiaupą ir pakišusi nudegintus pirštus po vandens srove, pratrūko nesavu, trūksmingu juoku.

– Netiesa, – kvatodama grįžo į kambarį.

– Kas iš to, jeigu jie taip nusprendė, – spigiai atsiliepė mama.

– Jie neturi teisės, nes netiesa!

– Tai dėl to, kad tu nusibeldei pas tą žmogų į Londoną. Tau reikėjo grįžti namo!

Mama blaškėsi po kambarį taikydamasi jai įkirsti žvilgsniu.

– Būk protinga, Ragna, – paprašė močiutė.

Ruta spoksojo į mamą. Tie žodžiai. Jie jau niekada nebus neištarti. Ji išlėkė ant prieangio laiptų, už savęs palikdama pratisą garsą. Kaip virš kalnų gaudžiantys telefono laidai. Sklindantį taip toli.

Rutos galva buvo kaip jūros išskalauta paukščio kaukolė. Ji taip ilgai išgulėjo paplūdimyje, jog neliko nieko daugiau, tik baltos landos ir ertmės. Riogsojo be jokio turinio, o pro šalį ėjo žmonės. Lensmanas ir pastorius – popiet. Giminės – vakare. Močiutės žodžiai dulksnoje:

– Žinoma, jie klysta. Kaip ir teisėjas gali nuteisti nekaltą, o nusikaltėlis likti nenubaustas, nes niekas jo nematė. Nesuvokdami, ką daro, saliečiai gali nekaltą žmogų nuvaryti į kapus. Štai ką turime suprasti, nes Jorgeno nebeprikelsi. Dagfinai, mano galva, tai vienintelė prasmė, dėl kurios tau vertėjo tapti pamokslininku. Tu turi melstis už juos. Melstis, sakau! Nes aš neįstengiu.

Kurį laiką virtuvėje sėdėjo Paulas: ir verkiantis pusbrolis, ir svetimas žmogus, kuris šaudo šunis. Dabar pasakojo, kiek jam teko prisiklausyti apie Jorgeną Kvailį.

Žmonės nepasitiki tokiu, kuris garsiai kalba ir juokiasi, kai vienui vienas eina keliu. Iš to, kuris šuns kailį garbina nelyginant altoriaus užtiesalą, gali laukti bet ko. Jie kalbėjo, kad rūpybos tarnyba seniai jį turėjo išsivežti. Jis juk vaikščiojo pasikabinęs peilį. Žmonės seniai matė, kad jis sekioja paskui Elą rytas vakaras.

– Pakaks apie tai, vaike, – sudraudė dėdė Aronas, papilkėjęs ir blaivus.

Tetos Rutės lūpų kraštai buvo žaizdoti, ji kandžiojo jas ir be atvangos ką nors veikė. Kilnojo daiktus, tvarkėsi prie virtuvės spintelės.

Protarpiais visur pasidarydavo taip tylu. Kone vien drabužių šiugždėjimas ant kūno. Visiems nepakako kėdžių, tad jie susėdo kur pakliuvo. Langas buvo pravertas, šnarėjo šermukšnis. Pietvakaris jį lenkė prie nužydėjusių mamos rabarbarų.

Pamokslininkas čia sėdėjo prie virtuvės stalo, čia stovėjo prie praustuvės į stiklinę leisdamas vandenį, nugerdavo gurkšnį, o likusį išpildavo po varvančiu čiaupu. Keletą kartų jis pakartojo, kad džiaugiasi, jog jie atvyko. Paskui atsikrenkštė, matyt, mėgindamas įtikėti, jog tai kalba, skirta žmonėms atversti.

– Aš visada sakiau, kad dėl visko kalti šokiai jaunimo namuose. Girtuoklystė ir šėlionės. Dabar – dar ir šitai. Vienas Viešpats visagalis težino, kaip mums elgtis, – išrėžė Pamokslininkas, bet balsas trūkinėjo.

– Liaukis, Dagfinai, – sukūkčiojo teta Rutė. – Ką nors juk galima sau leisti šioje ašarų pakalnėje. Iškaišėme viską beržo šakelėmis, snapučiais, ramunėmis. Kaip miškas žaliavo, taip buvo gražu. Pasieniais ir ant scenos. Juk visi ten buvome, jauni ir seni. Taip, žinoma, išskyrus tave. Tu save visada laikei pranašesniu. Bet tikriausiai ir tu užuodei vasaros dvelksmą. Keista – dievotieji nebuvo geresni už kitus, kai prasidėjo Jorgeno gaudynės. Tada dalyvavo ir jie, maldos namų žmonės. Visas būrys su kultuvėmis, kai kas ir su dalgiais. Pora turėjo šautuvus. Lakstė ištisą naktį kaip kariauna, saulei šviečiant laidė gerkles ir naršė pašalius kaip pamišėliai. O kur buvai tu, kuris taip puikiai moki rėžti prakalbas? Ar mėginai juos atvesti į protą?

– Nebesunkink naštos, – įterpė dėdė Aronas.

Pamokslininkas suspaudė galvą delnais ir nesigynė.

– Turiu teisę papasakoti, kaip viskas buvo. Ruta juk nieko nežino, – atšovė teta Rutė ir išsišnypštė.

– Tą vakarą kūne jaučiau kaži kokį nerimą. Ne podagrą, bet giliau, – prabilo močiutė.

– Kas atsitiko?

Ruta taip drebėjo, jog vos įstengė aiškiai tarti žodžius.

– Buvo pats šokių įkarštis, – toliau pasakojo teta. – Arono armonika mažumėlę nepataikė į natą, bet tik pora tonų. Mandolina ir gitara skambėjo kaip visas orkestras, kai kažkas įlėkęs sušuko, kad valčių pašiūrėje įvyko siaubingas dalykas. Kai kas tik pasišaipė, nenorėjo klausyti. Juk buvo dar ir šiupinio, ir kavos su trauktine. Bet tada kažkas paminėjo, kad Jorgenas... Ir Elos tėvas atskuodė nuo jūros visas įsiutęs. Nusiplėšė marškinius ir suriko užmušiąs Kvailį, nors tai būtų paskutinis jo darbas. O Ela nenorinti išeiti iš pašiūrės ir nieko neprisileidžianti. Net motinos. Ir vyrai pradėjo klausytis, ką kalba Elos tėvas, susispietė į krūvą nelyginant kareiviai.

Teta Rutė ir pasakojo, ir verkė apsikabinusi mamą, sėdinčią taip, lyg būtų svetima.

Ruta mėgino suvokti, kas buvo pasakyta.

– Ką Ela veikė valčių pašiūrėje? – šiaip taip išlemeno.

– Jie sakė, kad jis ją ten jėga nusitempė, – tyliai atsakė Paulas.

– Jorgenas nėra nieko tempęs jėga, tu puikiai žinai.

– Bet jis buvo ten, abu ten buvo. Jos tėvas, Evertas, pats juos užklupo.

– O ko Evertui ten reikėjo?

– Ne, Ruta, šito aš nežinau. Tikriausiai ji šaukėsi pagalbos.