Хербьёрг Вассму - Septintas susitikimas

Močiutė su visais pašnekėjo. Apsivilko naująją palaidinukę, įsisegė segę, kadaise dovanotą senelio, ir apvaikščiojo visus namus. Užsuko ir į krautuvę. Jie neturį tikėti tuo, kas blogiausia, nors taip galėję atrodyti. Mat Ela Rutai sakiusi, kad Jorgenas nėra jos nuskriaudęs.

Močiutė kalbėjo apie lensmaną, nenorėjusį kiršinti žmonių, kai viskas taip nelaimingai susiklostė. Apie neapykantą, kuri viską supūdanti iš pašaknių, ir prie ko ji galinti privesti. Ji sakė, kad visi, išskyrus Evertus, ją vaišinę kava. Tik Asta blogai pasijutusi ir vidun nepakvietusi.

– Jie supranta, kad reikalas rimtas, kai eilinį trečiadienį ateinu pasidabinusi šilko palaidine. Štai taip, Ruta, reikia žiūrėti žmonėms į akis ir su jais kalbėtis. Nesvarbu, pritari jiems ar nepritari, draugas esi ar priešas. Reikia su jais susitikti. Kitaip liktų tik nusiskandinti ar šokti nuo varpinės. Giminėje jau dviem tokiomis mirtimis per daug.

– Močiute! Juk jie jį nužudė!

– Turime įveikti ir tai, – nedvejodama atrėmė močiutė ir garsiai nusišnypštė.

Laidotuvių išvakarėse ji sėdėjo ant tvartinio suoliuko prie karsto ir pynė vainiką iš ramunių, raudonųjų dobilų ir katilėlių. Užtruko taip ilgai, jog Ruta nuėjo pažiūrėti, ką ji veikia. Pasakė jau baigusi – ir verkti, ir pinti vainiką.

– Eime, močiute, vidun vakarienės.

– Argi ne keista, kad žmonės lyg niekur nieko sėdasi prie stalo ir valgo, kai Jorgenas guli čia. Aš – irgi, nors valgio skonis toks, tarsi kramtytum laikraštį. Nepadoru ir nesuvokiama, – suburbėjo močiutė ir pamerkė vainiką į skardinį indą su vandeniu.

Mažai kas atėjo Jorgeno išlydėti. Bet žmonės stovėjo už užuolaidų, kai jie močiutės arkliu vežė jį į kapus. Gerai, kad Evertai negyvena prie kelio, pamanė Ruta. Ela, ko gera, tebetūno palėpėje.

Močiutė nusprendė, kad ji su Ruta padės nešti karstą.

– Ne moterų darbas, – neryžtingai paprieštaravo Pamokslininkas, bet močiutė nenusileido.

Tada juos pasitiko bažnyčia. Ruta vengė žiūrėti į varpinę. Tačiau ji buvo. Balta ir nyki, su čaižiais varpais. Ruta kaleno dantimis. Mėgino juos sukąsti, bet veltui.

Nešti buvo sunku. Rankenos metalas įsirėžė į delną. Laimei, priešais ėjo dėdė Aronas, o jis buvo stiprus. Jie pastatė karstą ant lentų virš kapo duobės ir pakėlė virves, kurios gulėjo paruoštos. Susižvalgė, kad vienodai suimtų. Pamokslininkas, svainiai, dėdė, močiutė ir ji.

Tuomet duobkasys ištraukė lentas, ir Rutą apėmė jausmas, jog rankos nusekė paskui karstą žemyn. Ant močiutės vainiko pasipylė grumstai. Vainikas ir buvo skirtas Jorgenui. Bet jam nebūtų patikęs.

Pastorius mediniu kastuvėliu užžėrė žemių ir skambiu, ramiu balsu perskaitė evangeliją. Atrodė lyg žaidimas. Kai vaikai laidoja kačiuką ar paukštelį.

Į duobę pabiro žemės. Už tvoros, kur kažkas išpylė šiukšles, trys šarkos pakėlė baisų triukšmą. Atlėkė pulkas kirų pražiotais geltonais snapais ir galingais sparnais. Jų plunksnose mirguliavo saulė.

Eli ir teta Rutė verkė. Močiutė stovėjo ant duobės krašto juodais bateliais, kuriais puošdavosi vasarą. Ji lengvai gali įgriūti į duobę, pamanė Ruta. O visi stovėtų išpūtę akis ir nepajudintų nė piršto. Tad jai, ko gera, reiktų išlipti pačiai. Taip jau čia įprasta.

Bet močiutė neįgriuvo. Jos nugara buvo juoda, pakumpusi. Skarelė irgi juoda. Mažesnysis trikampis viršuje, kraštai aplipę pilka avies vilna. Tai jai būtų nedavę ramybės, jeigu būtų žinojusi.

Pastorius užgiedojo „Tad paimk mane už rankų“. Jo nosis buvo apraizgyta ryškiu sutrūkinėjusių kapiliarų tinklu. Panašiu į žemėlapį. Su begale vingrių mėlynų kelių. Pamokslininko batų nosys buvo žemėtos. Juodžemis su paplūdimio smėliu.

Už susigūžusios mamos figūros kaip milžiniškas skėtis į viršų stiebėsi šiaurinė palmė. Tolėliau žvilgėjo jūra. Bangos plakėsi į akmenis, ant kurių stūksojo paminklas jūroje žuvusiems žvejams. Bejėgiškas pilkas akmuo, mėginantis pasiekti dangų. Palei bažnyčios sieną, kur beveik visuomet paūksmė, vešėjo skaisčiai žalia žolė.

Kai ji pažvelgė viršun, nuo bažnyčios stogo nužengė Jorgenas. Jis išskėtė rankas ir ėmė sklęsti. Vėjas puikiai nešė. Jorgenas baltais marškiniais, kuriuos ji kadaise parvežė jam iš miesto, nuskriejo virš jūros.

Jais vilkėdamas jis išėjo į valčių pašiūrę susitikti su Ela. Marškiniai liko beveik sveiki, tik buvo ištepti krauju, žalėsiais ir rūdimis.

Močiutė drabužį išskalbė ir išlygino. Kad galėtų vėl apvilkti, turėjo prakirpti nugarą. Dabar Jorgenui, pakibusiam aukštai virš salelių, marškiniai atstojo bures.

*

Kitą dieną visi išvažiavo, liko tik Ruta ir Eli. Ruta krovėsi lagaminą. Ji apžiūrėjo Jorgeno daiktus. Šuns kailis, peilis ir dėžutė su smulk­menomis. Sraigės kiautas, milžiniškos menkės žiaunos. Žalvarinė saga. Smulkūs, tiesiog miniatiūriniai jo išdrožti žvėreliai. Dailiai išlygintoje nosinėje ji rado mažą šuniuką – tikriausiai jis mėgino padaryti kadaise jai dovanoto Egono kopiją. Figūrėlę buvo nepaprastai kruopščiai nudažęs.

Pilkame voke gulėjo laikraščių iškarpos su įvairių žmonių nuotraukomis, kurias jis rinko. Kažkas turėjo patraukti jo akį tuose nepažįstamuose veiduose. Keista nosis, atsikišę skruostikauliai ar dar kas nors.

Tarp iškarpų Ruta rado Elos mokyklinę nuotrauką. Ant kitos pusės mergaitiška rašysena buvo užrašyta: „Jorgenui nuo Elos.“ Jis rodė jai nuotrauką per Kalėdas. Ruta įdėjo ją į voką ir užrašė Elos vardą. Geriausia, jeigu ji gaus ją atgal.

Valandėlę ji svarstė, ar mama norėtų pasilikti Jorgeno daiktus, ar galima juos vežtis. Norėjo nulipti į apačią ir paklausti, bet nežinojo, kaip tai padaryti.

– Radau keletą Jorgeno daiktelių, ar galima pasiimti? – paklausė žiūrėdama į mamos nugarą.

Mama akimirksniu atsisuko. Lūpų kampučiuose baltavo putos, nors dar nieko nebuvo pasakiusi. Akys buvo negyvos.

– Turbūt pasiimsi tą šuns kailį?

– Ne, jei nori turėti jį namuose, – atsakė Ruta.

– Man jo nereikia. Anglas nebuvo čia jokia palaima. Jis išviliojo tave iš namų.

– O kitas smulkmenas?

– Gali pasiimti. Niekas man nesugrąžins Jorgeno. Kodėl dabar klausi?

– Popiet išvažiuoju, – tarė Ruta ir įsipylė puodelį kavos.

– Negali taip imti ir išlėkti, kai namuose tokia nelaimė. Šienapjūtė dar nebaigta. Ir iš ko tu gyvensi? – įsikišo Pamokslininkas.

– Susirasiu darbą mieste, kol prasidės mokslai.

– Motinai praverstų tavo pagalba.

– Jos nebuvo namie, kai gyveno brolis, tai ko jai dabar čia būti? – kietai atrėžė mama.

– Mama!

Eli pasibaisėjo.

Ruta išmaukė aitrią juodą kavą.

– Gerai, aš prisiimu, – išgirdo save tariant. – Aš kalta, kad Jorgenas mirė. Jeigu būčiau buvusi čia, tie vyrai nebūtų jo užviję į bažnyčios varpinę. Dalgius ir šautuvus būtų galėję išbandyti į mane. Dabar patenkinta, mama?

– Grąžink man Jorgeną, tada būsiu patenkinta.

Kai susitiko žvilgsniai, tarp jųdviejų stojo visiška tuštuma.

– Niekas nebūtų nieko padaręs. Ką mes galėjome padaryti? – bejėgiškai skėstelėjo rankomis Pamokslininkas.

– Tu niekada nesi nieko padaręs – nei vaikams, nei man!

– Mama, tvardykis, mes ką tik palaidojome Jorgeną, – sušnabždėjo Eli.

Tada Pamokslininkas žengė į kambario vidurį ir ėmė šauktis Dievo. Barnis baigėsi dejonėmis dėl mamos ir to, kas su ja susiję.

Taip viskas grįžo į senas vėžes.