Хербьёрг Вассму - Septintas susitikimas

Ruta užlipo į viršų pasiimti lagamino ir tapybos reikmenų, bet išėjo pro kitas duris, kad nebereikėtų jų matyti. Duris užvėrė kaip galėdama tyliau.

Ji užsuko pas močiutę atsisveikinti, bet apie mamą neužsiminė.

– Taip greitai išleki? Ką vasarą veiksi mieste? – nusistebėjo močiutė.

– Susirasiu darbo.

– O aš neturiu tau įduoti nė erės, vaikel. Gal vėliau sukrapštysiu. Ar sugrįši namo prieš mokslų pradžią?

– Ne. Negaliu taip dažnai važinėti.

– Suprantu. Ką gi, tausok save. Ir rašyk. Man didžiausias džiaugsmas skaityti, ką parašai. Tą atviruką iš Londono pasistačiau svetainėje ant bufeto. Eikš parodysiu.

Jiedvi įėjo į svetainę. Atremtas į Ados portretą stovėjo atvirukas su Big Beno vaizdu. Ruta juto, kad tuoj tuoj apsiverks. Tik ne dabar. Močiutė vis dėlto sukrapštė jai penkias kronas. Kai vėl norėjo uždaryti stalčių, Ruta pastebėjo mažą močiutės ir Jorgeno nuotraukėlę. Jam buvo ne daugiau kaip dvylika trylika. Jie sėdėjo ant malkinės laiptų laikydami po kačiuką. Abu buvo pasišiaušusiais plaukais ir atrodė laimingi.

– Ar galėčiau ją gauti?

– Taip, pasiimk. Gal kas nors padidintų? Tada – ir man vieną.

– Gerai.

– Mama turbūt tau įdavė ko nors valgomo? – paklausė močiutė, kai jos vėl grįžo į virtuvę.

– Dabar jai ne tas rūpi.

– Galėjai pagalvoti pati. Maistas brangus.

– Taip.

Į dėžę nuo margarino močiutė įdėjo duonos ir dar šio bei to.

– Bus sunku nešti.

– Niekis, – tarė Ruta ir apkabino ją gerklėje jausdama gumulą.

Vis tas kvapas – uostomojo tabako, kamparo ir duonos.

Ruta sėdėjo ant dėžės su gelbėjimo ratais. Laivas skrodė bangas, ant veido tiško purslai. Sala vis labiau tolo. Ji niekada nebuvo mačiusi jos tokios žalios. Su Viržynės ketera viršuje ir laukais apačioje sala atrodė kaip žalias trikampis, pririštas atviroje jūroje. Kitoje pusėje, į kur ji plaukė, kalnai buvo švino pilkumo, sukibę grandinėmis. Tai štai koks iš tikrųjų pasaulis, pamanė ji.

Rutai prireikė valandos, kad lagaminą, margarino dėžę ir tapybos reikmenis parsitemptų į savo kambarį. Ji stodavo pailsėti, kur tik būdavo įmanoma prisėsti. Gatvė, kurioje stovėjo Grandės namas, buvo nepakeliui. Bet ant tų laiptų nepasėdėsi. Ten viskas aptverta.

Persikėlusi gyventi į miestą, ji dažnai praeidavo pro tą namą. Bent iš pradžių. Tačiau nė karto jo nepamatė. Įtikinėjo save, kad vaikiška galvoti apie vaikiną, kurio nepažįsta. Taip ir buvo, ne kitaip. Ji niekam apie jį nė neprasitarė. Po kurio laiko jis kiek nublanko.

Tą vakarą, kai ji vilkosi per miestą, veidas vėl buvo ryškus. Duobutė skruoste. Akys, kokias ji prisiminė iš religinio susirinkimo. Žalios ir liūdnos.

Tada jai dingtelėjo, kad galvoja apie Gormą, kurio visai nepažįsta, o ne apie Maiklą, kuris jai toks geras.

Dabar jis galbūt sėdi kavinėje. Arba stovi prie molberto. Ji parašys jam laišką ir papasakos apie Jorgeną. Ne visi turi kam siųsti laiškus.

Senąją pintą kėdę ji užklojo šuns kailiu. Tačiau nesėdo ant jo. Nusirengė ir iškart atsigulė. Veltinė antklodė padvelkė sena lovos šiluma iš tų dienų, kai ji dar tik ruošėsi keliauti į Londoną. Kai Jorgenas dar nebuvo išskridęs iš varpinės.

Ji matė save lovoje. Į kambarį įžengė Dievas pilku apsiaustu, su Pamokslininko dalgiu ant peties. Jis nuklojo ją, pamirkė vieną iš storiausių teptukų į raudonus dažus ir išilgai nubrėžė brūkšnį, nuo pakaušio iki tarpkojo. Tada perpjovė ją pusiau, vieną pusę susivyniojo ir išsinešė. Ji gulėjo skersvėjyje jausdama, kaip į pjūvio plokštumą smelkiasi šaltis, ir galvojo, kad jai nederėjo likti gyvai.

Ji iš paskutiniųjų stengėsi pabusti, nors nenorėjo nieko daugiau, tiktai miegoti. Amžinai. Buvo šešta valanda. Ji atsisėdo į pintinę kėdę ir užsiklojo šuns kailiu. Prieš miegą pamiršo parašyti Maiklui.

Kiek vėliau, kai ji sėdėjo bendrame tualete, pašėlusiai ėmė daužytis širdis, tarsi ji ko nors bijotų. Bet baimės nejautė. Išgirdusi, kad namas ima busti, nuleido vandenį ir grįžo į savo kambarį.

Uždarbis apželdinimo tarnyboje buvo mažas, neužteko net kambario nuomai. Nuėjusi pas šeimininkę, ji paprašė atidėti mokėjimą iki tada, kai gaus studijų paskolą.

– Tu sulysai, – tarė šeimininkė.

Ruta nužvelgė save ir susigėdo.

– Kiek uždirbi apželdinimo tarnyboje?

Ruta pasisakė. Šeimininkė dėbtelėjo į lubas ir paklausė, ką ji valganti. Ruta nežinojo, ką atsakyti. Galbūt šeimininkė pamanė, kad ji vagia maistą. Ir jai dingtelėjo, kad tai galėtų būti išeitis. Turguje. Juk ten prekės išdėliotos plačiai. Sunkiau kepykloje ar maisto prekių parduotuvėje. Bet tikriausiai įmanoma ir ten.

– Ar moki plauti grindis? – paklausė šeimininkė.

– Na, pusėtinai.

Tų gebėjimų gražinti nevertėjo.

– Galėsi išplauti tris tuščius kambarius ir mano butą, tada tau nereikės mokėti už nuomą, kol gausi paskolą. Bet darbas turi būti atliktas kaip reikiant.

Taip viskas išsisprendė. Vakarais ir šviesiomis naktimis – stiprus šarmas ir raudonos rankos. Priešpiet – grėbstymas ir žemės kapstymas. Kai ji baigė darbus ir galėjo ramiai gyventi iki spalio penkioliktosios, išsiruošė į kiną. Tai buvo „Eva“ su Žana Moro ir Stenliu Beikeriu. „Apie du žmones, kurie traukia vienas kitą savo blogiu“, – skelbė reklama.

Bet ji buvo tokia pavargusi, jog užmigo ir atsibudo tik tada, kai visi pakilo eiti. Taip kvailai išmetė nemenką sumą. Visa laimė, kad Pamokslininkas nežinojo.

Pėdindama namo ji svajojo, ką darytų būdama turtinga. Beveik visada apie tai svajodavo išėjusi iš kino.

Ji išsikirpo kryželiu paženklintą nekrologą. Su žodžiais „Jorgenas Nesetas staiga išplėštas iš gyvenimo“. Ten buvo ir jos vardas. Iškarpą ji įdėjo į knygą apie Šylę. Taip matys ją beveik kiekvieną vakarą.

Nejučia ji ėmė mąstyti, jog ruošiasi tapti mokytoja. Rūpintis svetimais vaikais. Ne tokiais kaip Jorgenas. Ji išmokė jį pažinti raides ir vedėsi į mokyklą. Mokytojai su tuo apsiprato, nes jis niekam netrukdė. Neužkalbintas beveik nešnekėdavo.

Vaikai, kuriuos ji mokys mokykloje, bus įžūlūs, išlepę ir gabūs. Jau šį rudenį ji susitiks su jais per praktiką.

Pamokslininkas norėjo, kad Jorgenas gyventų „įstaigoje“. Ruta prisiminė pagrasinusi nušokti nuo Viržynės skardžio, jeigu brolis bus išvežtas. Bet ar tikrai taip būtų padariusi?

Ant knygų lentynos, prie sofos lovos, stovėjo močiutės ir Jorgeno nuotrauka. Vieną vakarą ji išsitraukė piešimo reikmenis. Angliniu pieštuku pasidarė eskizą, paskui tapė pastele. Bėgo valandos. Ryškesnis išėjo močiutės veidas. Eidama miegoti ji nusprendė, kad kitą vakarą pieš tik Jorgeną.

Tačiau ant popieriaus išryškėdavo tai močiutės veidas, tai dalmatinas. Jorgenas išnyko. Galiausiai, sugaišusi daugelį vakarų, ji turėjo darbą, kurį Maiklas galbūt būtų pagyręs. Kai pasikabino paveikslą ant sienos, ji pamatė, kad dalmatinas žvelgia į ją Jorgeno akimis.

Gavusi studijų paskolą, Ruta nusipirko naujų aliejinių dažų. Terpentino kvapas buvo toks stiprus, jog mergina, kuri nuomojosi kambarį kitoje koridoriaus pusėje, ėmė skųstis. Keletą savaičių Ruta vaikščiojo kaip apdujusi ir jai niekas daugiau nerūpėjo.

Ji ilgai tapė Jorgeną, bet veidui niekaip nemokėjo suteikti gyvybės. Galiausiai sukūrė eskizą nusuktu veidu. Sprando duobutė nusisekė. Jis lenkė galvą norėdamas nuo jos pasislėpti.

Tą popietę, kai ji iš Maiklo gavo laišką ir senus eskizus, rodės, galvoje prašviesėjo. Jis atsiuntė jai visą bloknotėlį, kurį pripiešė gyvendamas Saloje. Tarsi būtų žinojęs, ko jai reikia.