Хербьёрг Вассму - Septintas susitikimas

Gormas neįsivaizdavo, kas jį galėtų įstumti į tokią padėtį.

Prisiminė ją stovinčią ten. Strandas ir panelė Ebesen kalbėjo apie ją kaip apie kokį nebylų padarą, o ji spoksojo tiesiai priešais save.

Kai jie liko vieni, jį apėmė stiprus noras ją apkabinti. O kai ji drebančiomis rankomis niekaip neįstengė užrašyti adreso ir jis turėjo padėti, suspaudė po krūtinkauliu. Giliai, kur viskas minkšta.

Jos plaštaka buvo tokia maža, plonais piršteliais. Bet jie atrodė stiprūs. Krumpliai nuo įtampos pabalo, be to, tąkart jis matė ją keliant lagaminą. Kai jis, imdamas pieštuką, brūkštelėjo jai per riešą, pajuto trauką. Troško pajusti jos odą prie savosios. O galvoje knibždėjo svaigios mintys, kaip jie susitiks, kai visa tai baigsis.

Jis negalėjo matyti jos kūno. Ji juk vilkėjo paltą. Tačiau atrodė kitokia nei vasarą. Apvalesnė. Ir dar kažkas buvo. Jam rūpėjo išsiaiškinti, kas tai. Rodės, jog prasivėrė durys. Jis nežinojo kur. Tik troško patekti už jų.

Paskui tėvas su juo bendravo kone bičiuliškai.

– Mat kaip, jaunėlis susidorojo su vagyste iš parduotuvės. Neblogai, Gormai. Visai neblogai!

Gormas jautėsi nesmagiai, nes tai girdėjo keletas darbuotojų. Kai su tėvu kabinete liko vieni du, jis pasakė, kaip buvo iš tikrųjų:

– Aš atidaviau jai sijoną.

Tėvas nepatikliai pažvelgė į jį.

– Tu atidavei vagišei pavogtą daiktą?

– Taip.

– Ji tavo pažįstama?

– Ne visai. Bet esu ją matęs.

– Sunkiai atsispiri moterims?

– Ji buvo nusiminusi.

– Nenuostabu. Ką gi. Tikiuosi, tai nepasikartos.

– Ne.

– Kodėl pasisakei?

Gormas paraudo.

– Maniau, bus geriau, jei žinosi. Juk tai tik drabužis.

– Mudviem – taip. Tegu tai lieka tarp mūsų. Verslininkas negali būti toks minkštaširdis. Supratai?

– Taip.

Tėvas nerimastingai žvilgtelėjo į laikrodį.

– Ką gi. Važiuoju į Indrefiordą, turiu šį tą sutvarkyti, – tarė užsukdamas parkerį. – Perduosi mamai, kad manęs nebus iki pirmadienio pavakario?

Po akimirkos tėvas jau stovėjo su paltu, ranką uždėjęs ant durų rankenos.

– Ar ne per šalta Indrefiorde, juk sausis? – paklausė Gormas.

– Tik perduok, kad grįšiu pirmadienį.

Ir jis išnyko.

Tiesa, naujieną apie sijoną priėmė palankiai, tarsi jie būtų draugai, turintys paslaptį. Tačiau paprašė už tai paslaugos. Perduoti žinią mamai.

Likęs vienas Gormas atsisėdo į tėvo kėdę ir parašė Rutai. Raštelį ketino įdėti prie sijono ir nusiųsti per kurjerį. Kadangi širdyje kirbeno viltis, jog ji paskambins, visa kita taip nejaudino. Mat tėvas pamiršo, kad grįžęs iš Indrefiordo jo neberas. Pamiršo atsisveikinti.

Gormas pranešė iš karto, prieškambaryje kabindamas paltą. Mama atėjo iš valgomojo trindama rankas ir skųsdamasi, kad šaltis įsismelkė į visą namą.

– Tėvas išvažiavo į Indrefiordą.

Ji nusvarino rankas, žvilgsnis supleveno.

– Šit kaip.

– Namo grįš pirmadienį.

– Tada tu būsi išvažiavęs, – be garso pratarė ji ir nusisuko.

Jis jau lipo laiptais, kai ji vėl prakalbo:

– Ar sakė, su kuo važiuoja?

– Išvažiavo vienas.

– Taip sakė?

– Taip, – tvirtai tarė Gormas.

Kai įėjo į savo kambarį, jam dingtelėjo, kad tėvas neminėjo važiuojąs vienas. Jis tai suvokė, nes mama paklausė. Kodėl ji paklausė?

Jis pamėgino įsivaizduoti savo ateitį po prekybos mokyklos. Versle – jaunėlis, paženklintas tėvo žodžių: „Verslininkas negali būti toks minkštaširdis. Supratai?“ Ir namuose su mama.

Jis pajuto poreikį sprukti. Tuoj pat. Nenorėjo būti tas, kuris nedrįsta nieko daugiau, išskyrus tai, ko iš jo tikimasi. Bet ko jis iš tiesų nori? Ar įstengtų bent vidpadį pavogti?

Prieš išvažiuodamas į Bergeną, jis kiekvieną vakarą sėdėdavo namie ir laukdavo skambučio. Ir kai tik sučirkšdavo telefonas, turėdavo tai nuryti. Kad ne ji.

Po kurio laiko jis įtikėjo, jog laišką ji palaikė įžeidimu. Tikriausiai pamanė, jog už sijoną jis tikisi atlygio. Dėl to ir neskambino.

Vėlyvą paskutinės dienos vakarą laukimas namą pavertė tuščiu kiautu. Jis palinkėjo mamai labos nakties ir užlipo į viršų. Ten suvokė pats esąs kaltas. Jam pačiam reikėjo nunešti sijoną. Tada būtų iš karto pamatęs, ką ji mano apie kvietimą susitikti.

– Ar nenorėtum kur nors kartu išgerti kavos? – būtų paklausęs.

Kodėl jis toks bailus ir drovus, jog neįstengia paprasčiausių dalykų? Ar dėl to, kad tai susiję su ja? Ar jis visada toks?

Kai jau ruošėsi gulti, mintyse sušmėžavo kažkur skaitytų minčių nuotrupos. Jis nuėjo prie knygų lentynos ir valandėlę sklaidė kas pakliūva. Tada prisiminė šį tą iš vasaros ir pradėjo nuo galo versti „Giesmę apie raudonąjį rubiną“.

Puslapiai buvo standūs ir sulipę, tarsi niekas iki jo nebūtų jų sklaidęs. Atvertęs šimtas dvidešimt trečią puslapį, skyriaus, pavadinto taip pat kaip knyga, rado tai, ko ieškojo:

„Jūra yra ir priešas, ir mirtis. Jūra begalinė. Jūra yra visa, kas nėra žemė. Jūra negyvenama ir be prasmės.“

Ir kiek žemiau:

„Būna akimirkų žmogaus gyvenime, kai jis jaučiasi beviltiškai žlugęs, kai laikas ir amžinybė netenka prasmės.

Tada neretai žmogus eina į uostą, kad pamatytų laivą, besisupantį ant vandens.

Laivas.“

Vasaros pradžioje, prieš pat baigiamąjį egzaminą, Gormas nudrožė į jūreivių įdarbinimo biurą. Nuolankiai iškentė daugybę sveikatos tyrimų ir skiepų. Vasermano testas parodė, kad jis neserga sifiliu. Jam net tokia galimybė nebuvo atėjusi į galvą.

Jis galėjo pasirinkti laivininkystės įmonę ir laivą. Kadangi nelabai žinojo, ko nori, už jį spręsti ėmėsi už stalo pūpsantis trumparegis meškinas – įdarbino jį junga „Bonneville“ motorlaivyje.

Kol ruošėsi egzaminui ir šventė mokslų pabaigą, jis sugebėjo pro pirštus žiūrėti į tai, kad mama ir tėvas visiškai nenutuokia apie jo ateities planus.

Iki paskutinio vakaro nieko nežinojo net Torsteinas. Jie kartu sėdėjo bare, kai Gormas užsiminė apie tai.

– Į jūrą?! – suriko Torsteinas. – Tu, kuriam priklausys pelningiausias verslas mieste! Ar iš proto išsikraustei?

– Nemanau.

– Ką sako tavo tėvas?

– Dar nežino.

Torsteinas atgalia ranka lėtai nusibraukė alaus putą ir išsprogino akis.

– Dar nežino? Ar tai reiškia, kad tu... pabėgsi, taip sakant?

Gormas gūžtelėjo, bet jam nepatiko tas žodis.

– Vadink kaip nori.

– Tu kliedi! Į jūrą! Galiu lažintis, kad po dviejų savaičių parskuosi namo.

– Neįmanoma.

– Ką reiškia „neįmanoma“?

– Man neįmanoma šitaip grįžti namo, – šyptelėjo Gormas, bet pasijuto nesmagiai.

– Manai, jie labai ims į širdį?

– Katastrofiškai.

– Tai kurių galų taip darai?

– Negaliu visko daryti taip, kaip jie nusprendė, – tarė Gormas. – Aš renku ženklus.

– Ženklus?

– Man įstrigo lipdukas ant lagamino, burlaivis uoste ir keletas eilučių apie jūrą vienoje knygoje.

Torsteinas stebėjo jį su savotišku dirgliu susižavėjimu.

– Tau viskas ranka pasiekiama, o tu numoji į tai dėl pasiplaukiojimo jūra! Kad tave griausmas! O jeigu jis atims iš tavęs palikimą?

– Gal galime pašnekėti apie ką nors kita? – paprašė Gormas ir nelinksmai nusijuokė.

– Kada išplauki?

– Rytoj.

– Kodėl nepasakei anksčiau? Ar mes ne draugai?

– Draugai.

– Parašysi?

– Parašysiu.

Sulig tuo žodžiu jam dingtelėjo, kad turi gerai apsirūpinti popieriumi. Geltonomis kišeninėmis užrašų knygelėmis. Rašymui skirtais bloknotais ir skaitiniais.