Хербьёрг Вассму - Septintas susitikimas

Gormas buvo paskirtas budėti naktimis su pirmuoju šturmanu, nors tai atrodė neįprasta. Tačiau jis veikiai suprato, kad blaivybė nėra stiprioji komandos vieta. Tad vietoj kauštelėjusio veterano jie pasirinko dvidešimt trejų metų naujoką.

Pirmasis šturmanas buvo santūrus aštraus žvilgsnio vyriokas. Turbūt ne daugiau kaip trisdešimt penkerių. Gormui patiko nakties tyla budint ant denio arba šalia kapitono tiltelio.

Naktys pasitaikė giedros, su pašėlusiai žvaigždėtu dangumi. Visą dangaus skliautą jis pasiimdavo po deniu ir į sapnus. Pirmąją savaitę žvaigždėtas dangus buvo svarbiausias gyvenime dalykas – tiek miegant, tiek budint. Jis nusprendė, jog įsigis literatūros apie dangaus kūnus, kai tik pasieks krantą.

Kajutkompanijoje jis stengėsi nekristi į akis. Valdžia priklausė jūreivių trijulei iš Roterdamo, nuo kurios, kaip paaiškėjo, ir jam nepavyks lengvai išsisukti. Naujokus jie laikė tarnais ir atpirkimo ožiais. Gormas, neturintis tokio nuolankumo patirties, smarkiai prašovė. Kai vienas jūreivis paliepė jam išplauti per naktines šėliones privemtą kajutę, jis tiesiog išėjo netaręs nė žodžio.

Gavo tokį antausį, jog akyse aptemo, ir buvo daugmaž spirte nuspirtas po deniu su kibiru ir skuduru. Suprato tiek, kad turi iškęsti. Gyvenimas jūroje – toli gražu ne vien žvaigždėtas dangus. Gormui gyvenime nebuvo tekę valyti vėmalų, net savo paties, tad prisiėjo iš naujo permąstyti, ką jis pasirinko.

Naktį, per budėjimą, šturmanas pastebėjo mėlynę paakyje ir prakirstą lūpą.

– Savotiška bausmė, nes iš pradžių atsisakiau valyti jūreivių vėmalus.

– Roterdamo šutvė?

– Taip.

– Jie išlips per kitą kelionę iš San Francisko, o kol plauksime Ramiuoju vandenynu, tau teks pakentėti. Jei priglausčiau po savo sparnu, tau nebūtų geriau. Jie tik dar labiau suįžūlėtų.

Gormas stengėsi prisitaikyti prie gyvenimo laive. Vaikis, pradėjęs šiek tiek šnekėti, padovanojo jam nuotrauką su pusnuoge moterimi atkištomis lūpomis ir rausvomis kelnaitėmis, sulindusiomis į tarpvietę. Gormas priėmė dovaną ir padėkojo, tačiau ranka nekilo jos pasikabinti.

Kajutkompanijoje jis stebėjo veidus ir svarstė, su kuo galėtų praleisti laisvalaikį krante. Po kurio laiko suprato, kad atrodo įtartinai. Vieną vakarą keli jūreiviai, susėdę ant liuko dangčio priešais jutą, rišo virves, rodė mazgus ir aptarinėjo suvirinimo darbus.

Gormas prisėdo šalia ir netrukus kažką leptelėjo apie savo susitikimą su žvaigždėtu dangumi. Žodžiai užkliuvo. Vienas iš jūreivių, Bubenas, išsiviepė. Nuo jo užsikrėtė kiti. Žvilgsniai ėjo ratu.

– A, tai tu keliauji po pasaulį, kad suskaičiuotum žvaigždes, – pašiepė jūreivis, visi nusikvatojo ir dygiai sužiuro į jį.

Iš to, ką jau buvo spėjęs išmokti, jis suprato, kad dabar svarbu tinkamai atsikirsti. Tačiau nusprendė nekreipti dėmesio ir nesipriešinti, kol niekas jo nemuša ir neprievartauja. Ką būtų tada daręs, pats nelabai išmanė.

Labiausiai jam patiko budėti nuo vidurnakčio iki ketvirtos valandos ryto. Tyla. Beveik jokių balsų. Tik kas valandą sušmėžuojantis pirmojo šturmano veidas, kai jie keisdavosi. Vienas žvalgė, kitas vairavo. Prastu oru – kapitono tiltelio priestate.

Dienomis reikdavo prižiūrėti laivą, valyti rūdis, dengti paviršius švino suriku ir dažyti. Atsigulęs jis užmigdavo akimirksniu. Artėjant krantui, apie kurį žinojo ne ką daugiau, negu buvo parašyta senuose vadovėliuose, diena ir naktis susiliejo.

Paskirties vieta buvo ne tokia, kokią jis vaizdavosi. Iš pradžių – kvapas. Nenusakomas dvelksmas, kai jie dar ničnieko neįžiūrėjo. Ir nerealumo jausmas denyje stebint, kaip iš jūros ir ūko išnyra Honkongas. Vaizdas pribloškiantis. Miškai kranų, primenančių baisius dinozaurus, šaltų pastatų ir gofruotos skardos pašiūrių tobula netvarka. Žmonių knibždynas. Šviesos. Tai buvo pasaka ir truko vos valandėlę.

Jūroje tikrovė susitraukė iki vos keleto veidų, su kuriais tekdavo prasilenkti per budėjimą ir kajutkompanijoje. Viena kita juoko papliūpa ar nešvankus anekdotas apie moteris.

Iš tiesų gyvenimas tebuvo vienas milžiniškas judesys. Jūra. Kaži koks girgždėjimas. Amžinas skundas. Lyg dejuotų statybinės medžiagos, kadaise išrautos su šaknimis ar perlydytos ir paleistos plaukti.

Tikrovė laive buvo ir ankšta, ir beribė. Uoste ji beprasmiškai sutrumpėdavo ir prisigerdavo aitraus kvapo.

Kartais jis pasijusdavo taip, tarsi tokiu būdu ketintų nugyventi visą amžių, nors ir žinojo, kad visa tai laikina. Jeigu kas nors būtų paklausęs, ar jis vienišas, būtų visai nuoširdžiai atsakęs „ne itin“.

Jis priprato prie vienatvės. Tiesą sakant, mokėjo su ja apsieiti ir prieš išplaukdamas.

Dar Ramiajame vandenyne pastebėjo, jog žvilgsnis, žiūrintis į jį iš veidrodžio, ėmė panėšėti į kitų. Tapo uždaras ir nukreiptas į save. Jis persiėmė jų elgsena. Iš pažiūros – nė vienos minties. Tyla. Arba pokalbiai – it šiurkštus maurojimas iš gardų, kad balsai būtų išgirsti, o įsakymai vykdomi.

Kadangi jis neturėjo įgaliojimų įsakinėti, jam nereikėjo kriokti.

Po pirmosios kelionės Roterdamo gauja išlipo ir lengviau atsikvėpė ne tik Gormas. Kiekvieną laisvą pusdienį jis pradėdavo asmeniniais įrašais geltonojoje knygelėje. Iš savo užrašų suprato, kad veikiausiai bijojo jų labiau, negu išdrįso sau pripažinti.

Jis trumpai žymėdavosi mintis ir koordinates, nes tai ramino, ne dėl kokios kitos priežasties. Tai būdavo atsitiktiniai išgyvenimai arba kokios nors įstrigusios smulkmenos.

Knygelę jis visada nešiojosi, nes nenorėjo, kad ji patektų į rankas Vaikiui. Kartais jis nustebindavo pats save parašydamas apie žmones, kurių niekuomet nebuvo sutikęs, bet kuriuos per kažkokį stebuklą gerai pažinojo.

Jis nesuprato, ar tai visiška paikystė, ar būtinybė, bet kitaip ėmė džiaugtis laisvomis valandėlėmis.

Iš pradžių nebuvo tikras, ar Vaikis, norėdamas įsiteikti, neišplepa kitiems, kokias knygas jis skaito. Bet kai išsilaipino Roterdamo gauja, liovėsi apie tai galvojęs.

Romanus „Lasas ant ponios Lunos“ ir „Mažasis lordas“, kuriuos jis skaitė iš naujo, buvo pasiėmęs iš Bergeno. „Senį ir jūrą“ anglų kalba paveldėjo iš keleivio, Amerikos kino, kurį jie nuplukdė iš San Francisko į Honkongą. Gormas vyriškiui padarė keletą paslaugų, nuvalydavo batus ir atnešdavo gėrimų. Hemingvėjų jis pasiimdavo net į kajutkompaniją, nepaisydamas pašaipų.

Jo užrašų knygelės niekas neturėjo matyti. Kartais jis klausdavo save, kaip žmogui išvis gali šauti į galvą parašyti ką nors, kas skirta kitiems skaityti. Argi tai – ne didybės manijos viršūnė? Taip, visiškas pamišimas. Tokiu atveju ir Hulis, ir Sandemūsė, ir Borgenas, ir Miuklė, ir Hemingvėjus – pamišėliai.

San Pedre jie turėjo gauti naują radistą. Iš anksto pasklido gandas, jog moterį. Kai ji pasirodė, Gormas daužė rūdis nuo laivo šono. Staiga prie trapo išvydo aukštą tamsiaplaukę moterį, kalbančią su agentu. Balti marškiniai su epoletais, juodas kaklaraištis ir sijonas.

Žiūrint iš viršaus, iš ten, kur Gormas kabaliavo, krūtys užstojo apatinę kūno dalį. Kai ji pakėlė galvą ir pažvelgė aukštyn, atrodė, lyg jos savaime kybotų ore.

Pirmą kartą jis susitiko su ja tik atėjęs išsiimti pinigų prieš Malaiziją. Ji stovėjo palinkusi prie stalo ir kažką taisė sąraše. Judesiai tarsi spinduliavo energiją. Ir ji nesėdėjo.

– Gerai. Kas kitas? – prabilo ji su niekuo nesupainiojama šiaurietiška tarme.

– Gormas Grandė. Du šimtai malaiziškų, – tarė jis, ir jų žvilgsniai susitiko.