Хербьёрг Вассму - Septintas susitikimas

Viename Singapūro bare Bubenas prisigėrė ir per stalą suurgzė Gormui:

– Tai ką, naujokui parūpo radistės?

Stalą apsėdę vaikinai dirsčiojo tai į Gormą, tai į Guną. Ši sėdėjo kiek atokiau, prie vieno stalo su antruoju šturmanu ir mašinistu. Stojo tyla. Visi išgirdo, ką pasakė Bubenas. Dabar jie laukė, kad Gormas apgintų savo garbę.

Buvo karšta ir drėgna. Plona balta Gunos palaidinukė lipo prie kūno. Jis prisiminė, kaip atrodė pasaulis, kai ji ją nusivilko. Veidai prie stalo taip pat darė savo, ir jam ėmė svaigti galva. Arba tiesiog buvo per daug išgėręs. Šiaip ar taip, nesugebėjo sukaupti įtūžio, kurio tikėjosi vaikinai, tik prisidegė cigaretę.

– Ką, neprigirdi? – neapsikentė Bubenas.

– Ne, viską girdžiu. Ir manau, kad turėtum užsičiaupti, – tyliai pasakė Gormas.

– Ir kodėl gi aš turėčiau užsičiaupti? – sumaurojo jūreivis.

– Todėl! – išgirdo savo balsą.

Bubenas pašoko iš vietos ir ėmė trypti priešais jį sugniaužęs kumščius.

– „Todėl, todėl“, – pamėgdžiojo vyras ir taip stuktelėjo jam į krūtinę, jog jis vos nenuvirto nuo kėdės. – Einam laužti rankų, ir baigtas kriukis.

– Labai jau nelygios jėgos. Tu – vyras kaip mūras, o aš – mamytės sūnelis, – tarė Gormas.

Vaikinai nusijuokė.

Bubenas mažumą susvyravo, tada nustūmė į šoną taures ir pelenines, įrėmė į stalą dilbį ir akiplėšiškai pažvelgė į jį.

Gormui prieš akis iškilo tėvo veidas, kai jis norėdavo jį pamokyti vyriškų gudrybių. „Visa esmė – technika ir akių kontaktas“, – prisiminė tėvo žodžius, raitodamasis baltų marškinių rankoves. Bet tėvas niekuomet nebūdavo girtas, juolab – karingai nusiteikęs kaip Bubenas.

Vaikinai puolė šaukti, kad tas, katras pralaimės, visiems statys, puikiai žinodami, kas jis bus. Karininkai ir Guna, sėdintys prie kraštinio staliuko, sekė, kas vyksta. Jis juto jos žvilgsnį. Ir staiga prisiminė ją, Rutą. „Tik gerai nusitaikyk, ir pataikysi!“

Jis įrėmė dilbį ir mėgino sugauti Bubeno žvilgsnį. Šis nebebuvo skaidrus. Vyras ne tik kovingai atrodė, jis ketino pamokyti gelton­snapį ir įrodyti, kad jo ranka iš akmens. Pajutęs delno spaudimą, Gormas nusitaikė tiesiai jam į vyzdžius ir stengėsi nemirksėti.

– Ko, po velniais, spoksai, – niekinamai burbtelėjo Bubenas ir pasiruošė.

Bet Gormas toliau stebeilijo jam į akis. Vyras neramiai sumirksėjo ir geriau įsitaisė. Vaikinai pradėjo rėkti. Gormas žinojo, kad jeigu lauks, kol pradės veikti primityvi jėga, jis pralaimės. „Šią akimirką tikriausiai atrodau ganėtinai sutrikęs“, – pamanė. Ir greitumu, netikėtu pačiam, nelauktai nulenkė jūreivio ranką ant stalo.

Vaikinai šaukė, kriokė ir tapšnojo jam per pečius. Bubenas buvo tamsiai raudonas ir troško revanšo.

– Tu pradėjai negavęs signalo, – tarė rūgščia mina.

– Revanšas, revanšas! – ėmė rėkti kiti ir susispietė aplink stalą, kad geriau matytų.

Gormas pamanė, kad gal būtų taktiška ir natūralu pralaimėti.

– Parodyk, ką sugebi, – susniaukrojo varžovas ir išlenkė taurę neaiškios kilmės skysčio.

Jie vėl pasiruošė rungtis. Bubeno ranka buvo kaip kūjis, bet kūnas netvirtas ir siūbuojantis. Gormas vėl sugavo jo žvilgsnį ir atsainiai padėjo alkūnę ant stalo. Prieš suimdamas stengėsi nematyti Bubeno išskėstų pirštų ir sukamų riešų. Gniaužtas buvo sukietėjęs cementas. Gormas priešinosi, bet juto, kad jo ranka pamažu svyra. Bubeno veidas išraudo ir persikreipė.

Staiga Gormas garsiai riktelėjo. Sekundę trukęs sumišimas buvo kaip tik tai, ko jam reikėjo. Ūmus judesys, ir varžovo ranka guli ant stalo.

Tapšnojimui ir ovacijoms nebuvo galo. Bubenas susikrimtęs užsikvempė ant stalo.

– Kur to išmokai? – sumurmėjo.

– Iš tėvo.

– „Iš tėvo“, – pamėgdžiojo Bubenas ir paklausė, kuo tas „tėvas“ užsiima.

– Verslu.

Nuskardėjo juokas. Vaikinai kvatojo net susiriesdami. Prajuko ir Gormas.

– Revanšas prieš „verslą“! – užbliovė Bubenas.

Gormas padavė jam ranką ir įsiręžė. Tačiau nesitaikė. Visame kūne pajuto ramų linksmumą, kai netrukus anas taip smarkiai tėškė jo ranką ant stalo, jog nugėlė visas kremzles ir raumenis iki peties.

– Du prieš vieną! Bubenas stato! – sukriokė vienas jūreivis.

– Verslą dalijamės perpus, – nusijuokė Gormas ir lengviau atsikvėpė.

Iš dalies viskas paprasta. Tereikia žinoti taisykles ir negerti tiek, kad nelaikytų kojos.

Kai jie išplaukė į jūrą, Gormas nugirdo, kad Bubenas suirzęs ir nervingas, bet dėl to nesą reikalo nerimauti. Vaikinai šaipėsi, kad, apimtas didybės manijos, jis užsirašęs į nuotolinio mokymo kursus. Visą laisvalaikį praleidžiąs kajutėje ir vargstąs prie kažko, ką jis vadina matematika. Mat pasišovęs baigti šturmanų mokyklą.

Įsidrąsinęs Gormas pabeldė į jo duris. Oras kajutėje buvo pritvinkęs papirosų ir prakaito kvapo. Virš stalo deganti lempa apšvietė atverstas knygas ir rašymo reikmenis.

– Girdėjau, kibai į matematiką, – tarė Gormas.

– Kas, po velniais, tau darbo?

– Turbūt man abstinencija. Žinai, senos nuodėmės.

– Kokios dar nuodėmės?

– Mokyklinės nuodėmės. Gerai einasi?

– Nė velnio.

– Kas nesiseka?

– Sumauti iksai, igrekai ir kitoks šlamštas.

– Galima pažiūrėti?

Žmogus nepatikliai dėbtelėjo į jį, bet įsileido. Virš gulto kabojo didelė nuotrauka su nuoga moterimi, kuri delnuose it pripūstus balionus laikė krūtis.

Gormas greitai permetė uždavinį, prisėdo ant gulto ir iš pareigos pasikasė paausį.

– Na, ir kas toliau? – sugrumeno Bubenas.

– Galima pamėginti?

– Žinoma, po velniais! Kad jį šunys, kaip sunku!

Gormas paėmė trintuką, ištrynė pusę uždavinio ir iš naujo ėmė rašyti skaičius ir raides aiškindamas kodėl. Kartkartėmis pažvelgdavo Bubenui į veidą, kad pamatytų, ar tas supranta.

Bubenas išsižiojo. Atsidengė dantys. Pasirodė liežuvis. Jis vis braukė ranka tankius neklusnius plaukus. Spoksojo visu kūnu. Kai darbas buvo baigtas ir lygtis pagaliau išspręsta, jis klestelėjo ant gulto šalia Gormo.

– Na, ir nuskilo, – maloningai pagyrė.

Tada, tarsi kažką prisiminęs, ištraukė kitą juodraštį, kuriame niekas nesiklijavo.

Per kelias minutes Gormas sudėliojo viską į vietas.

Bubenas pliaukštelėjo letena jam per petį ir su didžiule pagarba sududeno „kad tave velniai“.

Gormas įsidarbino mokytoju. Retkarčiais pasiklausydavo nutikimų iš jūreivių gyvenimo ir sužinodavo, kad per moteris vienos bėdos, bet ir be jų negerai.

Vargas tam, kas kaip nors mėgino šmeižti Gormą. Vienas jūreivis netyčia pavadino jį Profesoriumi, bet buvo griežtai įspėtas.

– Įsikalk, po velniais, į makaulę, kad šis vaikinas yra NV, arba „Naujokas Verslas“, kitaip iš tavęs liks tik šlapia vieta!

Šešioliktas skyrius

TĄ SEKMADIENĮ, KAI ŠEIMININKĖ ŠŪKTELĖJO, KAD JAI SKAMBINA, RUTA TRINKOSI GALVĄ.

Virtuvėlė buvo kaip tik tokio dydžio, kad Ruta išsiteko priešais kriauklę, ant taburetės pasistačiusi geltoną plastikinę vonelę. Ji čiupo rankšluostį ir apsivyniojusi juo galvą, pilną muilo putų, nuskuodė laiptais žemyn į šeimininkės butą.

Mamos balsas buvo rūškanas, tad Ruta iš pradžių nesuprato, ką ji sako. Paskui staiga suvokė žodžius, nors mama jų nekartojo.

– Močiutė mirė.

Netrukus vėl išgirdo mamos balsą.

– Ar esi ten, Ruta?

– Taip.

– Ar girdėjai, ką pasakiau?