Хербьёрг Вассму - Septintas susitikimas

– Taip.

– Daugiau nieko neturi pridurti?

Ruta nepajėgė ištarti nė žodžio. Per kaklą bėgo šalti vandens lašai ir varvėjo už palaidinės apykaklės. Ji pagalvojo, kad sušlaps kilimas. Koja mėgindama pastumti kilimą, vos nenutėškė telefono, tad turėjo liautis.

– Kodėl?

– Juk ji buvo sena. Jų giminė turi silpną širdį. Ji sėdėjo lovoje. Atrodo, kad nakčiai norėjo susipinti plaukus. Radome ją rytą. Viešpatie, Ruta, ar gali parvažiuoti?

Ruta lipo laiptais šluostydamasi galvą. Plaukai buvo keistai lipnūs, tarsi kito žmogaus. Gal dabar aš ir esu kita, pamanė. Tik užlipusi į viršų prisiminė nespėjusi jų išskalauti. Bet ir vėl pamiršo, nes ėmė galvoti apie tai, kaip galėjo taip ilgai gyventi nežinodama, kaip einasi močiutei.

Kaip žmonės gali būti taip keistai sudėti, jog nesupranta, kad vieną dieną suskambės telefonas? Net Londone skambėjo telefonas.

Gyvendama mieste, ji visuomet atsakydavo ko nors paklausta. Išmoko nepavojingų atsakymų. Jie nebūdavo tiesūs, bet ir ne atviras melas. Jeigu kas nors pasidomėdavo, kada ji važiuos namo atostogų, atsakydavo, jog dar nenusprendė. Arba – kad tai nuo kai ko priklauso...

Kalėdoms mamai ir Pamokslininkui ji nusiuntė kalėdinį atviruką voke, kad Pėderis Laiškanešys neperskaitytų, kas parašyta. „Linksmų Šv. Kalėdų ir laimingų Naujųjų metų! Linkėjimų nuo Rutos.“

Kartą mama atvyko į miestą nepranešusi. Laimei, Ruta pamatė ją pro trečio aukšto langą pati likdama nepastebėta. Kai į duris paskambino, ji neatidarė. Durų skambutis ir rakinamos durys gali būti tikra palaima. Saloje tokių dalykų nėra.

Ir šiaip per tuos metus ji daug išmoko. Arba, tiksliau pasakius, nustebo pamačiusi, kiek mažai žino.

Močiutė ir ji tolydžio susirašinėjo. Prieš Kalėdas Ruta išsiuntė laišką ir įrėmintą paveikslą. Kruopščiai apdėjo jį medienos plaušais, apsupo gofruotu kartonu ir suvyniojo į mėlyną kalėdinį popierių su auksinėmis žvaigždutėmis. Paveikslas buvo nutapytas pagal močiutės ir Jorgeno nuotrauką. Tačiau nė vienas Jorgeno veido eskizas jai nenusisekė. Tad paveiksle pavaizdavo vieną močiutę.

Ruta pabudo paryčiais, kai močiutė palietė jai petį. Ją apšvietė ryški mėnesiena. Ji sėdėjo ant naktinio stalelio ir pynėsi plaukus. Viena ranka laikė kasą, kita lietė Rutai petį.

– Taip, žinau, – tarė Ruta.

– Paistalai! Nieko tu nežinai, – atkirto močiutė ir patyliukais sukvakėjo.

– Man neišeina važiuoti namo.

– Dėl manęs – nebūtina. Man niekada nepatiko laidotuvės. Šįkart bent nereikės autis tų ankštų juodų batelių.

– Močiute, kodėl taip padarei?

– Aš nieko nedariau. Tiesiog taip atsitiko. Po to, kai pirmas išėjo Jorgenas, nebesvarbu kada.

– Ar už tai pyksti ant manęs?

– Ne, anaiptol. Džiaugiuosi, kad esu čia. Taip seniai tavęs nemačiau. Žinai, man būdavo didžiausias džiaugsmas kalbėtis su tavimi. Atsibosta gi visą laiką pilstyti iš tuščio į kiaurą.

– Ar liksi čia?

– Žinia, kad liksiu. Aš tau netrukdysiu. Susitvarkysiu pati. Tu tik žiūrėk savęs. Esi sukurta kai kam daugiau, ko mes neišmanome. Nė neabejoju. Esu jau sakiusi: kai gimei, tavo juodą galvutę supo nepaprasta šviesa. Nė vienas iš mūsiškių tiek šviesos neturėjo, kad ir iš kur ji sklido.

– Ir Jorgenas neturėjo šviesos?

– Šviesa jam nereikalinga. Jis jau parėjo. O tu...

Močiutės balsas nusilpo ir pamažu išnyko. Tačiau ji buvo. Jos kvapas. Duonos, uostomojo tabako ir šviežio prakaito.

Ruta turėjo eiti į mokyklą, tačiau neprisivertė. Pasidarė sunkiai įmanoma su kuo nors kalbėtis, ko nors klausytis. Apsivilkusi paltą ir užsimovusi megztą kepurę, su tuščiu pieno buteliu nupėdino į parduotuvę.

Ji praėjo pro telefono būdelę. Juk visada praeidavo. Bet šįkart užsuko vidun ir apsimetė, jog ruošiasi skambinti. Apėmė graudulys, nes apsimetinėjo dėl to, kad kas nors ją galėjo pamatyti iš lauko. Kodėl ji taip elgėsi?

Kas gi jai neleido paskambinti bet kam? Mėgino sugalvoti, kas tai galėtų būti. Dėdė Aronas? Ne. Jis paklaustų, kada ji parvažiuos namo.

Ji išsišnypštė nosį, pakėlė ragelį ir įmetė monetą.

– Taip, Grandės klauso, – atsiliepė skaidrus moteriškas balsas.

– Ar galiu... Ar galima pakalbėti su Gormu Grande?

– Ne, deja, jo nėra.

– Kur jis? – sušnabždėjo ji.

– Gormas studijuoja Bergene. O su kuo aš kalbu?

Ruta pakabino ragelį ir priglaudė kaktą prie stiklo. Jis buvo šaltas. Ant stiklo paviršiaus žėrėjo šerkšnas. Virš jos buvo palinkęs gatvės žibintas. Be žibintų būtų visai tamsu, pamanė ji.

*

Močiutės laidotuvių dieną iš tikrųjų jos neturėjo būti valgykloje. Jos išvis neturėjo būti mieste, nes Pamokslininkas įsakė grįžti namo. Tačiau ji buvo valgykloje.

Žinoma, buvo jį mačiusi daugybę kartų. Jis lankė studentų klasę ir mokyklą ketino baigti per dvejus metus, nes buvo išsilaikęs abitūros egzaminą.

Ovė Kristofersenas turėjo Elvio plaukus ir plačią burną. Jis vaidino teatre, atstovavo sporto komandai ir dainavo chore. Kalbėdamas liesdavo pašnekovus ir be atvangos pasakodavo istorijas. Linksmas ir graudžias. Jis pažinojo devynias galybes žmonių, kiekvieną pagal paskirtį. Turida sakydavo, kad su juo „smagu bendrauti“, o akys spindėdavo iš susižavėjimo.

Ruta sukosi eiti laikydama kavos puodelį, kai jis įpuolė į eilę. Puodelis sudužęs gulėjo ant grindų, aplink tykšojo kava. Abu nusiplikė: ji – ranką, jis – krūtinę. Marškiniai buvo sugadinti.

– Ai, velnias! – riktelėjo jis.

– Ačiū, tau taip pat! – atšovė ji.

– Nupirksiu tau kitą, – pasakė jis ir įlindo į eilę.

Paėmę puodelius, jie nuėjo ir atsisėdo prie vieno stalo. Ji pasisiūlė išskalbti jam marškinius. Apie tai nenorįs nė girdėti, na, bet jeigu ji, šiaip ar taip...

Jis įsmeigė į ją skvarbias akis ir išrėžė, kad ji šauniai atrodanti su tuo raudonu megztuku.

– Bet neatrodai linksma. Labai skauda nuplikytą vietą? – pridūrė.

– Mirė mano močiutė, – išpyškino Ruta.

Jis prisistūmė kėdę artyn ir paėmė jai už rankos. Tos pačios, kurią nusiplikė, tačiau ji nekreipė dėmesio.

– Užjaučiu! Mano mama taip pat mirė. Seniai. Gal einam šįvakar į kiną? Tau reikia prasiblaškyti. Sutik! Aš moku.

Ruta dvi valandas mėgino sekti „Kaip buvo užkariauti Vakarai“. Džonas Veinas jodinėjo, šaudė ir mosavo skrybėle. Po kurio laiko Ruta pamanė, kad dabar visi seniai išsiskirstę, tie, kurie gėrė šermenų kavą močiutės namuose.

Kino žvaigždės pasileido žemyn Ohajo sraunumomis ir vos ne vos išsigelbėjo. Teta Rutė ir mama jau suplovusios indus ir viską sutvarkiusios. Narsūs Preskoto vyrai kovėsi su indėnais ir banditais.

Dėdė Aronas tikriausiai apkabinęs verkiančią tetą Rutę. Nors ne, dabar ji, ko gera, nebeverkia. Tarp šiaurinių ir pietinių valstijų prasidėjo baisus karas. Viskas vyko taip greitai – ir be galo lėtai. Ovė stipriai spaudė nuplikytą ranką.

Kai jie išėjo į gatvę, švietė mėnulis ir spingsėjo žvaigždės, o juos visą kelią lydėjo močiutė. Ji vis dėlto buvo apsiavusi ankštus juoduosius batelius. Tik tada, kai jiedu patyliukais įsigavo į Ovės kambarį Švedų kvartale, močiutė sustojo ir nebenorėjo eiti kartu.

Ovė, nuo neklotos lovos nušlavęs knygas, slidžių tepalą ir netgi stiklinę, skirtą pienui, uždėjo „The Beatles“.

Nuo džino iš paprastos stiklinės ir „She’s a woman“ jos galva pasidarė lengva kaip švylio pūkas vėjyje.

Krečiama šalčio ji pravirko, bet jo rankos buvo šiltos. Jis užgesino šviesą ir grabaliojo naktinio stalelio stalčiuje murmėdamas, kad kažkur turi būti „na, pati žinai“.