Хербьёрг Вассму - Septintas susitikimas

Vakare pro praviras miegamojo duris Ruta nugirdo mamos ir Ovės pokalbį.

– Kodėl negalėjote nusipirkti skalbyklės, juk žinojote, kad namuose atsiras mažylis?

– Kad tiek daug visko reikėjo. Baldų ir visa kita.

– Prieš pirkdami laivą, turėjote įsigyti skalbyklę.

– Mieloji, juk esate iš Salos ir žinote, ką reiškia laivas. Kaip gera ištrūkti į gamtą, į jūrą ir pažvejoti kaip laisvam žmogui.

– Tu – mokytojas, ne žvejys. Todėl turi pirkti skalbyklę.

– Būtinai nusipirksime, kai tik turėsime daugiau pinigų.

– Kada?

– Gal kitą mėnesį.

Iš mėnesinių įmokų už laivą Ruta galėjo spręsti, kad laukti reikės ilgai. Bet tai tarsi nebuvo susiję su ja. Kaip ir tai, kad Ovė išėjo.

Parsirado tik vėlai vakare. Kambarys prisipildė šleikštaus dūmų ir alkoholio tvaiko.

Pastebėjęs, kad ji nemiega, jis apkabino ją ir lindo pabučiuoti.

– Nebūk surūgusi, – sniaukrojo.

– Aš nesurūgusi.

– Gera mergaitė, – pagyrė, o po akimirkos jau miegojo.

Kitą rytą mama pažadino Ovę, kad šis suspėtų į mokyklą. Iš virtuvės padvelkė kava. Kai mama ant padėklo atnešė kavos ir sumuštinį, Ruta pravirko.

– Ačiū už gerumą. Aš jo nenusipelniau.

– Kas per kalbos, – švelniai tarė mama ir pasiėmusi verkiantį berniuką uždarė duris.

Tikrovė it gyvatė įšliaužė į sapną. Iš lovos šilumos – į šaltį.

– Ne, jis nesivadins Jorgenas. Jo vardas bus Toras. Jis bus pats savimi.

Ruta kalbėjo su Pamokslininku, atvykusiu į vaiko krikštynas. Jiedu su mama priekaištavo dėl to, kad ji nenori pavadinti sūnaus Jorgenu. Bet Ovė palaikė jos pusę.

Vaiko krikštynos. Ledo plėvelė ant odos. Ji žindė berniuką, o Ovė prižiūrėjo avienos kepsnį. Ji spoksojo į jų burnas. Į sidabrinį šaukštą ir sidabrinį puodelį.

Pamokslininkas postringavo apie mažus vaikus, kurie pateksią į dangų ir kuriems niekas nesukliudysiąs. Ovės tėvas prisimerkęs stebeilijo į lėkštę. Mama tylėjo, veidas buvo visiškai nematomas, kol ji valgė.

Kitą rytą Ovė palydėjo tėvus į autobusą. Ruta stovėjo prie lango trečiame aukšte su Toru ant rankų. Apačioje senas gumbuotas šermukšnio krūmas graibstė savo sušalusias uogas, o vėjas margino šviežią sniegą stabdymo žymėmis, atidengdamas plutą.

Ji pakėlė Torą į viršų, kad mama matytų jį iš kiemo. Mama kilstelėjo ranką ir pamojavo. Ryšulėlis su kūdikiu ir Rutos plaštakos susiliejo su žiemiškai mėlyna šviesa. Ant plaštakų pampsojo gyslos, verždamosis lauk.

Ji priglaudė berniuką prie krūtinės ir pažvelgė į savo ranką. Apsuko ją. Vena taip pat spraudėsi išorėn. Jos forma priminė virgulę.

Toras pramerkė savo tamsias akis. Atrodė, tarsi jos norėtų į ją įsikibti ir ieškotų atramos.

Aš rankose laikau gyvą žmogų, dingtelėjo jai.

Septynioliktas skyrius

PER KŪČIAS JIE BUVO JŪROJE, PAROS KELIO ATSTUMU IKI VIKTORIJOS.

Gormas pabudo gerokai įdienojus. Turėjo išsimiegoti po naktinio budėjimo. Laivas smarkiai siūbavo, o Vaikis, persisvėręs per gultą, vėmė į kibirą.

Gyvenimas jau ilgą laiką susidėjo iš milžiniškų ramių bangų arba audringos jūros, saulės ir kada ne kada – pliaupiančio lietaus.

Iš neaiškaus, migloto sapno geriausiai jis prisiminė tėvo balsą, nors sapnavo ne jį. Laivo salone buvo švenčiamos Kūčios, karininkai dėvėjo uniformomis. Išskyrus Guną. Ši vilkėjo raudoną aksominę mamos suknelę. Drabužis buvo ankštokas, tad krūtys veržėsi lauk. Bet nė vienas vaikinų to nepaisė.

Nepažįstamas vyras languotu kostiumu ir pernelyg dideliais ūsais skaitė Kalėdų evangeliją kaži kokiu anglų kalbos ir vakarų norvegų tarmės kratiniu.

Klausantis jam dingtelėjo, kad tėvo balsas visuomet būdavo malonus, ypač kai jis skaitydavo Kalėdų evangeliją. Atrodydavo, tarsi kalbėtų per radiją. Sodriu išlavintu baritonu. Jokio nevaldomo burbuliavimo. Tik tolygiai išleidžiami žodžiai. Suformuoti burnos ertmėje ir lūpomis, išlaikant tobulą pusiausvyrą tarp oro ir garso. Raumenų žaismė, kurios jam būtų galėjęs pavydėti bet kuris kalbėtojas ar skaitovas.

Labai tikėtina, kad daug žmonių tėvui pavydėjo beveik visko. Tačiau visų pirma jie turėtų pavydėti jam balso.

Dabar jis gulėjo ir mąstė, kad tėvas tikriausiai dar nepriėjo prie Kalėdų evangelijos. O gal jau perskaitė? Jis neprisiminė, koks laiko skirtumas namuose.

Dar patysojo klausydamas Vaikio žiaukčiojimo, tada atsikėlė ir pakeitė jam kibirą. Anas atsidėkojo nelaimingu, perkreiptu žvilgsniu. Paprastai Vaikis gerai pakeldavo supimą, bet jeigu jau subloguodavo, nebūdavo galo.

Iš mamos Gormas buvo gavęs keletą laiškų, į juos pareigingai atsakė. Per antrąjį reisą Los Andžele Guna jam pranešė, kad kapitonui per laivininkystės įmonę buvo perduota tėvo rekomendacija parsiųsti jį namo.

Ir išties jis buvo iškviestas pas kapitoną ir turėjo patvirtinti, jog neketina lipti į krantą.

Kapitonas prisimerkęs pažiūrėjo į jį sukta išraiška, tada valdingai pareiškė, kad jis paaukštintas į jūreivius.

– Kodėl?

– Pavyzdingas elgesys. Brandus idiotų tramdymas. Gera darbo moralė. Ir, ne mažiau svarbu, karininko rekomendacija. Per kitą reisą gausi atskirą kajutę, nuo kito mėnesio – priedą prie algos. Dar klausimų bus?

Gormas padėkojo. Prieštarauti nematė reikalo.

Radistės pasaulis buvo navigaciniame tiltelyje ir karininkų kajutkompanijoje. Retkarčiais ją pamatydavo, kai ką nors pavaduodavo ir į tiltelį nešdavo kavą. Netyčia susidūrę jie griežtai laikydavosi elgesio normų.

Bubenas paerzindavo jį prie keturių akių, bet Gormas žinojo esąs jo globojamas. „Matematikos mokytojui verta palaikyti gyvybę“, – toks buvo paaiškinimas. Šiaip ar taip, iš kitų jūreivių jis sulaukdavo nebent bjauraus vypsnio ar iškalbingo žvilgsnio.

Gormas pripylė geriamojo vandens į Vaikio stiklinę, tada apsirengė ir nuėjo į kajutkompaniją. Ten jau sklandė šonkauliukų kvapas. Tai buvo didžiulis laimėjimas tokioje audringoje jūroje.

Bet nuotaika buvo stebėtinai rami. Jis prisiminė praėjusias Kalėdas laive. Suaugę vyrai pasidarė kaip maži vaikai. Namų ilgesys sušvelnino šiurkščius bruožus ir suminkštino žvilgsnius.

Apie ketvirtą valandą jis vienas išėjo ant denio suveržti poros atsipalaidavusių vantų sąvaržų ir šiaip pažiūrėti, ar niekas nepasislinko iš vietos. Bangos buvo didžiulės, vėjas stiprėjo.

Jis laikėsi tvirtai įsikibęs užuovėjoje, tolydžio dairydamasis klastingų bangų. Buvo girdėjęs pasakojimų, kaip per denį besiritančios bangos tūlą nuplauna už borto. Ne itin viliojanti perspektyva.

Jūros vandeniui dar nespėjus nuvarvėti nuo veido, užgriūdavo naujas šuoras. Jis stovėjo apačioje, ką tik suveržęs paskutinę sąvaržą, kai nuo tiltelio kažkas sušvilpė. Gal čia jam?

Jis užsiropštė į viršų.

– Tau reikia prisistatyti į kapitono kajutę, – pasakė Guna, iškišusi galvą pro radijo kabinos duris.

– Dabar? Šitais drabužiais? Turiu juos nusivilkti.

– Gali pasikabinti pas mane, – pasiūlė ji, kažkaip keistai atrodydama.

Matyt, ilgisi namų, nes Kalėdos. Ne, bet pamatysiu ją salone šeštą valandą, pamanė žengdamas kapitono kajutės link.

Vos išvydęs kapitono veidą ir lapelį, kurį tas laikė rankoje, suprato, jog kažkas negerai.

– Prašom sėstis! – rimtu veidu tarė kapitonas.

Tačiau Gormas stipriai įsitvėrė kėdės ir liko stovėti.

– Tau atėjo telegrama iš namų. Aš, suprantama, žinau, kas joje parašyta... Skaitysi pats ar nori, kad aš perskaityčiau? Žinia liūdna. Tau reikia būti stipriam.