Хербьёрг Вассму - Septintas susitikimas

– Aš ten buvau, kai jį rado, – tarė ji.

– Tu narsi.

Jis atsargiai apglėbė ją, lyg bijodamas gauti antausį. Tačiau ji dunkstelėjo galvą jam į krūtinę, ir jis pajuto, kaip jos pirštai įsirėžia jam į rankas.

– Jie turėjo nupjauti nuo jo akmenį... buvo per sunkus. Liepė man eiti, bet aš nepajudėjau. Juk negali tiesiog nueiti, ar ne?

Jis sūpavo ją. Priglaudė skruostą prie jos veido ir keletą kartų mėgino ką nors pasakyti. Surasti žodžius, kurių jai reikėjo. Bet viskas, ko buvo išmokęs, atrodė tuščia ir be prasmės.

– Atleisk man, Gormai! Aš nenorėjau pasakyti, kad kaltas tu. Bet kai mačiau jį paskutinį kartą, pamaniau, kad jis... vienišiausias žmogus, kokį tik man kada nors yra tekę regėti. Ir vis tiek nieko nesiėmiau.

Raudonmedis kabinete buvo nublizgintas. Ant rašomojo stalo sidabriniuose rėmeliuose stovėjo tėvo nuotrauka, perrišta juoda juostele.

Advokatas Vangas turėjo perskaityti testamentą. Jie ten buvo visi keturi.

Močiutė sirgo nuo tada, kai ją pasiekė žinia apie tėvo mirtį. Vangas pranešė, jog ji teigia jau gavusi savo dalį, kai tapo našle. Ji nepageidaujanti nieko daugiau, kad ir kas būtų parašyta testamente.

Jeigu Gerhardas netikėtai būtų nusprendęs ja pasirūpinti, ji susyk padalytų tai trims savo anūkams. Buvo akivaizdu, kad Vangas cituoja ją požodžiui.

Visas bendrovės „Grandė ir Ko“ akcijas valdė Gerhardas Grandė, prieš keletą metų perpirkęs poros smulkesnių akcininkų turėtą dalį.

Gormas paveldėjo septyniasdešimt procentų akcijų su sąlyga, kad tęs verslą. Seserims ir mamai buvo skiriama po dešimt procentų. Jeigu Gormas atsisakytų perimti firmą, taip pat gautų dešimt procentų. Tokiu atveju mama būtų atsakinga už įmonės pardavimą. Gautas pelnas atitektų jai, išskyrus tai, ką pagal įstatymus privalu skirti vaikams.

Asmeninis turtas buvo perduodamas mamos žinion. Išskyrus vasarnamį Indrefiorde ir laivą – jie perrašomi Gormui. Mamai leidžiama disponuoti gyvenamuoju namu iki gyvos galvos, tačiau tai esanti Gormo nuosavybė, nesvarbu, ar jis užsiims verslu, ar ne.

Ėdelė sėdėjo nejudėdama, žvilgsnį įsmeigusi į grindis. Tik kai buvo perskaityti žodžiai „dešimt procentų“, vieną ranką uždėjo ant kitos. O kai Indrefiordas atiteko Gormui, jai aplink lūpas pabalo.

Marijanė atkišusi smakrą žiūrėjo tiesiai prieš save abejingu žvilgsniu, neišsiduodama, ką jaučia.

Mama dūsavo, bet šiaip atrodė gana rami.

Pamažu visų akys nukrypo į Gormą. Prie dešinio spenelio jis turėjo mažytę idiotišką tatuiruotę, kurios jie nematė. Tikėjimo, vilties ir meilės simbolį. Pasidarė ją gavęs pirmąją algą. Singapūre. Kaip tik dabar prisiminė, kad skaudėjo ir žaizda šiek tiek supūliavo. Bet greitai praėjo.

Jis stengėsi į jas nežiūrėti. Nukreipė žvilgsnį į tėvo taures, laimėtas šaudymo varžybose. Kodėl tėvas nenusišovė? Būtų buvę didvyriškiau negu tiesiog prigerti. Ar dėl to, kad apsaugotų mamą nuo bjaurasties?

Į kairę nuo durų kabėjo senelio siuvėjo diplomas. Tėvas neturėjo profesinio išsilavinimo. Jis tik mokėsi Prekybos mokykloje, tuo pat metu kaip ir Agnaras Miuklė, kad būtų vertas paveldėti siuvimo įmonę, kurią senelis išplėtojo iki didmeninės prekybos trikotažo gaminiais ir namų apyvokos reikmenimis, vyriškais ir moteriškais drabužiais.

Tėvas sakė, kad ir jis daug ko neišmanė pradėjęs dirbti kaip junioras. Tačiau po dvidešimt penkerių metų akcinė bendrovė „Grandė ir Ko“ buvo viena didžiausių privačių įmonių apskrityje.

Dabar atėjo Gormo eilė. O jis net nežino, ko iš jo reikalaujama, išskyrus faktą, kad jeigu neužsiims verslu, turės tenkintis tėvo atseikėtais moteriškais procentais. Tokia buvo tėvo paskutinė valia.

Gormas užsimerkė ir išvydo šūsnį geltonų užrašų knygelių, kurios dabar guli jūreivio krepšyje suveržtos tvirta gumine juostele. Paskui, visai be reikalo timptelėjęs švarko rankovę, iš lėto pakilo nuo kėdės.

– Ką gi, belieka pradėti.

Tėvo žodžiai lengvai įgavo pavidalą burnoje, tarsi visada ten ir būtų buvę.

Advokatas Vangas paspaudė jam ranką.

Mama pakibo ant kaklo. Buvo it šlapia, bet švari paklodė. Ant kėdžių tiesiomis nugaromis ir uždarais žvilgsniais liko sėdėti kormoranas ir gulbė.

„Jeigu jos iki šiol nejautė man neapykantos, neapkenčia dabar“, – pamanė jis, nebūdamas tikras, ką tai reiškia jam.

Įėjęs į vidų, prieš atsisėsdamas prie valdybos stalo, kiekvienas paspaudė Gormui ranką ir pareiškė užuojautą.

Administracijos vadovas Henriksenas pasakė trumpą jausmingą kalbą velioniui atminti. Kalbėjo apie didžiulę netektį ir didį žmogų. Perdavė užuojautą nuo Salteno garlaivių bendrovės, Norvegijos metalurgijos gamyklos, Kongsbergo ginklų fabriko ir keleto kitų įmonių, kurios gedėjo netekusios valdybos nario ir rėmėjo.

Tada naujajam direktoriui buvo pateikti skaičiai. Jie darą prielaidą, kad Gormas norės vadintis direktoriumi, o ne pirkliu, nes pastarasis pavadinimas šiek tiek pasenęs. Grandė prievardį pasikeitęs prieš kelerius metus.

– Mano manymu, „pirklys“ skamba ne ką prasčiau. Turiu pagalvoti, – tarė jis.

Auditorius nikotino nuspalvintu pirštu vedžiojo skaičių eilutes. Aiškino gergždžiančiu, bet aiškiu balsu. Visur nepriekaištinga tvarka, vadovybė atliko savo pareigą, finansiniai duomenys atitinka įstatymų bei geros apskaitos reikalavimus.

Henriksenas teigė, jog įmonės padėtis tvirta, tačiau pastebimas sąstingis. Kadangi užsitęsė ginčas su savivaldybe dėl sklypo, tekę ieškoti laikinų patalpų ir sandėlių. Taip pat vietos siuvyklai. Didmeninė prekyba nukentėjusi dėl to, jog daug klientų bankrutavo arba užsidarė. Pelnas mažėjantis, bet nepavojingai. Per pastaruosius dvejus metus daug užduočių perduota padalinių vadovams, kurie galbūt ne visada jaučia atsakomybę.

Atvirai nebuvo įvardyta, bet Gormui susidarė įspūdis, kad jie mėgina jam pasakyti, jog tėvas perdegė. Porą trejetą kartų parduotuvės vedėjas Hauganas pavartojo panašius pasakymus: „Jei man bus leista, drįsčiau teigti, kad...“

– Bet galima ištaisyti! – užbaigė jis su oriu entuziazmu.

Jie susižvalgė, tada pažiūrėjo į Gormą ir pritariamai linktelėjo.

– Kaipgi kitaip. Juk įmonė sena ir patikima.

– Kur silpniausia grandis? – paklausė Gormas.

Jie dar kartą susižvalgė. Henriksenas atsikrenkštė ir kilstelėjo vešlius antakius.

– Didmeninė prekyba ir reklama, – atsakė Hauganas. – Du iš trijų prekybos atstovų nėra atnaujinę savo žinių, ar kaip čia geriau pasakius.

– Kodėl?

Valdybos nariai žiūrėjo vienas į kitą.

– Grandė niekada neatleisdavo žmonių, kuriems per penkiasdešimt, – šyptelėjo Henriksenas.

– Tada teks įdarbinti papildomą žmogų, turintį reikalingų žinių, ir siųsti jį pas svarbiausius klientus.

– Tai ir papildomas žmogus algalapyje, – atsiliepė Henriksenas.

Jo pagurklis nevalingai tirtėjo, tačiau jis priminė draugišką jūrų vėplį.

– Na, tai detalės, kurias pamažu išspręsime, – taikingai tarė Hauganas. – Juniorui... tai yra Grandei dar į daug ką reikės įsigilinti. O mes visada pasiruošę pagelbėti ir paremti. Ar ne taip?

Žinoma. Aplink stalą choru sududeno gargždūs, bet jausmingi balsai.

Gormas galėjo lengviau atsikvėpti. Kodėl manė, kad tėvo žmonės bus tokie kaip tėvas? Jis nužvelgė savo studijų laikų kelnes ir švarką, tada loštelėjo kėdėje.

– Pirmai pradžiai įsigysiu kostiumą, kad nedaryčiau jums gėdos, – tarė jis, sutikdamas jų žvilgsnius, vieną po kito.