Хербьёрг Вассму - Septintas susitikimas

Kai ji pasisuko paimti taurės, kurią jai padavė Torsteinas, per suknelės audeklą išryškėjo liemuo. Toks plonas. Rodės, apimtum abiejų rankų pirštais. Ta mintis nėjo jam iš galvos, tad jis susigrūdo rankas į kišenes.

Tuo metu kažkas kambaryje uždėjo plokštelę.

– Gal nori pašokti? – iškart pasiūlė jis.

Turbūt reikėjo palaukti, nes ji buvo ką tik atėjusi ir tikriausiai norėjo pasikalbėti su žmonėmis. Tačiau ji linktelėjo. Atsargiai paėmęs jai už parankės, jis pirštų galiukais juto jos odą.

Kai jiedu įžengė į kambarį ir pasisuko vienas į kitą, jis nedrįso pažiūrėti jai į akis. Ji atsidūrė taip arti. Dėl kvailo rankų virpėjimo jis jautėsi apgailėtinai. Tada ji pažvelgė į jį ir nusišypsojo.

– Aš taip seniai šokau, kažin ar pataikysiu į koją, – pasakė susidrovėjusi.

Tai viską pakeitė. Jis sugebėjo sutikti jos žvilgsnį ir pajuto plūstelint džiaugsmą, kuris nuo krūtinės pasklido po visą kūną.

Iš pradžių laikė ją tolėliau nuo savęs, nes troško matyti akis. Buvo juodos, drėgnos ir nukreiptos į jį. Ant nosies žymėjo blyškios strazdanėlės, o kai ji pasuko galvą į šoną, iš po plaukų išlindo baltas ausies spenelis.

Jis norėjo, kad ji sukiotų galvą į šoną, atidengdama ausį, ir kad žiūrėtų į jį. O ji darė ir viena, ir kita, tarsi atspėdama mintis.

Jis glaudžiau apglėbė ją ranka ir išskėtė ant liemens pirštus. Iš to radosi virpantis lūkesys. Jis norėjo jai pasakyti. Kad tikriausiai jo pirštai susitiktų, jeigu jis apkabintų jos liemenį abiem plaštakomis. Galės jai tai pašnibždėti. Vėliau. Dabar tenorėjo laikyti ją, kad ji neišnyktų.

– Žinai kokia daina? – paklausė jis.

– „Pussycats“ – „Let me stay with you“, – rimtai atsakė ji, paskui pakėlė akis ir jos veidu perbėgo šypsena.

– „Let me stay with you“, – pakartojo jis ir pajuto, kad raustelėjo. – Dar nė karto nesuklupai, – sukuždėjo prisilenkęs.

Jis jautė, kad ji linksta prie jo. „Mes drauge“, – pamanė. Tai nebuvo vien vaizduotės vaisius. Palaidi jos plaukai kvepėjo gėlėmis. Tamsus paslankus paviršius. Vien nuo minties, kad galima perbraukti juos pirštais, jam ėmė svaigti galva.

Nuo ano susitikimo kabinete jis regėjo prieš save jos ryškiai apibrėžtas lūpas. Šiandien ji buvo pasidažiusi. Galvodamas apie tai, jis vedė ją į kambario gilumą. Jos lūpos dar labiau priartėjo.

Jis prisitraukė ją artėliau, ji nesipriešino. Tada nebegalėjo jos matyti, bet jautė ją.

Kūnas buvo stebėtinai stamantrus. Judesiai sakytum priklausė jai pačiai, nors abu judėjo vienu ritmu. Ji turėjo ryžtingo minkštumo, arba budrumo, tarsi bet kada galėtų apsigalvoti ir pradingti. Kažkuo ji jam priminė lūšį.

Atrodė, ranka jo delne gulėjo tiek, kiek siekė atmintis. Arba nuo tos akimirkos, kai ji sugniaužė lagamino rankeną tąkart oro uoste. Jis paklaus, ką ji tuomet veikė Londone. Vėliau.

– Aš toks laimingas! – išgirdo save tariant.

Muzika nutilo, iki jų atsklido juokas ir šnekos. Jis stovėjo truputį sutrikęs, bet jos nepaleido.

– Kodėl tu laimingas? – sušnabždėjo ji.

– Gal tu žinai? Man visiškai nesuvokiama.

Jis pabandė nusijuokti, ji – taip pat. Jos juokas atrodė visiškai neišmankštintas. Tarsi jai nedažnai tektų juoktis.

– Tegu juos galai, tuos uodus! Mes einam į vidų, – jam už nugaros sučiauškėjo Turida.

Penki šeši žmonės užpildė mažą kambarėlį, iš lauko ėmė sklisti kepamo karbonado kvapas. Ruta šiek tiek atsitraukė, bet jis nepaleido jos rankos.

– Prisipažinkit, nejau iškart atradote vienas kitą? Džiaugiuosi, kad ištrūkai iš namų, – plepėjo Turida, apsivijusi Rutos ranką.

– Aš tik trumpam, paskui su pažįstamais važiuosiu namo.

– Kaip gaila. Ar negali pernakvoti? Torsteino tėvai išvažiavę, čia daugybė vietos.

– Ne, negaliu. Turiu grįžti namo, nes rytoj Toras bus vienas.

– Tu šiuolaikiška, tekėdama nekeiti pavardės, o vis tiek įklimpai, – geraširdiškai nusijuokė Turida.

Rutos pirštai sustingo jo delne. Suknelė buvo tokia raudona.

Jis nežinojo, kodėl jam į galvą neatėjo ši galimybė. Ištekėjusi?

– Kas tas Toras? – kažkas paklausė.

– Mano vaikas, – atsakė Ruta ir nežiūrėdama į jį ištraukė ranką.

Gormas nesuvokė, kas aplink vyksta, kas sakoma ar kiek laiko tai trunka, galvojo tik apie tai, kaip jam likti su ja dviese. Ištekėjusi? Na ir kas. Jam reikia su ja pakalbėti. Reikia sužinoti, ką ji mąsto.

Jis nenuleido nuo jos akių. Kol ji su kuo nors šoko, jautėsi ramus. O tualete jį apėmė panika, kad bus jau išvažiavusi.

Bet išėjęs pamatė ją sėdint vieną ant verandos laiptų ir skubriais gurkšneliais gėriojant raudonąjį vyną. Tarpais ji atremdavo galvą į turėklus ir tartum nuklysdavo kažkur toli. Ant kelių ji laikė nuotraukų albumą ir nežiūrėdama sklaidė.

Po valandėlės jis priėjo prie jos ir atsisėdo šalia. Iš nuotraukos jam plačiai šypsojosi bedantis Torsteinas, sėdintis ant avikailio.

– Tyrinėji mūsų herojų? – tarė mėgindamas būti sąmojingas.

Ji pasisuko veidu į jį.

– Turiu tokį namie.

– Pas kurį turi grįžti?

– Taip.

– Aš su automobiliu, galiu parvežti, kai tik panorėsi.

Ji atrodė taip, tarsi tuoj pravirks. Jis sujudėjo lyg norėdamas pasislinkti, bet nenumatė, kad bus taip ankšta. Tik dar labiau prišlijo prie jos.

– Ne, per toli. Neverta... Galėsi pamėtėti iki turgaus aikštės. Ten susitinku su tais, kurie žadėjo mane parvežti, – pasakė ji.

– Kada tau reikia su jais susitikti?

– Pirmą valandą.

Jis žvilgtelėjo į laikrodį. Buvo vienuolika.

– Eime, – sušnabždėjo jis ir padavė jai ranką.

– Dabar?

– Labai prašau!

Jis pervažiavo per miestą ir pasuko prie jūros. Ji tylėjo, kol jis sustojo prie pat paplūdimio krašto ir pasisuko į ją.

– Tu girdėjai, kad aš ištekėjusi.

Jis laikė abi rankas ant vairo. Švytintis violetinis vakaro dangus atsispindėjo jūros paviršiuje išryškindamas ploną dulkių sluoksnį ant prietaisų skydelio. Pagriovio žolė buvo išdeginta saulės, katilėliai sudžiūvę.

– Nesvarbu. Man būtina žinoti... ką tu mąstai.

– Gormai? – nedrąsiai ištarė ji.

Buvo taip keista girdėti savo vardą iš jos lūpų.

– Taip, – atsiliepė jis.

– Man labai gėda... Tas sijonas, tai buvo taip...

– Tu juk buvai priversta. Kaipgi kitaip būtume susitikę. Ar jau sunešiojai jį?

– Ne, pasidarė per didelis.

– Važiuojam su manimi... į tą patį kabinetą. Dabar ten nieko nėra. Būsime vieni du.

Jis pajuto lengvą virpulį, bet nežinojo, iš kur šis kilo. Iš jos, ar iš jo. Atodūsis. Jie kvėpavo vienu ritmu.

– Ne, negaliu.

– Galime paskambinti ir pasakyti, kad kas nors sutrukdė, kad...

Ji papurtė galvą. Jie kurį laiką sėdėjo netardami nė žodžio. Jis nežinojo, kur jam dėti rankas. Atsitiesė ir įrėmė jas į vairą. Įsikibo ir laikėsi.

– Tu nepaskambinai tąkart?

– Skambinau du kartus, – sumurmėjo ji, žiūrėdama sau į skraitą. – Ji pasakė, kad tavęs nėra.

– Ji?

Jam pašoko apmaudas.

– Taip.

– Sena ar jauna?

– Aš juk jos nemačiau.

„Nejau atsitiktinumas? Sumautas atsitiktinumas?“ – šmėstelėjo mintis. Jis krumpliais pabarbeno į vairą ir pasisuko į ją.

– Kokia tarme kalbėjo?

– Viena, rodos, buvo iš pietų, kita vietinė.

– Ką jos sakė?

– Nebeprisimenu. Man buvo baisiai gėda.

Tas judesėlis, kai ji prikando lūpą. Jis nepajėgė atsispirti.