Хербьёрг Вассму - Septintas susitikimas

Kai surado jos lūpas, iš pradžių ji sėdėjo sustingusi. Paskui jis pajuto atsaką. Nenumaldoma, virpanti aistra nuplukdė juodu tolyn. Jis abiem rankomis perbraukė jai per plaukus. Laikė tarp delnų galvą jausdamas, kaip jie susilieja.

Jos ranka ant sprando, po marškinių apykakle. Prisilietimas, pavertęs jį nenugalimu. Nespėjęs suvokti, ką daro, jis ėmė lytėti ją visą, trokšdamas pažinti, kokia yra. Labiausiai – nepridengtą kaklo ir rankų odą.

Jis pabučiavo kaklo duobutę. Lūpomis užčiuopė pulsą. Pažvelgė į krūtis, pūpsančias po suknelės audeklu. Prisiglaudė skruostu prie jų. Stangrių ir šiltų. Būtų galėjęs suimti delnais. Tačiau sustojo.

– Ar galėsiu pamatyti tave vėliau? Kai būsi mieste?

– Nemanau, kad kam nors tai atneštų laimės, – sušnabždėjo ji jam prie kaklo.

Jis atitraukė ją šiek tiek nuo savęs, pakėlė ranką ir pirštų galiukais ėmė švelniai vedžioti jai aplink lūpas. Ji ilgai sėdėjo nejudėdama, užmerktomis akimis. Tankiomis blakstienomis ant gležnos blausios odos.

Kai jos nebeliko, jį apėmė siutas. Jis taip ir nesužinojo, ką ji mąsto. Turėjo paklausti, kurių galų ištekėjo.

Mintis apie tai, kad ji turi vyrą, kuris galbūt šią akimirką spaudžia ją glėbyje, sukėlė juodo įtūžio bangas su nepakeliamos tuštumos keteromis.

Jam reikėjo veste nusivesti ją. Jie turi būti kartu. Nejau ji nesupranta?

Niršdamas jis paspaudė greičio pedalą ir grįžo į Torsteino vakarėlį. Jam reikia išgerti. Reikia juoktis. Bet ko!

Turida atbėgo jo pasitikti ir ėmė zyzti, kad nori pasivažinėti „Volvo“.

– Vežei ją namo? Tavęs taip ilgai nebuvo.

Jos oda buvo auksinio įdegio, akys spindėjo. Iki jų atsklido balsų ir juoko gausmas.

Gormas neatsakė. Prisiminė kai ko atsivežęs ir nuėjo iš bagažinės paimti maišelio su buteliu.

Turida pakibo jam ant rankos. Jį apgaubė kvepalų aromatas. Teko su tuo susitaikyti. Kiti tikriausiai žiūrėjo į juos. Jis žinojo, nereikėjo nė atsisukti.

Atidaręs bagažinės dangtį, užuodė silpną parako ir pypkės tabako kvapą. Ten teberiogsojo tėvo medžiokliniai batai ir neperpučiama striukė. Pypkė buvo iškritusi iš kišenės. Jis įkišo ją į vietą ir staigiu mostu užsegė užtrauktuką.

– Prašom! Atiduodu į šeimininko rankas, – pasakė Gormas, kai jiedu su Turida užlipo verandos laiptais.

Torsteinas paėmė butelį ir sukrizeno. Tada pripylė dvi sklidinas taures viskio ir paplojo Gormui per petį. Nudegino burną, kai maktelėjo su karštligiška skuba. Torsteinas ėmė dėstyti didmeninės prekybos planus.

Gormas neįstengė sekti minties, bet nenorėjo skaudinti draugo, todėl nukreipdamas šneką pareiškė norą pašokti su visomis damomis. Tai sukėlė pritariamą juoką.

Jų, matyt, būta daug. Tikrai būtų galėjęs šokti kiaurą naktį. Bėda tik, kad jos buvo be veidų. Nė viena neturėjo nieko, kas bent primintų veidą. Vien odos raukšlės, dantys ir kvepalai. Na, taip, žinoma, ir plaukai. Balsai džeržgė it metalo pjovikliai tuščiuose alyvos bakuose.

– Jis nenori paskolinti man mašinos, – pasiskundė Turida, kepštelėdama jam į krūtinę, kai jis šoko su viena iš mokytojų.

Torsteinas užsispyrė, kad jis būtinai parodytų Turidai „Volvo“.

– Ką, tau sunku? – suvebleno.

Gormas žinojo, kad beprotystė. Nebuvo jis toks jau ir blaivus. Jie važiavo tolyn tuščiais žvyrkeliais, kol ji panoro išlipti pažiūrėti gamtos. Nuo to gamtos padaugėjo. Kažkas jo bent geidė.

Paskui abu pasijuto nedrąsiai. Ji – apnuogintomis krūtimis ir aplink liemenį suglemžtu sijonu. Jis – į gniutulą susuktomis kelnėmis ant kulkšnių ir marškiniais su išplėšta saga.

Kai jiedu pasuko prie automobilio, jis apgaubė ją savo švarku. Aušo rytas. Jai prie lūpų buvo iškilęs spuogelis, kurio jis nepastebėjo anksčiau. Nesvarbu. Bet ji jam neberūpėjo. Kaip nebeįdomus pasidaro filmo plakatas, kai pamatai filmą. Jis pasisotino.

Be to, ji – Torsteino mergina. Jūroje už tokius dalykus, ko gera, būtų nesurinkęs kaulų. Kas už tai gresia sausumoje, dorai nežinojo. Jo ir Torsteino jėgos apylygės. Bet draugystė, ar kaip kitaip pavadinti, tikriausiai būtų prarasta. Jeigu jie jam pasipasakotų. Gormas nesijautė esąs tam pajėgus. Ne šiandien.

Automobilyje ji atlenkė skydelį nuo saulės, atversdama veidrodėlį. Pasidažė lūpas, pasipudravo. Jis žvelgė į kitą pusę. Į jūrą. Nors nelabai buvo matyti.

Pamanė, gal reikėtų paklausti, ar ji nesigaili. Tačiau taip neatrodė, todėl pasiteiravo, ar ji norinti grįžti. Vos nepasakė „grįžti pas Torsteiną“, bet laiku susigriebė. Ji paprašė parvežti namo.

Ji gyveno žaliame name, viename tų, kurių buvo apstu šiame per karą sugriautame mieste. Jo šeimos namai išliko. „Kaip per stebuklą“, – sakydavo mama. Namais dėžutėmis, kurių pridygo kaip grybų, nebuvo priimta baisėtis. Matyt, šie statiniai siejosi su tam tikru didvyriškumu. Bent tiems, kurie mokėjo istoriją. Jeigu išsiduodavai esąs neišmanėlis, sulaukdavai pašaipaus atkirčio. „Gal nežinojai? Šitą miestą vokiečiai sulygino su žeme!“

Ji rankos mostu parodė jam savo langą mansardoje. Buvo atidarytas ir neužkabintas kabliuku. Vargu ar šeimininkas tuo labai džiaugėsi. Bet Gormas nutylėjo.

Ji išsirangė iš sėdynės ir klausiamai šyptelėjo. Jis nesumetė, ką pasakyti.

– Ar dar pamatysiu tave? – paklausė ji.

– Su Torsteinu?

Ji išraudo.

– Ne, su juo baigta.

– Ką tai reiškia?

– Tarp manęs ir Torsteino niekada nebuvo nieko rimta.

Gormui dingtelėjo, kad Torsteinas dėl jos atsikėlė iš kito miesto, bet nepasakė.

– Rytoj? Gal į kiną? – neatlyžo ji.

– Hm... – nutęsė Gormas.

– Aštuntą valandą? Mašinoje?

– Mašinoje.

Ji plačiai nusišypsojo, apsisuko ir išnyko už durų. Jis paspaudė greičio pedalą.

Iš tikrųjų norėjo važiuoti tiesiai namo, bet užsuko pas Torsteiną pasakyti, kur Turida. Vienas iš lakūnų virtuvėje čirškino likusį karbonadą. Vos išsilaikydamas ant kojų pareiškė, kad šeimininkas jau paguldytas į lovą.

Gormas parašė raštelį ir paliko ant prieškambario staliuko. „Ačiū už vakarėlį! Turida parvežta namo. Gormas.“

Ko gera, tai buvo niekingiausia žinia, kokią jam kada nors teko perduoti. Bet Torsteinas, nors ir nebuvęs jūroje, turėtų suprasti, kad gitarai nėra ko lygintis su „Volvo“. Bent jau Turidos akyse tąvakar.

Aštuonioliktas skyrius

LANGAS BUVO AUKŠTAI SIENOJE, APŠVIETIMAS BEVILTIŠKAS, TARSI JI TURĖTŲ BŪTI BAUDŽIAMA UŽ TAI, KAD MIEGAMĄJĮ NAUDOJA NE PAGAL PASKIRTĮ.

Jai bent nereikėjo matyti lovos. Ši stovėjo už nugaros.

Darbo stalą atstojo dvimetrė medžio drožlių plokštė, užklota mėlyna ceratine staltiese. Ten ji laikė šūsnį sąsiuvinių su rašiniais, eskizų bloknotą, piešimo reikmenis ir siuvamąją.

Ovė išsiruošė anksti rytą. Ji girdėjo, kaip jis naršo po spintą ieškodamas savo daiktų, bet apsimetė mieganti. Tokiu būdu taupė jėgas. Jam nepatiko, kad ji viena išvažiavo į vakarėlį pas Turidą. Tačiau jis neprotestavo, nes pats rengėsi išvykti kelioms dienoms.

Devintą valandą ją pažadino Toras. Jis įlindo pas ją po antklode ir ėmė zaunyti, kad ji paskaitytų jo atsineštą knygelę. Pramerkusi akis ji sulemeno, kad pirmiausia turi pabusti.

Kai abu nusiprausė ir apsirengė, ji padėjo jam susinešti žaislus į miegamąjį.

– Mamai reikia dirbti, – pasakė.

Miegamajame buvo vėsu, lova neklota. Ji atsuko elektrinį radiatorių iki galo, paklojo lovą ir išsitraukė lagaminą su aliejiniais dažais, teptukais ir drobe.