Хербьёрг Вассму - Septintas susitikimas

Tai nebuvo nei melas, nei aiškus patikinimas. Tiesiog būdas gražiai išsisukti iš padėties. Iš tikrųjų jis nusižiūrėjo iš parduotuvės vedėjo Haugano. Gormas nuolat stebėdavo, kaip Hauganas panašiais pasakymais ramina darbuotojus. Poveikis būdavo garantuotas. Darbuotojai dar nuoširdžiau imdavosi darbo.

Turida buvo visur prisitiesusi rankomis siuvinėtų staltiesėlių. Jos kambarys dvelkė kaži kokiu baugštumu, kuris visai nederėjo prie jos puikaus kūno ir drąsių judesių. Arba įžūlios kalbėsenos.

Beprotystė, pamanė jis. Vis tiek jie atsidūrė ant kušetės, po antklode su smulkiomis gėlytėmis išmargintu užvalkalu, dezodoranto kvapo debesyje.

Tą dieną, kai Torsteinas turėjo pradėti darbą didmeninės prekybos skyriuje, kiti skyrių viršininkai ir vadovybė buvo sukviesti į Gormo kabinetą priešpiečių, kad su juo susipažintų.

Torsteinas niekuo neišsidavė ką nors žinąs apie Turidos ir jo santykius. Buvo draugiškas, linksmas ir entuziastingas. Jis pristatė planus, kurie, pasak jo, turėtų jiems padėti pasitikti naujus laikus. Esą svarbu pasirūpinti, kad prekė surastų savo pirkėją. Pavyzdžiui, kokia prasmė pardavinėti maudymosi kostiumėlius Nordkapo kyšulyje 3?

Henriksenas ir Haugenas atrodė patenkinti. Prieš visiems išsiskirstant ir grįžtant prie darbų, Henriksenas du kartus nuoširdžiai paplojo Torsteinui per petį ir pagyrė: „Šaunuolis!“

Kai jiedu su Torsteinu liko vieni, abu vienu balsu ištarė Turidos vardą. Tada prapliupo juoktis.

– Mūsų santykiai neturėjo ateities, bet kol truko, buvo smagu, – pasakė Torsteinas.

– Gerai, – tarstelėjo Gormas.

– Gal eime šįvakar išgerti alaus?

– Sutarta, – palengvėjusia širdimi sutiko Gormas.

Tuo pat metu jam buvo pranešta, kad skambina moteris. Gormas pakėlė ragelį, Torsteinas pamojavo nuo durų ir išėjo.

Tai buvo Turida. Turinti su juo susitikti. Šiandien pat. Vos išgirdęs jos balsą, jis suprato, kad kažkas negerai.

– Seniai nesimatėme, – papriekaištavo ji.

– Daug darbo.

– Man reikia su tavimi pakalbėti.

– Galim susitikti ketvirtą valandą prie tavo namų, – dvejodamas pasiūlė jis.

– Mašinoje? – paklausė ji silpnu balseliu.

– Mašinoje, – patvirtino jis.

Ji atrodė nepaprastai gražiai ir kone iškilmingai. Šviesūs plaukai spindėte spindėjo. Jis stebėjo ją iš šono, kai jie važiavo iš miesto. Ji sėdėjo nekalbi ir žiūrėjo į savo rankas.

– Norėjai su manimi pašnekėti?

– Palauk, kol sustosime, – atsiliepė ji.

Jis pasuko į miško keliuką ir sustojo prie ežero. Neišgirdo, ką ji pasakė, tik žodžių aidas jį pasiekė.

– Mes turėsime vaiką, – tarė ji ir bejėgiškai pažvelgė į jį.

Prezervatyvai. Kaip kvaila, šaltai pamanė jis. Neturėjo pasiėmęs jų pirmąjį kartą, Torsteino vakarėlyje.

– Ar tu tikra?

– Taip, – atsakė nenuleisdama nuo jo akių.

Jis guodėsi vien tuo, kad jai greičiausiai blogiau nei jam. Jai turėtų būti velniškai sunku, pamanė. Žinojo, kad tokiais atvejais vyras privalo tarti: „Mes susituoksime.“ Bet jis to nepasakė. Tiesa, apglėbė ją ir prisitraukė. Bet tai negalėjo paguosti net jo paties.

– Turbūt mums teks susituokti? – išgirdo jos balsą.

Tėvo automobilyje atsivėrė didžiulis vakuumas. Jis taip pat gaubė priekinį stiklą iš išorės, lipnus ir tuščias tvyrojo virš jūros. Dangus buvo raudonas, su tulžies geltonumo lopais vakarų pusėje. Ežero pakraštyje neritmingai sūpavosi kokakolos butelis ir skardinė dėžutė.

– Mes juk nepažįstame vienas kito, Turida.

– Girdžiu, kad tavo atsakymas „ne“.

– Bus matyt. Parvešiu tave namo. Tada galvosime.

Jis paleido variklį ir atbulomis išvažiavo iš sąžalyno.

Ji neverkė. Putlios rausvos lūpos išdavė tramdomą pyktį. Jam pasirodė, kad jos turi godumo žymę, kurios jis nepastebėjo iki tol.

– Gali išleisti mane turgaus aikštėje, – atšiauriai tarė ji.

– Turi reikalų?

– Nesirūpink, gyvuly tu!

– Tau neatrodo, kad mes abu už tai atsakingi? – atkirto jis ir staigiai suktelėjo vairą, kad išsilenktų motociklo.

– Maniau, kad tu man neabejingas. Žiūrėdavai tokiu žvilgsniu. Ir Torsteinas pripažino. „Gormas ryja tave akimis“, – kartą pasakė.

Ji karčiai nusijuokė ir įžūliai pažvelgė į jį.

– Būk gera, nepainiok Torsteino. Nebent jis tikrai čia nagus prikišęs, – tarė jis.

Po akimirkos jos delnas nutvilkė skruostą ir automobilis nukreivojo į kelkraštį. Jis įsuko į šoninį keliuką ir sustojo. Pašokęs apmaudas it kamštis įstrigo galvoje.

– Kodėl taip padarei? – paklausė jis ir atsirėmė į sėdynės atkaltę rankas uždėjęs ant vairo.

Kiek galėdamas toliau ištiesė kojas ir jas įrėmė. Įrėmė rankas. Sunku nebuvo. Automobilis – gana ribota erdvė.

– Pasakei taip, tarsi Torsteinas būtų...

Kai ji ištarė tuos žodžius, jis suvokė, kad nesąmoningai galvojo apie tai kaip apie išsigelbėjimą. Nei šiaip, nei taip nusijuokė.

Tada ji pakėlė abi rankas ir pasipylė smūgiai į galvą. Ji buvo stipri.

Iš pradžių jis sėdėjo ir kentė, nes visa tai buvo per daug neįtikėtina. Paskui sugriebė jai už riešų ir prispaudė juos sau prie krūtinės.

– Liaukis! Ar nesupranti, kad negaliu atsilyginti tuo pačiu?

Gaudydama kvapą ji sunkiai atsišliejo į jį. Jis neryžtingai apkabino ją. Taip jie valandėlę sėdėjo. Pro šalį važiuojantis automobilis sulėtino greitį ir į juos pro mašinos langą įsispoksojo vyriškis.

*

Mama pasitiko jį prieškambaryje.

– Negalima šitaip elgtis. Tavo tėvas visada pranešdavo, kad negalės pareiti pietų. Visada!

– Ar galiu su tavimi pakalbėti? – tarė Gormas, nusivedė ją į svetainę ir uždarė duris į gretimą kambarėlį.

Jis pasodino ją į fotelį ir atsistojo priešais, rankas susidėjęs už nugaros.

– Taip jau atsitiko, kad padariau neatleistiną kvailystę.

– Kvailystę? – sušnabždėjo ji, ir iš veido išraiškos jis suprato, kad ji permato jį kiaurai.

Dabar Gormas man papasakos apie katastrofą, štai ką ji mąstė.

Ji pažįsta mane geriau nei aš save! Tai žemina, negaliu to pakęsti. Kaip prasikaltęs mokinukas stoviu priešais mamą, kuri viską žino.

– Nagi, pasakyk, mielasis, – paragino ji.

– Viena moteris nuo manęs... pastojo.

Mamos veidas pamažu papilkavo ir ant abiejų skruostikaulių išryškėjo po rausvą dėmę.

– Močiutei nepatiks, – vos girdimai pratarė ji.

– Močiutei? Aš juk tau sakau, ne jai.

– Tu man apie ją nepasakojai. Kiek laiko truko jūsų ryšys?

– Neilgai. Nerimtai.

– Nerimtai? Tai kaip ji galėjo pastoti? Kas ji tokia?

– Turida mokytoja, – pasakė jis ir pradėjo vaikštinėti tarp lango ir tėvo krėslo.

Mama kurį laiką sėdėjo trindama rankas ir spoksodama tiesiai prieš save. Paskui įsmeigė žvilgsnį į jį.

– Jūs turite tuoj pat susituokti, – griežtai pareiškė.

Gormas išpūtė akis.

– Negalima bėgti nuo atsakomybės, sūnau. Pagalvok, kaip ji jaučiasi. Viskas turės pereiti per jos sielą ir kūną. Vyras nepajėgus to suprasti, bet jis gali prisiimti atsakomybę.

– Viešpatie, mama!

– Tik nesakyk man, kad jos nemyli. Paistalai! Beveik niekas nemyli vienas kito. Matai, mylėti reikia išmokti. Mudu su tėvu taip pat turėjome mokytis. Pakviesk ją rytoj pietų. Leisk man į ją pažiūrėti. Mudvi su Olga paruošime ką nors skanaus. Ką ji mėgsta? Keptą kumpį? Iš kur kilusi? Turi jos nuotrauką? Karamelės pudingas – tai, ko reikia. Bus labai malonu susipažinti. Mokytoja! Juk puiku. Tu žinai, kad mokytojos negali turėti nesantuokinių vaikų. Joms nepridera. O ji graži? Kultūringa? Na, iš kur kilusi?