Хербьёрг Вассму - Septintas susitikimas

Nuolat kartodavo sau, jog turi pradėti tapyti. Dabar iš tikrųjų pradėjo.

Molbertą ji nusprendė palikti svetainėje. Dienomis jis galės ramiai stovėti vaiko aptvarėlyje. Torui pasakys, kad dabar, kai jis užaugo toks didelis, aptvarėlį pasiskolins mama.

Mane keičia ne bėgantis laikas, o tai, ką aš su tuo bėgančiu laiku veikiu, mąstė ji.

Buvo pirmas spalio šeštadienis, o saulė kaitino taip, lyg būtų vasara. Ovė pasiėmė Torą ir išėjo anksčiau, kad paruoštų laivą. Jie ketino plaukti žvejoti. Ruta jau lipo laiptais su kuprine, kai pasirodė paš­tininkas.

– Laiškas, – šypsodamasis tarė jis ir padavė jai melsvą voką su pamušalu.

Ji iškart atpažino Turidos rašyseną, ir jai pasidarė smalsu. Jos retai rašė viena kitai. Susitikusios nuoširdžiai pasišnekėdavo, bet tos progos būdavo veikiau atsitiktinės. Ruta pati nelabai žinojo, ar dėl to apgailestauja. Juk jos pradraugavo visus ketverius metus, kol mokėsi pedagoginėje mokykloje. Turida buvo linksmo būdo ir nereikli. Tačiau ji tebebuvo laisva ir turėjo pomėgių, kurių Ruta negalėjo sau leisti.

Ji nusiėmė kuprinę, atsisėdo ant laiptų ir atplėšė laišką. Pirmiausia Turida apgailestavo, kad Ruta tą vakarą neliko nakvoti. Kitą kartą ji tiesiog privalanti. Sakinio gale – keturi šauktukai.

Skaitant toliau, žvilgsnis užkliuvo už vieno žodžio lapo apačioje. Nors ji ir nežinojo, kodėl jis ten parašytas. Nerado priežasties, dėl kurios turėtų būti ten minimas. Gormas.

Turida rašė, kad tarp jos ir Torsteino iš tikrųjų niekada nebuvę nieko rimta, tad su juo nutraukusi ryšius. Tačiau keletą sykių susitikusi su Gormu Grande. Mananti, kad jis „užkibo ant kabliuko“, kaip ji pareiškė.

Rutos aulinuko priekis buvo užlopytas. Kartą ji įspyrė į dalgį, kurį kažkas buvo palikęs žolėje. Ją apėmė toks jausmas, tarsi žaizda būtų atsivėrusi iki krūtinės. Įsiūtis skausmo nesumažino. Daugiau neskaičiusi ji skubiai sulankstė laišką ir įsikišo į striukės kišenę.

Ji ėjo paplūdimio link, o tas jausmas it nuodai plito po visą kūną. Buvo tai jautusi ir anksčiau. Kai Ovė nepareidavo namo arba su kuo nors susiglaudęs šokdavo. Bet niekada taip stipriai. Šniokšdama taku, ji daužė nužydėjusias ožkarožes ir smilgas. Spardė akmenis, kuriuos tik įžiūrėdavo tarp šaknų ir šakelių. Baudė tą prakeiktą, apgailėtiną, pažliugusią žemę. Štai šitaip! Amen!

Ji matė prieš save Gormą, apkabinusį Turidą. Šokantį su Turida. Palinkusį prie jos ir žiūrintį taip pat, kaip žvelgė į ją, kai jie kartu šoko. Ir kai sėdėjo automobilyje. Jo plaštakas. Ant Turidos.

Bet paskui ji ūmiai sustojo ir liko stovėti. Bangomis atėjo suvokimas. Buvo kur kas blogiau negu tada, kai Ovė negrįždavo iš vakarėlių. Tai ne tik reiškė, kad Ovė jai nerūpi tiek, kiek turėtų, tai reiškė, kad ji – paskutinė kvaiša, iki ausų įsimylėjusi Gormą Grandę.

Ir staiga ji suvokė tikėjusi, jog Gormas vienas vaikštinėja po miestą arba sėdi savo kabinete vien tam, kad ji turėtų apie ką galvoti. Kad turėtų slaptą dovaną, apie kurią niekas nė nenutuokia.

Ji nušlepsėjo toliau, o saulė vanojo ją karštomis lazdomis per megztinį ir striukę. Priėjusi paplūdimį, ji nusimetė kuprinę ir ėmė vilktis drabužius, vieną po kito, kol liko visai nuoga.

Tada ji nušleivojo per dumblius ir slidžius akmenis, klupo ir vėl kėlėsi, svyrinėjo ir strykčiojo. Kai pagaliau buvo pakankamai gilu, metėsi į priekį ir atsidūrė lediniame glėbyje. Grimzdo, grimzdo.

Kai žiaukčiodama išniro iš vandens, prie bujos stovinčiame žvejybiniame kateryje išvydo persigandusius Ovės ir Toro veidus. Ovė buvo prisitraukęs valtį ir ruošėsi irtis jos pasiimti.

Ji su baisiu įniršiu plaukė prie laivo. Sulig kiekvienu yriu matė, kaip jų galvos tai panyra, tai iškyla iš vandens. Ovė, Toras. Toras, Ovė. Pečiai ir galva, galva ir pečiai. Kvėpuok. Dabar nurimk. Tie du, stovintys ten, yra visas tavo turtas! Neturi teisės to pamiršti! Kvėpuok. Štai taip.

Ji įsiropštė į raudoną plastikinę valtelę.

– Ar pakvaišai, žmonės mato tave nuo kelio! – kaip nesavas suriko Ovė.

– Man nusispjaut, – atšovė ji, įlipo į katerį ir nusipurtė jūros purslus.

– O drabužiai? – sudejavo Ovė.

– Nesupranti, kad jie liko ant kranto?

– Viešpatie, Ruta.

– Gal man grįžti į krantą ir nubristi jų pasiimti, kol jie tebežiūri nuo kelio? Ar norėjai tai pasakyti? – sušnypštė ji.

Ovė įlipo į valtį ir nusiyrė į krantą. Ji per galvą apsivilko jo vilnonį megztinį ir drebėdama susmuko ant suolo.

– Mamytė gerai moka plaukti jūroje, – baimingu balseliu tarė Toras.

Ji apkabino jį abiem rankomis, iškėlė aukštai į orą ir apsuko ratu. Jis turėjo juoktis. Jie abu turėjo juoktis. Bet jis nesijuokė, tik sutrikęs spoksojo į ją.

– Mamytė pyksta ant mūsų?

Ji pastatė jį žemėn ir apžiūrėjo nuo šalčio pamėlusius savo kojų pirštus. Atsitūpė ir iki pat apačios užsitraukė megztinį.

– Ne, – pasakė ji, prigludusi prie jo skruosto. – Mamytė yra avis, dabar ji tupi su vilnoniu megztiniu ir šąla.

– Avys neplaukia, – senaudamas tarė jis.

– Jeigu reikia, plaukia.

– O tau reikėjo?

– Taip.

– Kodėl?

– Dėl širdelės. Mamytei taip skaudėjo širdelę, jog ji turėjo plaukti.

– Ar nebeskauda?

– Dar nežinau.

Devynioliktas skyrius

„KAI JIS ATSIBUSDAVO IR KŪNE PAJAUSDAVO LAIVO SUPIMĄ, VISUOMET PAGALVODAVO: KODĖL ?“

Gormas vėl pradėjo žymėtis mintis į geltonąją knygelę. Tai, ką parašydavo, retai turėdavo kokį nors kontekstą, bet jis vis tiek rašė. Ne apie tai, kas iš tikrųjų jį graužė ar kėlė nerimą. Veikiau apie tai, kas būtų galėję nutikti, jei aplinkybės būtų susiklosčiusios kitaip.

Versdamas lapus atgal, pamatė, kad tie patys trys žodžiai kartojasi keturis kartus: „Jis nutarė išvažiuoti.“ Savo minčių Gormas niekada nereiškė pirmuoju asmeniu. Ir niekuomet neminėjo mamos. Tai buvo neįmanoma. Viskas, ką jis rašė, turėjo būti nauja ir drąsu. Net kasdieniai dalykai turėjo sietis su didesne visuma. Pasiekti to rašant apie mamą atrodė nerealu. Be to, teoriškai grėsė pavojus, kad geltonoji knygelė kada nors paklius jai į rankas.

Jis nusprendė, jog nebūtų nieko baisaus, jeigu ji išsiaiškintų, kad jo ydinga moralė. Bet jis negalėjo rizikuoti, kad ji perskaitytų apie jo pasidygėjimą ja. Tai ją įskaudintų.

Žinoma, yra įvairių būdų aprašyti savo slapčiausioms mintims. Jis numanė, jog rašytojai jais naudojasi. Asmeniniams dalykams suteikiamas platesnis kontekstas arba panaikinama, kas bjauru, smulkmeniška ir žemina žmogų, pakeičiama tauresnėmis savybėmis.

Taigi tapo nesunku paaiškinti Asko Burlefūto 2bendravimą su nemylimomis moterimis. To reikėjo, kad skaitytojui visais atžvilgiais būtų parodyta pagrindinio herojaus raida. Kitaip tariant, vyro raida.

Gormas suprato visa tai, tačiau pačiam tik retkarčiais pavykdavo suregzti sakinius, pateisinančius tai, kad jis miega su Turida, nes negali turėti tos, kurios geidžia.

Nenorėdamas per daug apsisunkinti, jis keliuose puslapiuose išliejo savo nuostabą, kad žmogus gali taip niekingai pasielgti. Kai po kelių dienų perskaitė ką parašęs, tai pasirodė veikiau miglota nei drąsu.

Jis niekur neišvažiavo. Nuėjo į pasimatymą su Turida. O ji pakvietė jį į savo kambarėlį. Šeimininkė jo neturėjo matyti, tad ji įsmuko į vidų pirma ir paliko pravertas duris.

Jis juk negalėjo galvos guldyti, kad šeimininkė jo nepamatė, bet Turida nurimo, kai jis pasakė, jog mažai tikėtina.