Хербьёрг Вассму - Septintas susitikimas

– Ar girdėjote, ką pasakiau? – tarė viršininkė ir sugriebė jam už rankos.

Jį išpylė prakaitas, ir jis suprato, jog ko nors pasiekti gali tik gudrumu. Čia kaip rankos lenkimas – svarbu tinkama taktika. Žvilgsnis geriau nei šiurkšti jėga.

– Gerbiamoji, aš turiu būti prie žmonos, jai reikia manęs!

– Mielasis pone Grande, apie tai jūs ničnieko nenusimanote, – niauriai atrėžė ji.

Bet jam pasirodė, kad balse išgirdo dvejonės gaidelę.

Nuo Turidos riksmo prakaitas išmušė visą kūną. Jis nurijo seiles.

– Nenusimanau. Bet jai bus ramiau, kai aš šalia.

– O ką mes darysime, kai apalpęs nugriūsi ant grindų?

– Nedarykite nieko, pats atsikelsiu, – tarė jis ir pabandė nusišypsoti vis dar žiūrėdamas jai į akis.

– O jeigu maišysies po kojų?

Ji pamiršo sakyti „jūs“, ir dabar jau kalbėjo piktai.

– Pažadu griūti taip, kad nesimaišyčiau po kojų, – patikino siekdamas durų.

Bubeno antrininkė atidžiai nužvelgė jį. Tada žengė kelis žingsnius, nuo lentynos pagriebė kažkokį baltą daiktą ir numetė jam. Sugniaužti kumščiai buvo valdingai įremti į šonus, kai ji pasakė:

– Pone Grande, jūs kaip rakštis panagėj! Prašom nusiplauti rankas ir užsivilkti baltą chalatą!

Po kelių valandų, kai akušerė, laikydama už kojyčių, pakėlė jo dukrą ir ši pirmą kartą pravirko, jam pasidarė gėda dėl to, kad manė, jog ji galinti būti Torsteino.

O kai ji, suvystyta rankšluosčiu, buvo paduota jam į rankas, jis suvokė išgyvenąs tai, apie ką bus sunku kalbėti su ironija geltonojoje knygelėje. Jam per skruostus varvėjo, ir jau senokai.

Turida išsekusi šypsojo lovoje. Akušerė ir slaugytojos tarpusavyje juokavo, lyg būtų išpakavusios sezono kolekciją, nieko daugiau. O jis ašarojo. Galiausiai ryžosi paklausti, ar niekis, kad ji atrodo tokia maža ir ligota.

– Na, ką jūs, Grande, ši mergytė sveika ir didelė! – pasakė akušerė ir iš aukšto nusišypsojo.

Jis atsargiai įkišo smilių tarp mažutėlių pirštukų, pajuto šilumą, sklindančią nuo plonytės odelės, ir miniatiūrinių, tobulų nagučių aštrumą.

Jis prisiminė vieną įvykį, nutikusį vaikystėje. Indrefiorde. Įsilipęs į medį, jis iš lizdo iškėlė paukščio jauniklį. Ilgai sėdėjo ant šakos laikydamas jį delne. Paukščiukas buvo šiltas ir keistas. Tyrinėdamas ploną odelę su kraujagyslėmis ir poromis, jis suvokė niekada nematęs tokio bejėgiško padarėlio. Švelniai patupdė jį atgal į lizdą. Bet vakare rado negyvą gulintį po medžiu. Visą vasarą jį graužė mintis, kad jo kaltė. Nes paėmė jį į rankas.

Dabar viskas rimčiau. Jis jaučiasi atsakingas už tai, kad šiam žmogučiui neatsitiktų nieko bloga.

Ji pramerkė juodas akis. Rodės, spokso į jį iš gimdos tamsumos. Lyg dar ne visai šiame pasaulyje.

Aš esu pirmas žmogus, kurį ji mato, pamanė pamiršęs, kas knygose rašoma apie tai, kiek gali regėti maži vaikai.

– Iš kur tokios tamsios akys? – susidrovėjęs paklausė ir paguldė ją Turidai ant krūtinės.

– Visų naujagimių tokios akys. Pamažu pasikeis, – paaiškino akušerė.

– Sveikutė, Siri! – pasakė Turida ir nusijuokė.

Jis žvelgė į išsiplėtusius kūdikio vyzdžius ir juokėsi drauge.

Tada sąmonėje švystelėjo kitas ryškus vaizdas. Tik akimirką. Rutos akys.

Kai gimė Siri, mama neatpažįstamai pasikeitė. Gormas nė karto negirdėjo, kad būtų nusiskundusi sopuliais ar negalavimais. Anūkė tapo visa ko ašimi. Marijanės berniuko ji nebeminėjo.

Kol Turidai nereikėjo eiti į darbą, mama įsuko lėtą procesą, kad iš jos padarytų damą. Norėjo pataisyti apsirengimą, kalbėseną ir šukuoseną.

Ji nepeikė, tik pateikdavo pagrįstų siūlymų. Kai Turida pasiguodė, Gormas pasakė, kad ji pati turinti nubrėžti ribas.

Mergaitei buvo beveik dveji metukai, kai Turida pradėjo susitikinėti su buvusiomis draugėmis, kaip ji sakydavo.

Vieną vakarą, grįžęs iš kelionės, Turidos namie nerado. Mama jį pasitiko kalbomis, esą jo žmona vaikštanti į restoraną ir šokanti su kitais. Prisiglaudusi prie vyriškių, apsitaisiusi „Grandės ir Ko“ suk­nelėmis. Pačiomis brangiausiomis. Tai papasakojusi viena draugė iš skaitovių ratelio.

Jis palaikė tai paistalais ir apkalbomis.

– Tai ko ji vis kažkur lekia?

– Aš juk irgi nesėdžiu namie.

– Tu dirbi.

– Turida taip pat grįžo į darbą, – aštriai atrėmė jis.

– Kiek žinau, vakarais ji nedirba. O tikrovė tokia, kad dienomis mažoji Siri nemato savo tėvų. Ji turi tik mane!

– Pirmą kartą girdžiu, kad dėl to skundiesi. Maniau, tau tik džiaugsmas. Juk pati mums pasiūlei gyventi tuose pačiuose namuose.

Ją ištiko verksmo priepuolis, ir galiausiai jam teko su ja susitaikyti. Bet Turidai jis nusprendė neužsiminti apie šį pokalbį.

Šeštadienį, su senukais pagurkšnojęs konjako, užrašų knygelėje parašė: „Jo motina buvo žmogus, turintis devynias galybes neatpirktų kalčių, tačiau neapdovanota atgailavimo talentu. Ji tik kraudavo savo kaltę kitiems. Jis užklupo save elgiantis panašiai, nors jam tai ir nepatiko. Faktas toks, kad jis keletą dienų giežė apmaudą ant motinos, nes jo žmona šoko su kitais vyrais.“

Geltonojoje knygelėje Gormas pirmą kartą pavartojo žodį „motina“.

Su juo Turida buvo tokia kaip anksčiau. Bet apsilankymai jo kabinete, kur ji savo žavesiu pakerėdavo visus darbuotojus, tapo retesni. Kai jis mėgindavo prie jos priartėti, ji dažnai būdavo pavargusi arba norėdavo ištaisyti rašinius, kol miegodavo Siri.

Vieną rugsėjo šeštadienio vakarą, kai mama buvo išvykusi į savo gydyklą kasmetinio poilsio, ilgiau užtrukęs darbe, prie Siri jis rado auklę.

– Kur ji išėjo? – paklausė mažumą susigėdęs, nes nežinojo, kur žmona.

– Nesakė. Bet paliko telefono numerį.

Jis atpažino numerį ir paprašė auklę dar truputį pabūti. Tada nudrožė į restoraną, kur ji eidavo susitikti su draugėmis, ir netrukus savo akimis pamatė, kaip ji sukasi aukšto juodbruvo vyriškio glėbyje. „Šiaip ar taip, ne Torsteinas“, – konstatavo jis, apsigręždamas tarpduryje.

Parėjęs išsiuntė auklę namo. Paskui užlipo į viršų pas miegančią Siri. Ji buvo sukaitusi, šviesūs plaukučiai – prilipę prie kaktos. Jis kilstelėjo antklodę ir nubraukė plaukus.

Ji trumpam nubudo, pasakė „tėti“ ir vėl užmigo. Jis dar pasėdėjo blausioje šviesoje, kurią skleidė Ėdelės lempa su elfu. Kodėl jos niekas neišmeta? Gaubtas juk sugadintas.

Jį nustebino pavydas, kurį pajuto išvydęs Turidą su tuo kitu vyru. Pasigedo savo užrašų knygelės, gulinčios kabinete, nes mielai būtų pripažinęs: „Pavydas yra infantilus, tamsus ir reikalingas jausmas. Blogiausiu atveju jis luošina, geriausiu – apvalo.“

Jis nežinojo, kaip pavydas paveiks jį. Slinko valandos, o ji negrįžo, bet kažkaip stebėtinai jis užmigo.

*

Jis lipo laiptais į prieškambarį nešdamas Siri, kai pro duris įslinko Turida. Buvo pusė aštuonių ryto.

Ji atrodė puikiai. Nepaprastai graži. Pamačiusi jį, nusuko žvilgsnį.

– Tau tinka namų šeimininko vaidmuo, – pasakė kabindamasi paltą.

Netaręs nė žodžio, jis vėl užlipo į viršų.

Kai ji įėjo į kambarį, jis tupėjo šalia Siri, į lėlės akiduobes įkišusios pirštelius. Ant lėlės rankos matėsi dantukų kandimo žymės.

– Aš atsiprašau. Deja, per daug išgėriau. Užmigau pas vieną draugę.

– Ar gera buvo pas jį užmigti?

Jis pamėgino sugauti jos žvilgsnį, bet ji nusigręžė ir numetė ant grindų rankinę. Eidama koridoriumi į vonią, nusispyrė batelius. Ji šiek tiek šleivai statė kojas. Jį tai visada jaudindavo. Anksčiau.