Хербьёрг Вассму - Septintas susitikimas

Здесь есть возможность читать онлайн «Хербьёрг Вассму - Septintas susitikimas» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2010, ISBN: 2010, Издательство: Alma littera, Жанр: Проза, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Septintas susitikimas: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Septintas susitikimas»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Dar vienas populiariosios „Dinos knygos“ autorės romanas. „Septintas susitikimas“ taip pat pasakoja apie moters likimą. Knygos herojė Ruta Neset – garsi dailininkė, sunkiai prasiskynusi kelią į sėkmę. Septyni susitikimai su Gormu Grande – tai septynios jų meilės, atlaikiusios dešimtmečių išbandymus, gairės.
Versta iš: Herbjørg Wassmo  Det sjuende Mote Iš norvegų k. vertė Eglė Išganaitytė

Septintas susitikimas — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Septintas susitikimas», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

– Kaip manai, ar kas nors yra panaudojęs motyvą su muzikantais galerijoje? – paklausė ji.

Birgeris nežinojo, bet buvo beveik įsitikinęs, kad taip.

– Juk gali jį sukurti savaip, – tarė jis.

Taip, bet ji visąlaik ieškanti tokio motyvo, kurio niekas nebūtų matęs. Jis suprato ir spustelėjo jai pirštus. Taip, žinoma, suprantąs.

Ji nudelbė akis į lėkštę ir ištraukė ranką.

Dviem vyrams buvo parodytas šalia stovintis laisvas staliukas. Vienas jų, apkūnokas ir vilkintis kostiumu, užstojo kitą. Jis pūkštė, tarp staliukų nešdamas pilvą ir portfelį sofos link, ir pasakojo ketinąs užsisakyti didelę prekių partiją iš Japonijos.

– Aš visai nenoriu dalyvauti toje „Samtex“ ir „Barntex“ nesą­monėje.

– Turbūt įmanoma iš visur paimti tai, kas geriausia, – atsiliepė pažįstamas balsas.

Po akimirkos ji žiūrėjo tiesiai į išpūstas Gormo Grandės akis.

Jos iš tiesų žalios! Tai nebuvo vien mano vaizduotės vaisius, šmėstelėjo mintis.

– Ką nors padariau ne taip?

Birgeris liko kažkur toli, toli.

– Ne, – atsakė ji, neišgirdusi klausimo, ir perkėlė žvilgsnį ant artimiausios kolonos.

Viršų puošė vainikas iš kaži kokių nykštukų galvų. Jie buvo su didžiulėmis barzdomis.

Ji akimis nusileido į kolonos apačią ir per grindis palengva grįžo pas Birgerį galvodama, jog pabėgti neįmanoma. Ji laukė, kada ims daužytis širdis, bet viskas buvo sustingę. Kraujas sustojo.

Per miglą ji įžvelgė šviesius plaukus virš tamsių pečių. Skaisčiai baltą marškinių krūtinę. Jis pravėrė burną ir kažką pasakė. Trūktelėjo dešinys lūpų kamputis ir abipus burnos išryškėjo gilios duobutės. Jis žiopčiojo tardamas žodžius, bet šie jos nepasiekė. Paskui jis nuleido žvilgsnį ir Ruta galėjo jį stebėti.

Staiga jis įsmeigė į ją žalias akis, iš lėto atsistojo ir padavė ranką.

Aš nepajėgsiu, pamanė ji, tačiau pakilo nuo sofos. Jo ranka. Ruta spaudė ją. Lytėjo jo odą.

– Laba diena, Ruta.

– Laba diena, – išlemeno ji.

– Netrukdysiu, norėjau tik pasisveikinti. Nesitikėjau tavęs čia sutikti, bet gal dažnai būni Osle?

Jis kalbėjo pusbalsiu, tebelaikydamas jos ranką.

– Ne, – tarė ji ir nesugalvojo, ką dar pasakyti.

Jis dirstelėjo į jųdviejų rankas, tada paleido josios, ir jie vienu metu atsisėdo. Ji įsistebeilijo į Birgerio barzdą. Ši iš šonų garbiniavosi ir toje šviesoje atrodė bemaž rausva.

Ji šiek tiek pasisuko šonu, kad nebereikėtų sutikti Gormo žvilgsnio. Bet tada pasidarė sunku šnekėtis su Birgeriu. Pamėgino atsiremti į sofos atkaltę ir pasislėpti už pertvaros, kad Gormas jos nematytų, tačiau jis sėdėjo veidu į ją, vos už metro.

Paėmusi rankinuką, patikrino, ar turi piniginę, raktus ir nosinaitę. Viskas savo vietoje.

Birgeris prakalbo apie Egoną Šylę, apie kurį ji jam pasakojo, kai jie važiavo iš Munko muziejaus. Jam rūpėjo pamatyti jo paveikslų, nors ir atvirukų.

Ji linktelėjo ir jau žiojosi sakyti, kad kitą kartą galės paimti savo knygą, bet mintis kažkur nuplaukė.

Gormo plaštaka gulėjo ant ranktūrio. Vestuvinis aukso žiedas dalijo bevardį pirštą į dvi dalis. Apkūnusis vyriškis užsakė du viskio ir pridūrė, jog to užteks, nes jie pavalgę kitur. Kilstelėjęs ranką, Gormas pataisė – vieną alaus ir vieną viskio.

– Pamiršau, kad mėgsti alų, – sududeno storulis.

– Gal aš ir perdedu, bet nuo ilgų susirinkimų mane ima troškinti.

– Kaip minėjau, man nepatinka tie prekybos tinklai. Mums reikia gaminti užsienyje. Tai turi perspektyvą. Gana tau čiupinėtis Norvegijoje, Gormai. Per mažas pelnas.

Birgeris mėgino patraukti jos dėmesį. Kažko teiravosi, bet ji neprisiminė ko.

– Sakei ką? – tarė ji.

– Gerai jį pažįsti? – tyliai perklausė jis, palinkdamas artyn.

– Ką tokį?

Jis santūriai mostelėjo galva gretimo staliuko link.

– Ne, ne visai, – sumurmėjo ji.

– Tiesiog taip pasirodė.

Jiems buvo patiektas valgis. Marinuota lašiša su garstyčių padažu ir troškintomis bulvėmis. Dabar jis mato, kad aš valgau, pagalvojo neišmanydama, kaip elgtis.

Padavėjas jų kaimynams atnešė alaus ir viskio, Birgeriui ir jai įpylė baltojo vyno ir pasišalino.

– Be galo malonu štai šitaip sėdėti ir šnekučiuoti apie tai, ką esi išgyvenęs, su žmogumi, kuris supranta, – patylom tarė Birgeris, prisilenkęs per stalą.

– Ačiū, man taip pat, – atsakė ji ir nudelbusi akis kramtė toliau.

– Labiausiai man patiko Munko „Pavydas“, – išpoškino jis.

– Pavydas?

Tuo pat metu apkūnusis vyriškis, sėdintis ant atitvertos sofos, ištarė Turidos vardą.

– Taip, tas paveikslas. Jame gali atpažinti savo tamsiąją pusę, – tarė Birgeris ir įdėmiai pažvelgė į ją.

– Taip, – teatsakė ji ir pabandė pažiūrėti į jį.

– O kas tau paliko didžiausią įspūdį?

Ji mėgino prisiminti. Gormas laikė alaus bokalą. Per kraštą nubėgo putų ir nuvarvėjo žemyn, tarp nykščio ir smiliaus, bet jis nepaisė. Ruta pajuto papilvėje plintantį sunkumą. Dabar jis pakėlė bokalą ir gerdamas nuleido akis. Palei nosį ir vokuose ji įžvelgė kažką bejėgiška.

– Gal tas, kuris vadinasi „Modelis su chalatu“. Jį visai mielai... – sumurmėjo ji.

Storulis plepėjo nesustodamas, ir ji nugirdo žodžius „tavo žmona Turida“. Gormas pritariamai linksėjo. Ruta įbedė žvilgsnį į žalvarinę moters galvą ant sofos ranktūrio.

– Ačiū, būtinai perduosiu, – padėkojo Gormas.

Ji vogčiomis dirstelėjo į jį. Ar jai tik pasirodė, kad šypsenai ir balsui trūksta nuoširdumo?

– Tas paveikslas man primena Šylę, jis toks nuogas, – pasakė Ruta ir po stalu užlenkė servetėlės kampą.

Ji prisiminė tą dieną, kai laikraštyje pamatė vestuvinę Turidos ir Gormo nuotrauką. Draskantis, šaltas tikrumas.

– Kodėl tau jos neatsivežus į mano sodybą Sėrlane? Žmonai ji patiktų, – tarė storulis ir iškišo galvą iš už pertvaros.

Gormas kažką atsakė, žodžiai nuplaukė, ir ją apniko juoda neviltis.

– Aš trumpam atsiprašysiu, – pasakė ji Birgeriui, pasiėmė rankinę ir atsistojo.

Visai prie kūno jautė Gormo akis, kai turėjo praeiti pro šalį. Buvo ankšta. Jis atsistojo ir linktelėdamas patraukė kėdę.

– Ačiū! – burbtelėjo ji ir tik pasiekusi duris suvokė, kad nekvėpuoja.

Kai išėjusi iš tualeto užlipo laiptais, jis stovėjo prie sukamųjų durų ir žiūrėjo tiesiai į ją. O kai ji stabtelėjo, nedrąsiai nusišypsojo.

– Ar tas žmogus prie staliuko – tavo vyras?

– Ne, kolega. Atvažiavau į posėdį.

– Kaip ir aš. Ilgai dar būsi?

– Iki rytojaus.

– Ar galėčiau su tavimi susitikti? Vėliau.

Apimta tirpulio, lyg sklęstų ore, ji stovėjo, ir tiek, tarsi nieko nebūtų išgirdusi.

– Galbūt pasirodžiau nemandagus, tu gi jau turi malonią kompaniją, bet...

Ji nurijo seiles ir pakėlė į jį akis. Jautėsi taip, tarsi jo nuleistos blakstienos būtų paglosčiusios jai skruostą.

– Netrukus grįšiu į viešbutį. Čia visai netoli. Gali man paskambinti.

– Koks viešbutis?

Kai ji pasakė pavadinimą, jis nusišypsojo kaip vaikas. Duobutės lūpų kampučiuose pasidarė tokios gilios.

– Puiku! Aš paskambinsiu, – tarė jis ir atidarė jai duris, bet pats pro jas nėjo.

Kai ji atsigrįžo, jis jau stovėjo su storuliu atsiėmęs iš rūbinės paltą.

Birgeris norėjo būti galantiškas, tačiau ji užsispyrė pasidalyti są­skaitą.

– Papildoma nakvynė Osle ir taip brangiai atsieis, net jei už mane nemokėsi, – nukirto ji.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Septintas susitikimas»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Septintas susitikimas» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Хербьёрг Вассму - Бегство от Франка
Хербьёрг Вассму
Хербьёрг Вассму - Наследство Карны
Хербьёрг Вассму
Хербьёрг Вассму - Седьмая встреча
Хербьёрг Вассму
Хербьёрг Вассму - Tora. Nebylus kambarys
Хербьёрг Вассму
Хербьёрг Вассму - Tora. Beodis dangus
Хербьёрг Вассму
Хербьёрг Вассму - Tora Namas su akla stiklo veranda
Хербьёрг Вассму
Хербьёрг Вассму - Stiklinė pieno
Хербьёрг Вассму
Хербьёрг Вассму - Šimto metų istorija
Хербьёрг Вассму
Хербьёрг Вассму - Laimės sūnus
Хербьёрг Вассму
Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis
Хербьёрг Вассму
Хербьёрг Вассму - Dinos knyga
Хербьёрг Вассму
Отзывы о книге «Septintas susitikimas»

Обсуждение, отзывы о книге «Septintas susitikimas» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x