Хербьёрг Вассму - Septintas susitikimas

Ji sužinojo, kokius darbus reikia pristatyti kartu su prašymu ir kad turėsianti išlaikyti stojamąjį egzaminą, jeigu būsianti atrinkta. Prašymą svarbu pateikti iki tam tikros datos. Bet laiko esą į valias, nes šiemet ji jau pavėlavusi. Jeigu įstosianti, stipendija garantuota.

Moteris paprašė adreso, kad galėtų atsiųsti blankus ir informaciją.

Rutai niekad nebuvo atėję į galvą, kad telefono ragelio forma tokia tobula. Jis buvo aptakus ir juodas. Smagus paimti. Smagus priglausti prie ausies.

– Jeigu norėsite pateikti paveikslų, būtų geriau, jei pati juos atvežtumėte. Pakavimas ir transportas daug kainuoja, be to, rizikinga. Jeigu kada pasitaikytų proga atvykti į Oslą, darbus galėtume priimti bet kuriuo metu. Mes įsikūrę Menininkų namuose. Palikite pas budėtoją. Reikia apeiti laiptus, tada – žemyn į rūsį, – draugiškai paaiškino moteris.

– Gerai! – nesitverdama džiaugsmu pasakė Ruta ir mintyse palaimino Norvegijos mokytojų sąjungą, kuri tikrai suteiks jai galimybę perduoti paveikslus Menininkų namų budėtojui.

Ją apėmė kaži koks svaigulys. Jautėsi taip, lyg būtų gėrusi vyno, tik galva buvo visiškai skaidri.

Paskui ji paskambino į Nacionalinę rudens parodą ir ten taip pat išsiklausinėjo, kas ją domino, nors tonas kitame ragelio gale nebuvo toks geranoriškas kaip moters iš Akademijos.

Vieną balandžio sekmadienį Ruta stovėjo prie didžiojo svetainės lango ir gėrėjosi vaizdu. Ji buvo viena. Saulė kybojo virš kaimyno namo stogo. Nuo debesų tirštumos krito įžambūs pastelinių spalvų ruožai. Aplinkui tamsavo neramus dangus. Grožis, kaip ir daugybę kartų iki tol, virto pasityčiojimu, nors ji to negalėjo paaiškinti.

Ji nuvyko į susirinkimą Osle. Paveikslus atidavė Menininkų namų budėtojui. Nuosprendžio baimė jai kėlė šleikštulį, tad mėgino apie tai negalvoti.

Žvilgsnis vėl grįžo į kambarį. Užkliuvo už acto ropinės, pamirštos ant palangės. Ji turėjo stiklinį kamštį su bumbulu. Jame atsispindėjo vaizdas pro langą. Miniatiūrinis paveikslėlis su spalvomis ir visu kuo. Atvirkščias.

Pasaulis už lango jau buvo paveikslas, pašiepiantis ir provokuojantis. Jis slėpė ir galimas permainas, ir žlugimą. Ir galėjo paversti ją miniatiūriniu paveikslėliu ant stiklinio kamščio.

Ji nunešė ropinę į virtuvę ir pastatė ją ant spintelės, šešėlyje. Be saulės atspindžių indas tapo tuščias ir matinis.

Kai ji pasiruošė tapybos reikmenis norėdama užbaigti tapomą paveikslą, ją sutrikdė prisiminimas apie apverstą paveikslą stikliniame kamštyje.

Apie ketvirtą valandą nuėjusi į virtuvę išsivirti puodelio arbatos, neatsispyrė pagundai ir vėl pastatė ropinę ant palangės. Ši atbulai nufotografavo kaimyno terasą. Apsnigtą vazoną su gėlių liekanomis ir kitus daiktus.

Ruta pasilenkė ir stikliniame kamštyje išvydo savo akį. Apskritą kaip dirbtinis tvenkinėlis. Beveik negyvą, kai ji nemirksėjo. Spoksantį tašką stikle.

Plačiais potėpiais ji pradėjo tapyti savo akį ant drobės. Atsinešė veidrodį ir tapė stebeilydama į vyzdį. Šis krūpčiojo it vabzdys, įkalintas tarp stiklinių sienų. Sugriuvusios varpinės motyvo ji nesistengė išstumti. Bet pamažu jo vietą užėmė akis.

Rodės, jog pavertusi savo vyzdį vabzdžiu sugriuvusioje varpinėje, ji atrado tos dienos ramybę.

Ji pasiėmė Torą iš auklės, gurgždantį neperšlampomis kelnėmis užsivedė laiptais.

Įėjusi į butą, pamatė Ovę sėdintį su mašinėle spausdintu laišku rankoje.

– Ką tai reiškia? – paklausė suirzęs ir padavė jai lapą.

Jis perskaitė laišką, kuriame buvo rašoma, kad jos darbai patikę ir ji galinti atvykti laikyti stojamojo egzamino į Valstybinę dailės akademiją.

Ruta atsisėdo ant grindų ir prisitraukė Torą. Virpėdama ėmė vilkti neperšlampamus drabužius.

– Tai reiškia, kad jeigu išlaikysiu stojamąjį egzaminą, mokysiuos Akademijoje.

– Bet juk Osle!

– Taip, mes persikelsime, – tvirtai tarė ji.

– Mes, aš – į Oslą? Nė už ką!

– Daryk kaip išmanai, o aš važiuosiu. Einu išvirsiu silkės.

– Aš nealkanas, – atšovė jis ir išsmuko pro duris.

Bet ji buvo tam pasiruošusi. Viską apmąstė dar prieš tai, kai nutarė jam nepasakoti, jog siunčia popierius. Jos niekas nesustabdys. Nei Ovė, nei Pamokslininkas, nei mama. Net Dievas.

Ovė parėjo namo, kai Toras jau miegojo. Labai įtaigiai vaizdavo nusivylusį ir palaužtą vyrą, bet jos nesugraudino.

– Anksti grįžai, – tepasakė žinodama, jog tai reiškia karą.

Ir ji jokiu būdu negali jo pralaimėti.

Jis sunkiai atsisėdo ant sofos ir mostelėjo jai, kad prisėstų šalia, bet ji nepakluso. Tupėjo ant grindų ir rankiojo Toro žaislus.

– Ruta, – maldaujamai tarė jis, tačiau ji neatsakė. – Gal gali palaukti keletą metelių, kol paaugs Toras, tada ir persikelsime. Aš pažadu.

– Pirmiausia man reikia išlaikyti stojamąjį egzaminą. Bet jeigu įstosiu, pasiimsiu tik Torą.

Ji nesitikėjo, kad Ovė taip smarkiai paims į širdį. Jis visas paraudonavo iš pykčio ir sunkiai rinkdamas žodžius išdrožė, kad Toras liks su juo, nesvarbu, kur bastytųsi jo padraika motina.

– Puiku! Tegul gyvena su tavimi. Turbūt jam taip geriausia.

– Tu išprotėjai, – pasakė Ovė balsu, išduodančiu, kad jis vis tik nemano, jog ji kalba rimtai.

Prieš išvažiuodama į Oslą laikyti egzamino, ji visomis išgalėmis stengėsi vengti bet ko, kas galėtų sukelti barnį. Tiesiog turėjo tausoti jėgas.

Kada ne kada pamąstydavo, kad nebepajėgtų toliau gyventi su Ove, net jeigu neįstotų į Akademiją, todėl reikėtų dairytis darbo kitur.

Supratęs, kad ji iš rimtųjų ketina laikyti egzaminą, Ovė nusileido. Tarsi negalėdamas įsivaizduoti, jog jai gali pavykti. Jis netgi padėjo pinigais ir pasirūpino, kad tą savaitę, kai jai reikės anglimi piešti aktą, ji galėtų apsistoti pas jo pusseserę.

Ji kiekvieną dieną galvodavo apie Maiklą ir mėgindavo prisiminti jo duotus patarimus. Vakarais vaikštinėdavo beveik atsikračiusi miesto baimės. Jautėsi tarytum lyno akrobatė, kuri ką tik suvokė, jog sugeba išlaikyti pusiausvyrą.

Dauguma kitų buvo baigę Dailės ir amatų mokyklą arba mokęsi pas kokį nors dailininką. Jie pažinojo miestą ir išsiskirstydavo kas sau.

Žvilgsnis į jų darbus tai suteikdavo optimizmo, tai stumdavo į neviltį. Pirmąją dieną ją gąsdino net modeliai su savo nuogybėmis.

Ji pėsčiomis vaikščiojo tarp Menininkų namų ir Majorstueno. Ovės pusseserė Nina ten turėjo ankštą dviejų kambarių butuką, kurio vieninteliame miegamajame stovėjo dviaukštė lova. Jos netapo draugėmis, bet Nina buvo romaus būdo, o tai ramino.

Ji dirbo pašte, išeiti turėdavo anksti, tad Ruta gavo atskirą raktą. Rytinės kavos gurkšnojimas vienumoje, sėdint ankštoje virtuvėlėje su nušiurusiomis spintelėmis ir varvančiu čiaupu, už lango ūžiant automobiliams, Rutą pripildydavo nepaaiškinamo kunkuliuojančio džiaugsmo.

Vakarais atsigulusi ant viršutinio gulto, ji sunerdavo rankas ir prisimindavo Maiklą ir močiutę. Močiutę ir Maiklą. Vėl būdavo maža užsispyrusi mergaitė, atidavusi savo pernelyg dideles svajones jų globai.

Bet naktiniu traukiniu dundant namo juos pakeitė Gormas. Laisvas ritmas, bėgių dainavimas. Jis išsirengė nuogas prieš ją. Nuogiausios buvo akys.

Tą dieną, kai ji atplėšė voką ir perskaitė, kad yra priimta į Akademiją, likusį paštą įdėjo į šaldytuvą ir išsitraukė kepenų paštetą. Šis buvo su plutele. Šaukštas po šaukšto ji ėmė kastis gilyn.

Kai indelis ištuštėjo, ji atsidarė skardinę skumbrių su pomidorų padažu. Tai buvo mėgstamiausias Ovės patiekalas. Sušveitusi žuvį, puolė prie sūrio. Jis buvo be skonio, tačiau degino liežuvį. Įpusėjusi sūrį, netyčia pastebėjo savo dantų žymes ir prapliupo juoktis.