Хербьёрг Вассму - Septintas susitikimas

Jį apėmė kaži koks nerimas. Po oda ėmė lakstyti skruzdės.

– Kada tai buvo?

– Šį pavasarį.

Jis papurtė galvą.

– Negaliu ginčyti.

– Ginčyti? Kad sėdėjai ten ir verkei?

– Aš neprisimenu. Turi laivą? – toptelėjo jam.

– Taip, naują, galingą dvidešimt penkių pėdų motorlaivį. Kai plaukiu viena, turiu būti tikra, kad greitai pasieksiu krantą.

Jis padėjo jai apsivilkti paltą, ji pasiėmė portfelį ir pasuko prie durų.

– Sutartį su savivaldybe išsamiau aptarsime pirmadienį, – tarė jis.

Ji linktelėjo ir išnyko.

Jis nepatingėjo nueiti į parduotuvę ir nusipirkti veidrodį. Po darbo ėmė tyrinėti savo atspindį lygindamas jį su paveikslu.

Šalia savęs jautė Rutą. Matė ją stovinčią su teptuku rankoje ir perkeliančią jį į dalmatiną. Pilnas dar nepatirto išdidumo, jis stovėjo vienui vienas kabinete ir juokėsi.

Paskui paslėpė veidrodį stalčiuje ir valandėlę pasėdėjo drauge su akimis ant sienos.

*

Tik į vakarą mintyse vėl iškilo Ilsės susidomėjimas Indrefiordu. Tėvas ir ji. Ar ji žinojo, ką tėvas mąstė paskutinėmis savo gyvenimo dienomis?

Gormas po keletą kartų per metus lydėdavo mamą prie kapo. Visų šventųjų dieną. Per Kūčias. Prieš pat Naujuosius metus. Vasarą. Ji kalbėdavo apie tai, kaip kapas atrodė, ar buvo išdžiūvęs, ar drėgnas. Prašydavo pasirūpinti, kad būtų pasodinta kas nors gražaus, kad kapas, jos žodžiais, atrodytų išpuoselėtas.

Ji ten pabūdavo vos trumpą valandėlę ir nerodydavo nei liūdesio, nei artumo. Tik retkarčiais prašnekdavo apie tėvą ir su juo pragyventus metus. Rodės, svarbiausia būdavo pažiūrėti, „ar išdžiūvęs, ar drėgnas“, arba „pasodinti ką nors gražaus, tik kad nebūtų per ryšku“.

O jis pats, ką jis darydavo prie tėvo kapo? Linguodavo galva, duodavo jai įsikibti į parankę. Nieko neklausdavo, nekalbėdavo nei apie tėvą, nei apie seseris. Neminėdavo praeities ir nevargindavo jos šnekomis apie ateitį.

Kai jie parvažiuodavo namo, ji neretai būdavo dirgli ir verkdavo. Dėl to jam būdavo sudėtinga išeiti. Bet ar ji gailėdavo mirusio tėvo? Ar savęs? Gal iš tikrųjų tėvo mirtis mamai atnešė palengvėjimą?

Galbūt tėvo ir mamos gyvenimai buvo du lygiagretūs žaidimai, kuriuose nuolat reikėjo slėpti jausmus norint išsaugoti išorinę būtinybę?

Jis mėgino prisiminti, kokiomis aplinkybėmis Ilsė galėjo jį matyti prie namo Indrefiorde. Juk jis niekada neverkė ant akmens. Nuo tada, kai buvo vaikas.

Ar ji tik šiaip sau pasakė, kad nuslėptų, jog sekė jį norėdama likti nepastebėta? Bet kam ji tai sakė? Jis juk nebūtų sužinojęs.

Šeštadienio popietę toji mintis jam vis dar nedavė ramybės. Kodėl ji pasakė akivaizdžią netiesą? Ar dėl to, kad iš tikrųjų norėjo jam pasakyti ką kita?

Jo galvoje ėmė ryškėti scena: tėvas ir Ilsė Berg Indrefiorde, senojo motorlaivio pirmagalyje. Virve užrištame maiše guli akmuo. Ji padeda jam užsijuosti virvę per liemenį. Gormas matė, kaip ji išstumia tėvą pro ten, kur trūksta turėklų. Prieš tai jie kartu pritvirtino ilgos virvės galą prie inkaro grandinės, kad kūnas būtų surastas.

Jis pakėlė ragelį ir paskambino į namus. Atsiliepė Olga. Jis paprašė perduoti mamai, kad išvažiuoja į Indrefiordą ir negrįš iki pirmadienio vakaro.

Tada jis užlipo į butą, persimovė džinsais, apsivilko flanelinius marškinius, megztinį ir striukę.

Prieš išeidamas apsidairė ir nutarė galutinai čia persikelti. Mamai teks su tuo susitaikyti.

Važiuodamas palei fiordą, jis sakė sau, kad sekti paskui Ilsę – visiška beprotystė. Bet jį jau buvo apsėdusi mintis apie tėvą ir ją, be to, dar ta istorija apie jo verksmą. Jis turėjo pamatyti ją toje aplinkoje, kur jiedu su tėvu, ko gera, susitikinėjo.

Nuvažiavęs pusę žolėmis apžėlusio sodybos keliuko, jis pastatė automobilį ir patraukė pėsčiomis per miškelį. Paaiškinimą jau buvo sugalvojęs.

Užlipęs ant aukštumėlės, pamatė jos laivą. Stovėjo pirmagaliu į uolą su išmestu inkaru. Leidžiantis rugpjūčio sutemoms, jis paėjėjo už namo pažiūrėti, ar kambaryje kas nors yra. Šviesa virš stalo degė, bet nesimatė jokio žmogaus, tad ji tikriausiai viena.

Nuo kepintuvo priešais namą rūko lengvas dūmelis. Tai buvo senas perpjautas alyvos bakas su grotelėmis. Jis prisiminė vaikystės vasaras, kai būdavo kepamos dešrelės arba karbonadas. Žiemą kepintuvas atsiduodavo rūdimis ir puvėsiais. Ji turėjo gerokai paplušėti, kol viską iškuopė ir galėjo užkurti ugnį.

Jos šešėlis šmėžavo už virtuvės lango. Ant galvos ji buvo užsimaukšlinusi kepurę su snapeliu. Girdėjosi radijas. Buvo skaitoma oro prognozė. Kai jis pabeldė į priebučio duris, ji išjungė radiją. Tyla jam sakė, jog ji galvoja: „Kas čia dabar?“ Arba: „Kas tai galėtų būti?“ Tada aiškiai nuskambėjo: „Prašom.“

Ji stovėjo prie virtuvinės spintelės dorodama menkę ir nė kiek nenustebo jį išvydusi. Neaišku, ar dėl šviesos, ar dėl kepurės, bet atrodė jaunatviškai. Skruostai degė. Matyt, ji visą dieną praleido jūroje.

– Prisiminiau, kad sandėliuke užrakintas dujų balionas ir kuras, o raktą pamiršau duoti, – pasakė jis.

– O, aš nė nepastebėjau.

Ji padėjo peilį ir po čiaupu nusiplovė rankas.

– Tai gerai, – tarstelėjo jis, nesitraukdamas nuo durų.

– Nagi, užeik, juk čia tavo namas, – su šypsena pakvietė ji, skėstelėdama rankomis.

Jis žengė artyn ir padavė raktą. Žinoma, būtų galėjęs padėti ant spintelės arba pakabinti ant kabliuko prie durų, kur buvo jo nuolatinė vieta. Bet jis to nepadarė.

– Ačiū už rūpestį! Ar pavakarieniausi su manimi? Jūroje ištraukiau menkę.

Jis jau žiojosi sakyti „ačiū, ne“, bet paskui prisiminė, ko vis dėlto atvažiavęs.

– Ačiū, neatsisakysiu!

Jautėsi keistokai būdamas Ilsės Berg svečias savo name.

– Kuo galiu padėti? – paklausė.

– Padenk stalą.

Gormas nusivilko megztinį ir nusiplovė rankas.

– Tu gerai išauklėtas, – pasišaipė ji, pamesdama jam rankšluostį.

– Tau taip atrodo? – nusijuokė jis.

– Ne, valgysim kambaryje, – pasakė Ilsė, kai jis ėmė dengti virtuvės stalą. – Turiu baltojo vyno. Ar alaus, ko labiau norėtum?

– Tegu bus vynas. Beje, rūsyje yra ir vyno, ir alaus atsargų.

– Puiku! Gal čia yra taurių su kojelėmis?

Lyg pati nežinotų, pamanė jis. Tėvas tikriausiai vaišino ją vynu iš senųjų žalių taurių. Jis paėmė dvi taures ir pakėlė prieš šviesą.

– Visai neblogos, ką manai?

– Tinka, – nė nedirstelėjusi atsakė ji.

Ji suvyniojo žuvį į foliją, jis išnešė ją ant kepintuvo. Likusi viduje, ji ėmė niūniuoti. Nenusakomą melodiją. Nebuvo labai muzikali.

Kai jie susėdo prie stalo, jis pastebėjo, kad ji nevalgo taip kultūringai kaip mieste. Ir išvis buvo kitokia. Visa švytinti. Kai ji pasilenkdavo prie lėkštės, marškinėlių iškirptėje pasimatydavo griovelis tarp krūtų.

– Labai skanu. Puikiai pataisei žuvį, – pagyrė jis.

– O tu saugojai, kad neprisviltų.

Jai šypsantis skruostuose atsirasdavo gilios duobutės. Jis mėgino įsivaizduoti, kaip tos duobutės jaudino tėvą.

Kai jie pavalgę sėdėjo ir rūkė, jis lyg tarp kitko tarė:

– Turbūt man laikas galvoti apie namus.

– Su geru pusbuteliu vyno kraujyje? – kandžiai tarė ji.

– Čia gi beveik vien sodybų keliukai ir nulis kontrolės, – atšovė jis.

– Gyvybė ir sveikata turbūt svarbiau už nulį kontrolės? Kaip ir geras direktoriaus vardas.

Balsas buvo pašaipus.