Хербьёрг Вассму - Septintas susitikimas

– Tu jį atstūmei?

– Taip. Ar tau niekada taip nebuvo? Kad viskas baigiasi, kai žmogus, su kuriuo jauteisi laisvas, staiga ima kelti reikalavimus. Ką turi daryti, kuo privalai būti. Kai ima kelti reikalavimus visam likusiam gyvenimui.

– Kažkas panašaus buvo.

Jis žvelgė pro langą į tolumoje dunksančius kalnus. Jie buvo bemaž juodi, su pilkais ruožais. Horizonte kada ne kada sublyksėdavo praplaukiantis laivas.

– Jis nebuvo pralaimėtojas. Sunku įsivaizduoti, kad kas nors galėjo jį paniekinti, – tarė jis.

– Tai tiesa. O aš nesupratau, kaip jis iš tikrųjų jautėsi. Mokėjo neparodyti. Slėpė jautrumą. Kai pasakydavau, kad man reikia laiko sau, pasiūlydavo kokį nors praktinį sprendimą. Arba kaip tą vasarą prieš tai, kai jis... kai pranešiau, kad sutikau žmogų. „Duodu tau laiko“, – pasakė. Jis niekada nekalbėdavo apie tai, ką jaučia. Taip pat nesupratau, koks buvo vienišas.

Ji pamėgino nusišypsoti, bet nesėkmingai.

– Jis kantriai iškentė visus mano įsimylėjimus. Santykius su vyrais. Niekuomet nemėgino manęs kontroliuoti. Kaskart galėdavau pas jį sugrįžti, kai viskas žlugdavo. O juk kada nors žlugdavo. Tada jis būdavo šalia.

Gormas suvokė, kad nepatikliai spokso į ją. Ji juk pasakoja apie tėvą!

– Jis turėjo kažko tamsaus. Tarsi giliai užslėptą neviltį. Tartum gyventų ne savo gyvenimą. Vienintelis įgyvendintas protestas buvo santykiai su manimi. Ir savižudybė.

Ji trumpam nutilo, tada virpančiu balsu kalbėjo toliau:

– Tą vakarą prieš man išvažiuojant šnekėjomės apie ateitį. Pasakiau, kad niekada už jo netekėsiu, todėl jam neverta skirtis dėl manęs. Tą žinią jis sutiko ramiai. Pajuokavo, kad aš gera advokatė. Rytą atsikėlusi turėjau jo ieškoti. Jis sėdėjo paplūdimyje ir spoksojo į vieną tašką. Vos mane pamatė, tapo toks kaip visada. Paskui mąsčiau, kad galbūt jis tada jau buvo apsisprendęs. Ir kad turėjau suprasti.

– Niekas to nesuprato, Ilse.

– Tavęs juk nebuvo, tu ir negalėjai nieko padaryti...

– Ne, ir tai mano netektis. Matyt, reikia mokėti pralaimėti, jei nori išlikti, – tarė jis ir ištiesė jai ranką.

Jų žvilgsniai susitiko.

– Ačiū už šį pokalbį! – sukuždėjo ji.

Jis manė, kad ji pravirks. Bet nepravirko.

– Gal paplaukiojam. Tik pakrante, palei kraštinę salelę, – pasiūlė jis.

– Gerai! – nušvito ji.

Kai jis užlipo ant denio atrišti lynų, minkštai subirbė variklis.

– Paruošta! – riktelėjo jai.

Ji apgręžė laivą, ir jie įsuko į farvaterį.

Įsižiebę žibintai tamsų jūros paviršių nuspalvino raudonais ir žaliais atšvaitais. Priešakyje putojo, kunkuliavo vanduo. Jis dar pastovėjo ant denio glostomas oro srauto, tada grįžo pas ją.

Jie priplaukė fiordo žiotis. Bangavimas iš kairės trukdė valdyti laivą. Ji susikaupė. Padidino greitį ir pakeitė kursą atsukdama laivą prieš bangas.

Už salelių korpusą pagavo lėtas, galingas ritmas. Jis mėgavosi tuo ritmu.

Kai jie aplenkė seklumas ir šcherus, ji paleido laivą visu greičiu, dirsčiodama į jį blausioje žemėlapio lempelės šviesoje. Laivo priekis pasikėlė, ir jie skriete nuskriejo į rugpjūčio sutemas.

Ji tikrina mane, dingtelėjo jam. Per jūros purslus žėrėjo mėnesiena ir žvaigždės. Jis tvirtai įsirėmė kojomis ir valandžiukę leido jai šėlti. Galiausiai, mėgindamas perrėkti variklio riaumojimą, sušuko:

– Nurimk, man truputį baisu. Žinok, aš ne toks kaip jis.

Jis matė, kaip ji nuleidžia vairalazdę, tačiau buvo nepasiruošęs. Po akimirkos jau kapanojosi užvirtęs ant žemėlapio staliuko, ieškodamas ko nors įsitverti. Ji stabdė ganėtinai staigiai. Dabar išjungė variklį.

– Ar buvo būtina? – paklausė jis atsitokėjęs.

Ji nuėjo į saloną. Durys dar kurį laiką trinkčiojo. Į šoną siūbtelėjo banga, ir laivas porą kartų pavojingai virstelėjo. Viskas, kas buvo palaida, vėl sujudėjo. Jis spėjo sugauti žemyn čiuožiantį kavos puoduką.

Kai pasidarė ramiau, jis palengva nulipo po deniu. Ausyse vis dar gaudė variklis. Bet aplinkui buvo tik didžiulė tyla, šniokštimas, bangavimas. Jūra.

Ji sėdėjo delnais užsidengusi veidą. Daug nemąstęs jis tiesiog atsisėdo šalia. Ji kvepėjo šviežiu prakaitu. Druska.

– Aš naudojausi juo, – kietai tarė ji. – Naudojausi dėl daugelio dalykų. Jis buvo neteisėtasis, uždraustasis, su patirtimi. Jis buvo pats nusikaltimas. Mano nusikaltimas. Ir tuo metu aš studijavau teisę, kad galėčiau teisti kitus.

Balse pasigirdo lyg užsispyrimo gaidelė.

Kai jis apglėbė ją, ji įrėmė galvą jam į krūtinę. Kaip tik dabar mums reikia vienas kito, pamanė jis. Ko gera, taip dažnai esti. Visai atsitiktinai? Kas nors tiesiog atsiranda šalia. Arba ko nors nebūna šalia.

Jis regėjo žaliojo žibinto šviesą mirguliuojant jūros paviršiuje. Jeigu atplauktų laivas be budėtojo tiltelyje, tai galėtų tapti paskutine kelione. Rankos apkabino ją stipriau. Jis tuoj nebežinos, ką daro.

Ūmiai atsistojęs užlipo ant denio. Nesimatė nė vieno laivo. Jie tebeplaukė vienui vieni. Jis paleido variklį ir nukreipė laivo priekį Indrefiordo link.

Po kurio laiko ji užlipo į viršų.

Krante švietė vieniši žiburiai. Jis įjungė žibintą, kad pasirinktų reikiamą plūdurą. Porą kartų dirstelėjo į ją. Ji pastebėjo.

– Jei po šio pasiplaukiojimo norėsi susirasti kitą patarėją, tavo teisė, – tarė ji.

– Ne! Priešingai!

Jis dar labiau sumažino greitį ir stebeilijo tiesiai tarp navigacinių ženklų. Nebuvo matyti nė vieno laivo, nė vienos kliūties.

Dvidešimt antras skyrius

„PAGRINDINIS DĖMESYS SKIRIAMAS KŪRINIO KOKYBEI NEATSIŽVELGIANT Į ŽANRĄ, MENININKO AMŽIŲ AR IŠSILAVINIMĄ“.

Taip buvo parašyta lapo, primenančio Ovės sportinius diplomus, apačioje. Viršuje puikavosi užrašas: „ Morgenbladet premija skiriama dailininkei Rutai Neset“.

Menininkų namuose buvo surengtos atseit kuklios iškilmės. Rankoje ji spaudė penkių tūkstančių kronų čekį.

Vienas vyras ką tik pasakė jai skirtą kalbą, lyg ji būtų kokia nors išskirtinė asmenybė. Jos paveikslą visi vadino įsimintinu darbu. Žodis „dailininkė“ glostė savimeilę, bet neatrodė itin patikimas.

Pažymėjimo apačioje dar buvo paminėta, kad premijos tikslas – skatinti Norvegijos meną. Jį pasirašę gerieji žmonės stovėjo šalia. Visi jiems rodė pagarbą. Ji, žinoma, taip pat, nors dorai nežinojo, kas jie tokie.

Ta proga ji susisiaurino ir apsisegė senąjį Gormo dovanotą sijoną. Tai teikė tam tikro saugumo, nes jis pažadėjo galvoti apie ją. Prie sijono ji vilkėjo juodą švarkelį. Nesvarbu, kad drabužiai ne itin derėjo tarpusavyje.

Kol ji buvo fotografuojama, jai dingtelėjo, kad norėtų turėti jo nuotrauką. Tokią, kurioje matytųsi dvi gilios duobutės skruostuose, nors jis ir nesišypsotų.

Pasibaigus renginiui ji patraukė į „Theatercaféen.“ Kadangi jautėsi turtinga ir padoriai apsirengusi, išdrįso ten nueiti dar kartą, kad ir viena.

Ji buvo pasodinta prie durų. Tikėjosi ne to. Užsisakiusi taurę vyno ir sumuštinį su krevetėmis, ji paėjėjo į kavinės gilumą, kad pamatytų staliuką, prie kurio anąsyk sėdėjo jis. Staliukas stovėjo tuščias. Jo, žinoma, ten nebuvo. Bet griežė orkestras. Gal dėl to jai pasidarė graudu.

Kai buvo atneštas valgis ir vynas, ji pamėgino prisiminti, kaip žmonės liaupsino jos paveikslą. Tačiau tai tapo neįmanoma. Priešais ją ant odinio sofos apmušalo bolavo Gormo veidas.

Kol baigė gerti vyną, ji taip atidžiai jį ištyrinėjo, jog būtų galėjusi nupiešti.