Хербьёрг Вассму - Septintas susitikimas

Pirmosiomis savaitėmis Osle ji pabusdavo ant putgumės čiužinio, po galva pasidėjusi dalmatiną. Laisvė nebuvo tokia stebuklinga, kaip ji tikėjosi. Niekas, jei tik tuo nebeužsiima Dievas, nesukurs nei meilės, nei šviesos vien ištaręs jų vardą.

Tai, kad ji neminėjo tų didelių žodžių, nereiškė, kad apie juos nemąstė. Po paskutinio susitikimo su Gormu kai kada jie užvaldydavo visas jos mintis. Bet ji neturėjo su kuo tomis mintimis pasidalyti.

Iš Menininkų namų sekretoriaus sužinojusi, kad jis, jai nežinant, lankėsi Rudens parodoje ir įsigijo jos darbą, ji pasijuto, lyg būtų kažką praradusi. Iš tikrųjų turėjo tik džiaugtis, kad jis nupirko paveikslą. Bet jeigu būtų galėjusi rinktis, mieliau būtų su juo susitikusi, tegu paveikslas ir liktų nenupirktas. Visko iškart negali turėti.

Ji parašė neutralų padėkos laišką, kurį panorėjęs jis būtų galėjęs parodyti Turidai, tačiau nepajėgė jo išsiųsti. Pro pašto dėžutės plyšį ją stebėjo Turidos akys.

Kai ji įstojo į Akademiją, su Ove kariauti nebereikėjo. Rutai neatrodė, kad jis iki galo suvokė, jog ji išvažiuoja, kol nepalydėjo jos iki autobuso. Torą ji paliko ant mamos kelių. Juo rūpintis turėjo Ovė, bet mama pažadėjo dažnai lankytis arba pasiimti berniuką į Salą.

Dėl bendradarbių ir kaimynų nuosprendžio galvą labiau skaudėjo Ovei, ne jai. Ji tiesiog išėjo iš darbo ir išvažiavo toli nuo to.

Ji jau gyveno Osle, kai jos paveikslas buvo pakabintas Menininkų namuose. Be Ovės, niekas daugiau nežinojo, kad ji Rudens parodai pristatė savo darbą.

Daug ką būtų galėjusi jam prikišti, tik ne tai, kad jis nesuprato, dėl ko buvo priimtas jos paveikslas. Vargu ar ji pati nutuokė.

Kaip jis sutiko žinią, kad ji gavo premiją ir apie ją rašė laikraščiai, jai neteko patirti. Bet atsiuntė sveikinimo atviruką. Tame pačiame atviruke tilpo ir žinutė, kad jis nusprendė per žiemą palikti katerį jūroje ir kad Toras prasiskėlė galvą, žaizda buvo susiūta dviem dygsniais.

Mama parašė, kad Pamokslininkas išsikirpo, kas buvo laikraštyje, ir pasidėjo svetainėje ant stalo. Nuotraukoje Ruta spaudė redaktoriui ranką ir dėkojo už premiją. Mamai ji pasirodė nepanaši į save. Bet tai nebuvo svarbu.

Su menininko stipendija, premija ir Gormo pinigais Ruta pasijuto tikra turtuolė. Ji nusipirko raudoną sofą lovą, kuri buvo užboginta laiptais ir pastatyta kertėje po nuožulniomis lubomis.

Rudenėjant ji įsigijo keletą maišų malkų, jas sukrovė už sofos. Medis maloniai kvepėjo primindamas Jorgeną. Ir Torą.

Kai kada prabudusi naktį pamanydavo, kad jaučia jį prie savo šono, arba tardavosi žinanti, jog jis guli kažkur ir verkia.

Bet to buvo maža. Siauresnio negu jos proto žmonės būtų pasakę, kad nėra normalu, jog ji daugiau galvoja apie svetimą vedusį vyrą nei apie savo vaiką. Jeigu jie būtų tai žinoję.

Tačiau niekas iš to, kas ją supo dieną, jai nepriminė Toro. Nė vienas vaikas, sutiktas gatvėje ar parke, nebuvo panašus į jį. Rodės, jog jis gyvena tik jos sapnuose. Taip įaugo į jos miegą, jog būdavo baugu užmigti.

O apie Gormą ji galėjo mąstyti būdama Akademijoje arba eidama gatve. Tos mintys jai teikė džiaugsmo ir laisvės jausmą. Suprantama, tai buvo iliuzija, nes jis priklausė Turidai. Bet vis tiek.

Kambarį ji susirado pagal skelbimą, o Ovės pusseserė pasakė, kad jai pasiutusiai pasisekė. Toje miesto dalyje palei šaligatvius auga daugybė medžių ir sodų, o namai panašūs į pilis.

Kambarys mansardoje buvo pakankamai šviesus, su trimis stog­langiais. Ruta nematė nei gatvės, nei medžių, bet tai atrodė menka bėda.

Ties vienu langu Ruta pasistatė molbertą ir pasijuto tikra menininkė. Vienoje pusėje ji regėjo dangų ir kaminą. Kitoje – dangų ir kaimyninio namo bokštelį. Viršuje jį keturkampiu juosė kaltinės geležies turėklai. Matyt, jie ten buvo ne tam, kad už jų galėtum laikytis, veikiau dekoracija. Inkognito gatvėje dekoracijų netrūko.

Už užuolaidos buvo įtaisyta praustuvė, koridoriuje – dušas ir tualetas. Ji dar turėjo viryklėlę ir šaldytuvą. Bet jai nebuvo leidžiama nieko kepti, o virti ji galėjo tik kiaušinius, kavą ir arbatą.

Šeimininkė buvo valdinga ponia baltais tvarkingai sušukuotais plaukais, su daugybe apyrankių ir žiedų. Skimbčiojimas išduodavo ją esant netoliese.

Jos vyras buvo sulinkęs į kuprą ir mažakalbis, po savęs visur paliekantis tirštą cigaro dūmų debesį. Dažniausiai pirmame aukšte. Šeimininkė daugiausia laikydavosi antrame. Ruta nepažinojo nė vienos sutuoktinių poros, kuri turėtų tiek vietos. Gal dėl to negirdėjo, kad jie vienas kitam būtų ištarę piktą žodį.

Rutai buvo duota suprasti, kad jie padarė gerą darbą priimdami ją gyventi į savo namus. Nes ji juk atvyko iš šiaurės. Tas „iš šiaurės“, matyt, prilygo visam Pamokslininko nuodėmių sąrašui.

Ko gera, jiems atrodė, kad mokėdama nuomą, be to, valydama sniegą ir kartą per savaitę plaudama du namo aukštus ji tiesiog pramogauja.

Bet kažkaip ji jautė, kad šeimininkai jai prielankūs. Jau trečią savaitę jie nustojo kalbėti apie tai, kad ji iš šiaurės. Be to, poniai niekaip nėjo iš galvos, kad laikraštyje buvo jos nuotrauka, ir ji praminė Rutą menininke mansardoje.

Kiekvieną sekmadienio rytą, jei būdavo šalta, ji pasikurdavo krosnelę ir vėl lįsdavo į lovą. Tada gulėdama ką nors skaitydavo arba sklaidydavo iš bibliotekos parsineštus dailės albumus.

Taip būdavo tada, kai lauke spigindavo šaltis ir ji laukdavo, kol sušils kambarys. Spragsinti šiluma pasiekdavo ją bangomis, ir mažas Toro pirštelis durdavo į akies vyzdį, nesvarbu, į ką ji žiūrėdavo. Durdavo. Kol neatlaikiusi ji pravirkdavo.

Juodos vaikystės krosnys atsiduodavo suodžiais, durpėmis ir beržo žabarais. Ji prisiminė tą amžiną ratą: išsemti pelenus – neleisti užgesti žarijoms. Dabar ji galėjo išeiti iš šilumos nebijodama, kad ši išgaruos.

Ta krosnis buvo modernus metalinis židinys su durelėmis ir terakotos plytelių atbraila. Jeigu ji leisdavo ugniai užgesti, būdavo jos reikalas. Šiurpdavo jos oda. Jai būdavo nejauku.

Kelias į Menininkų namus vedė pro Rūmų parko senųjų medžių paūksmę. Jie skleidė stebuklingą ramybę. It skulptūros, kurių išraiška kisdavo su šviesa. Ji šnekėdavosi su jais. Kartais jai atrodydavo, jog jie atsako. Ji girdėdavo ramius jų atsakymus, paruoštus daugiau kaip prieš šimtą metų.

Kai ji dar nepažino savęs, medžiai jau žinojo, kad ji ten vaikščios. Pasvirę virš jos pamokomai kalbėjo: „Ruta Neset, tavo stipri meninė raiška, bet tau reikia praktikos ir žinių.“

Kurso draugams apie save ji daug nepasakojo. Nebuvo reikalo. Be to, puikiai suvokė, kad negali tikėtis kaži kokio pripažinimo, nors jos paveikslas ir susilaukė nemažai dėmesio. Tik „didieji“ gali būti savamoksliai neatrodydami juokingi.

Iš pradžių ji visų privengė. Jai dingojosi, kad jie prieš ją sudarė slaptą sąjungą. Kažką tarpusavyje susitarė jai nežinant.

Negana to, kad ji visą gyvenimą praleido meno civilizacijos užribyje, nepriklausė jokiam natūraliam „-izmui“ ar krypčiai. Nebuvo nei radikalė, nei maištininkė ir net nesugebėdavo įsiusti, kai žmonės atvirai pasisakydavo už bendrąją rinką.

Pamažu ji apsiprato Akademijoje. Kalbėdavo su žmonėmis ir kavinėje gurkšnodavo vyną. Tačiau nemezgė jokių artimesnių ryšių.

Tais kartais, kai susitikdavo su šio to pasiekusiais menininkais, neretai nustebdavo dėl to, kaip jiems rūpi jų poveikis aplinkiniam pasauliui. Lyg jie varžytųsi su savo paveikslais dėl dėmesio. Įsižeisti dėl menko nieko būdavo linkę net įtakingiausi veikėjai.