Хербьёрг Вассму - Septintas susitikimas

– Buvo nuostabi diena. Puikus vakaras. Skani vakarienė, – pasidžiaugė jis.

– Ačiū, kad viską aprodei. Man kaip tik to reikėjo.

– Vakaras nesibaigė. Tik dešimta valanda. Išgerkime dar vyno.

– Bet juk mes sumokėjome, – vangiai atsiliepė ji.

– Kur nors kitur.

– Ne, nemanau, – sumurmėjo ji.

– Kambaryje turiu butelį vyno, – pusbalsiu tarė jis.

– Ne, ačiū, gal kitą kartą.

Jis mostelėjo priešais veidą ranka. Lyg mėgintų nuvyti nematomą vabzdį.

Akimirką ji pajuto kaltės dilgtelėjimą. Ir švelnumą. Panoro paglostyti jam barzdą, nes labai džiaugėsi, kad vyną gers ne su juo.

Kai subirbė telefonas, ji dar nebuvo sugalvojusi, ką pasakyti.

– Alio, skambinu iš registratūros.

– Alio, – be kvapo atsiliepė ji, akimis neramiai klaidžiodama po kambarį.

– Gal galime susitikti bare? Čia pat, viešbutyje?

Ji karštligiškai galvojo. Birgeris? Visai tikėtina, kad jis tenai.

– Ne, būtų keblu... dėl kolegos. Aš atsisakiau su juo išgerti vyno. Pasakiau, kad einu miegoti.

– Suprantu. Rasime kitą vietą. Palaukti tavęs prie durų?

– Ne, pasikelk į viršų, – išsprūdo žodžiai.

Stojo tyla. Ji pajuto, kaip veidą išpylė raudonis.

– Gerai! O kur?

Ar jis apsidžiaugė? Ar tik nustebo? Ji pasakė jam savo kambario numerį ir pasijautė nei šiaip, nei taip. Ką aš darau, pamanė padėjusi ragelį.

Tada ji ėmė blaškytis po kambarį. Pačiupo megztuką ir plaukų šepetį, sumetė į lagaminą ir užvožė dangtį. Dabar tik reikia nepamiršti, kur ieškoti šepečio, pamanė užgesindama lubinį šviestuvą ir vietoj jo uždegdama dvi sienines lemputes.

Sustojusi apsižvalgė. Vonios kambarys? Gal čia būdamas jis užsimanys į tualetą?

Įpuolusi į vonią, sukrovė daiktus į kosmetinį krepšelį. Nešvarias kelnaites nunešė į lagaminą, tada jai smilktelėjo, kad jis jau turėtų būti čia. Ką taip ilgai veikia? Nebent lipa laiptais. O gal apsigalvojo?

Metusi žvilgsnį į veidrodį, išvydo moteriškę susitaršiusiais plaukais ir plačiomis akimis. Lūpdažis! Plaukų šepetys! – pamanė apimta nevilties. Tada į duris pabeldė.

Gormas Grandė rankose laikė baltą orchidėją ir butelį vyno. Suglumusi ji paklausė, kaip tai įmanoma.

– Orchidėja iš vazos pobūvių salėje, o vynas iš baro, – linksmai tarė jis, nusivilkdamas paltą.

Ji pakabino drabužį į spintą. Gormas sustojo vidury kambario ir apsidairė.

– Vietos turi į valias.

– Taip, matyt, įvyko klaida. Jie neturėjo kito laisvo kambario. Sėskis, – pakvietė ji ir mostelėjo į kėdę.

Tuo pat metu jai dingtelėjo, kad jiedu vieni viešbučio kambaryje. Kai širdis ėmė daužytis kažkur gerklėje, ji suprato, kad ir jis tai suvokia.

Jis dar pasisukiojo, tada ant stalo padėjo orchidėją, pastatė vyno butelį ir atsisėdo. Ji sutrikusi apsidairė ieškodama ko nors, į ką galėtų pamerkti gėlę.

Jis atsistojo ir šypsodamasis stumtelėjo ją sofos pusėn.

– Leisk man... – pasakė nusivilkdamas švarką.

Ji negalėjo atplėšti akių nuo jo klubų, kai jis žengė prie baro. Jis tai daro dėl jos. Skubriais, grakščiais judesiais. Ar jis žino, kad ji dažnai prisimindavo jo klubus?

Jis išėmė kamščiatraukį ir buteliuką mineralinio vandens, išpylė jį į dvi stiklines, šlakelį palikdamas buteliuke. Tada pamerkė į jį orchidėją ir pradėjo lupti vyno kamštį.

Jo plaštaka, kai jis pridėjo jėgos, pirštai ant butelio kakliuko, riešas – jos akys trumpam užsimerkė. Paskui jis atsisėdo, ji nurijo seilę ir ištiesė nugarą.

Bet kai jis pažiūrėjo į ją, apėmė kažkas panašaus į paniką. Ji neįstengė mąstyti, nepajėgė ištarti žodžio, nežinojo, kur dėti rankas.

– Ar tąkart viskas buvo gerai? Turiu omeny, tave parvežė namo?

Ji suglumusi spoksojo į jį, kol suprato.

– A, taip. Viskas gerai.

– Iš pradžių pamaniau, kad tu sėdi su savo vyru, – tarė jis, prikąsdamas lūpą.

– Ne, jis namie. Šiaip ir aš turėčiau ten būti. Bet norėjau pamatyti keletą parodų. Mes vaikštinėjome po parodas, Birgeris ir aš.

Jiedu sutartinai palinko prie butelio, o kai žvilgsniai vėl susitiko, prajuko.

Jis pripylė taures. Truputis vyno šliukštelėjo ant stalo. Jiedu valiūkiškai nusijuokė. Jis pirštais perbraukė raudonas balutes. Kai praskleidė lūpas norėdamas juos nulaižyti, ji pajuto nerimastingą lūkestį. Ilgesys buvo toks stiprus, jog jai reikėjo ko nors imtis. Pasakyti ką nors. Tačiau jis prakalbo pirmas.

– Aš galvojau apie tai, kad norėčiau tave geriau pažinti. Galbūt skamba kvailai...

– Ne, – tarstelėjo ji.

Jis paėmė taurę. Jo akys žėrėjo. Dvi smėlio seklumos šalia bujos, kur tarp akmenų gyvena mažos plekšnaitės. Ji matė, kaip virš šviesaus dugno šmėseliuoja vikrūs šešėliai.

– Nutariau tau pasakyti: nesvarbu, kaip viskas susiklostė. Kad dažnai tave prisimenu. Kad galvoju, kaip tau sekasi...

– Aš nežinojau, – sušnabždėjo ji.

– Tu ir negalėjai žinoti. Todėl sakau dabar.

Kai ji pakėlė akis, jis tarsi apglobė ją visą. Dabar ji gali ilsėtis. Pabiro ašaros nespėjus suprasti kodėl.

Jis prisislinko arčiau. Dabar sėdėjo visai šalia, uždėjęs jai ant peties delną.

– Aš pravirkdžiau tave. Atleisk, – sukuždėjo.

Ji nežinojo, katras pirmas kilstelėjo ranką. Galbūt ji. Jie susipynė. Glaudžiai glaudžiai.

Aš to noriu, pamanė ji. Ne ko nors kito! Ji prišlijo prie jo. Atsidavė. Ir pajuto, kaip suvirpėjo raumenys, kai jis priėmė ją. Valandėlę jie alsavo drauge. Paskui jis šiek tiek atitraukė ją nuo savęs ir nusišypsojo. Rimta, kone liūdna šypsena.

– Galvoju apie tave nuo tada, kai būdamas devynerių paleidau tą akmenį, – išgirdo ji. – Aš nežinau, kodėl viskas taip pasisuko, bet aš jau seniai norėjau tau pasakyti. Ne tam, kad ką nors apsunkinčiau, bet dėl to, kad turi teisę žinoti. Kai pasakei „pasikelk į viršų“, supratau, jog tai galbūt vienintelis mano šansas. Manau, esi mano žmogus, Ruta. Sakau ne dėl to, kad tave turėčiau, bet savo mintimis noriu tave nuo visko apsaugoti. Nuo sielvarto – taip pat. Ar leisi man tai padaryti?

Ji neįstengė atsakyti iš karto, tik švelniai pabučiavo jam į lūpas.

Tada jis vėl apglėbė ją. Laikas išnyko. Buvo taip keista jausti jo odą prie savosios. Nejaugi ji ligi šiol nėra lietusi kito žmogaus odos? Ką jis pasakė? „Manau, tu esi mano žmogus, Ruta.“

Po akimirkos ji suvokė, kad jis, paėmęs ant rankų, nešioja ją po kambarį.

– Kaip galiu tikėti tokiais dalykais? – sukūkčiojo ji.

– Aš tau parodysiu, – tarė jis ir atsargiai paguldė ją ant lovos.

Paskui užgesino visas šviesas, paliko tik lempelę prie lango.

Vėl grįžęs prie lovos sustojo ir įsižiūrėjo jai į akis. Tada atlaisvino kaklaraištį, nusismaukė jį per galvą. Nusirengė marškinius. Drabužį po drabužio, kol liko priešais ją nuogas.

Ji regėjo jį, kvėpavo juo, gėrė jį. Stengėsi įsiminti kiekvieną kūno liniją pagauta troškulio, kuris nustebino ją pačią.

Matė, kad jam drovu, todėl atsisėdo ir ištiesė į jį rankas. Jis su atodūsiu prisėdo šalia, apkabino ją blauzdomis, šlaunimis ir prisitraukė prie savęs.

Gormo varpa galingu, gražiu lanku pakilo į ją.

Tobuliausias Dievo ginklas prieš mane, pamanė ji. Ir aš, kuri taip pat sukurta Dievo, nenoriu gintis.

Ji ne iškart suvokė, jog kažkas braunasi per jusles. Garsas. Kaži kur čirškė telefonas. Keliose vietose. Ir ausies gilumoje.

Jų susikabinę kūnai sustingo, jiedu trumpam sulaikė kvapą.