Хербьёрг Вассму - Septintas susitikimas

Vieną dieną Turidai atėjo laiškas rudame voke su Tronheimo miesto herbu. Ji gavo mokytojos darbą, o jis net nežinojo, kad ji siuntė prašymą.

Po to, kai ji parodė jam laišką, jie vienas kitam neištarė nė vieno pikto žodžio. Tiesa, jis paklausė, ar būtina važiuoti tokią tolybę. Kai ji pasakė: „Taip!“, jis linktelėjo. Ką gi, jeigu taip jaučianti.

Kai dar nebuvo nueita taip toli, ji, žinoma, iškalbinėdavo. Kad jis pasirodantis kaip jaunas mėnulis, kad leidžiantis savo motinai savavaliauti jų namuose, kad jam nerūpinti mažoji Siri.

Jis sutikdavo, kad jos kaltinimai pagrįsti, išskyrus pastarąjį. Netgi papildydavo jos priekaištus, jeigu ji, pagauta afekto, nerasdavo tinkamų žodžių.

Kai Turida išdrožė, esą jo motina ištroškusi valdžios ir visada reikalaujanti dėmesio, jis pridūrė, kad ji dar ir aikštinga ir kitokios nepamenantis.

Bet apsisprendusi išvažiuoti Turida nustojo jam priekaištauti. Jie susitikdavo prie stalo, drauge atremdavo nemaskuojamus mamos ėjimus ir negirdomis nuleisdavo jos pastabas apie juos, kaip tėvus ir sutuoktinius. Retsykiais Gormas mamai paprieštaraudavo, bet dažniausiai tylėdavo.

Kol slinko savaitės, nejučia virsdamos mėnesiais, jis klausė save, kodėl iš pat pradžių nedavė mamai suprasti, kad jiedu su Turida yra nedaloma visuma. Ar dėl to, kad giliai širdyje troško, jog vieną dieną būtų per vėlu?

Vakare, po darbo dienos, geltonojoje knygelėje parašė: „Jis jos nepasirinko. Tai ji per kvailą galvą pasirinko „Volvo.“

Vis dėlto krūtinėje atsivėrė tuštuma, kai jis pamatė ją į tris didžiulius lagaminus kraunantis daiktus.

Jis užsakė konteinerį ir padėjo jai supakuoti vaikišką lovelę, rašomąjį stalą ir keletą kitų baldų, be kurių negalėjo įsivaizduoti jos buities.

Paskutinį vakarą jis užėjo į jos kambarį. Kai jie, neliesdami vienas kito, gulėjo su visais drabužiais ant lovatiesės, jis pagaliau sugalvojo, ką pasakyti.

– Manau, tavo sprendimas teisingas. Tu drąsi. Nežinau, ką įžiūrėjai manyje iš pat pradžių, bet nesistebiu, jog suvokei klydusi.

– Tu gyveni kitame pasaulyje. Nesuprantu tavęs. Niekada neįsileidi manęs. Dėl to jaučiuosi kvaila ir visiškai viena.

Jis pasikėlė ant alkūnės ir įsižiūrėjo į ją.

– Tu – saulės spindulėlis, Turida. Kaipgi tau bus įmanoma gyventi su tokiu kaip aš, kai pati tesi šiltas saulės spindulėlis?

Ji pravirko ir rankomis apsivijo jam kaklą. Tai apmalšino tuštumą. Jis paglostė jai nugarą, kad nors ką duotų. Būna, kad ir svarbus ryšys dėl įvairių priežasčių turi nutrūkti.

Rytą, kai jis nuvežė jas prie kelto ir padėjo susinešti daiktus, dangus virš molo švietė skaisčiai violetine spalva. Jiedu su Turida atsisveikino kaip du mandagūs pažįstami.

Jis pakėlė mieguistą Siri ant rankų, prispaudė ją prie savęs ir paguldė į gultą. Jai buvo treji metukai ir ji nežinojo, kad jį palieka.

Kai jis lipo laiptais į kabinetą, jam dingtelėjo mintis, kad nebe už kalnų ruduo. Nepastebėjo, kaip prabėgo vasara.

Panelė Ingebriktsen atnešė jam kavos ir laikraštį. Tas pats kartojosi kiekvieną rytą. Jis paveldėjo ją kaip ir visa kita. Kai ji pasisuko eiti, jis prabilo tėvo balsu:

– Ar jums patinka pas mus dirbti, panele Ingebriktsen?

Ji atsisuko ir išsigandusi pažiūrėjo į jį.

– Patinka! Ar kada nors daviau pagrindo manyti kitaip?

– Ne, aš tik šiaip paklausiau.

Įtarų susierzinimą jos veide pakeitė malonesnė išraiška.

– Ar paštą atnešti iš karto, ar Grandė pirmiausia perskaitys laikraštį?

Jis sėdėjo ir žvelgė į ją.

– Šįryt mane paliko žmona, – tarė kaip įmanydamas draugiškiau.

Panelės Ingebriktsen burna prasivėrė. Pro dvi rutuliškas akis išlindo lipnus pasibaisėjimas. Jos pasibaisėjimas ėmė spausti jam smilkinius.

– Aš sukrėsta ir man dėl to labai gaila, – glebnomis lūpomis suvapėjo ji.

Ko gera, jos lūpos visą laiką tokios pat glebnos, tik jis nepa­stebėjo.

– Ar galite pasirūpinti, kad sužinotų darbuotojai? Visi! Visos grandys! – paprašė jis.

Lipnumas ėmė dar labiau slėgti.

– Nė už ką, – atsakė ji ir akimirksniu dingo už durų.

Pavakare, kai kiti buvo išėję, Gormas į knygelę įrašė: „Matyt, žmogui kažkas negerai, jeigu jis nepastebi, kad buvo vasara, prieš imdamas mąstyti apie tai, jog atėjo ruduo. Ir jeigu tarp daugybės darbuotojų neranda nė vieno, kuris galėtų perduoti svarbią žmogišką žinią.“

Tiesiai iš darbo nuėjo į kiną. Žiūrėjo filmą apie meilę. Vienos banalybės, kurių jis nepajėgė suprasti. Bet ten buvo šilta ir tamsu.

Paskui pasėdėjo prie taurelės tame pačiame restorane, kur Turida šoko su tuo aukštaūgiu juodbruviu. Sutiko porą pažįstamų. Viena buvo mokytoja.

Matyt, jie viską žinojo. Šis miestas buvo plokščias ir mažas, su tiesiomis gatvėmis. Gandai plito greitai. Tikėtina, kad jie viską žinojo dar tada, kai jis pats nieko nenutuokė. Bet nesvarbu. Jau nebe.

Pėdindamas tuščiomis gatvėmis, prieš akis matė tėvą. Rimtą. Visada skubantį. Tačiau jų žvilgsniai susidurdavo. Retsykiais. Dabar jis aiškiai regėjo tėvo veidą parduotuvės vitrinoje. Tėvas linktelėjo. Gormą nusmelkė mintis, jog tėvui gyvenimas atrodė nepakeliamas.

Įsėlinęs į namus ir įžengęs į Siri kambarį, prieš save išvydo mažą burnelę smulkiais dantukais.

Ant stalo prie lovos gulėjo Turidos raktai. Kartą iš Kopenhagos jis parvežė jai raktų pakabuką su skaudžiai geltonu gintaro rutuliuku ant sidabrinės virvelės. Jis pakilnojo raktus delne, tada vėl padėjo ant stalo ir užgesino šviesą.

Kambaryje tvyrojo keista tuštuma. Veikiausiai ji sklido iš vidaus. Iš jo paties. Ant linoleumo mėnuo nubraižė lango juostelių kontūrus. Ant grindų priešais jį margavo ryškios geltonos grotos.

Dvidešimtas skyrius

GAL BIJOS VIENA GYVENTI VIEŠBUTYJE?

Ji sugraibė jungiklį ir gąstelėjo ant sienų išvydusi savo daugiagalvį šešėlį. Registratūros darbuotoja pasakė, kad jai pasisekė, nes likę tik geresnieji kambariai. O kaina kaip už paprastą.

Kurį laiką didžiuliame kambaryje ji jautėsi svetima. Paskui dingtelėjo, kad Ovė jį apibūdintų kaip „pasakišką“.

Iš lagamino išsitraukusi negausų garderobą, ji nebesugalvojo, ką veikti. Ant naktinio stalelio pasistatė žadintuvą ir ėmė baimintis, kad rytą gali laiku nepabusti. Arba nerasti pastato, kuriame vyks susirinkimas.

Tada pasijuto išalkusi. Viešbučio virtuvė tikriausiai jau uždaryta, bet ji juk gali išeiti į gatvę ir ko nors nusipirkti. Regis, matė netoliese dešrainių kioską? Ramino save, kad tai normalu. Iš tikrųjų norėjo, kad būtų kuo paprasčiau. Bet ar reikės grąžinti raktą? Ar galės jį išsinešti rankinėje?

Ji pakėlė vieno iš trijų, artimiausio telefono ragelį. Virtuvė jau užsidaranti, bet sumuštinį dar galinti gauti. Ji pageidausianti šilto, jei įmanoma. Ir vyno. Raudonojo. Ne, markė nesvarbu. Butelį? Ne, užteks pusės.

Kai padėjo ragelį, pasidarė taip tylu, jog ji girdėjo savo širdies dūžius. Gatvės triukšmas bemaž numalšo. Ji atsisėdo prie rašomojo stalo ir įsijungė lempą, kad dar kartą peržiūrėtų pranešimą.

Ji buvo įsitraukusi į mokytojų sąjungos veiklą. Iš pradžių nesutiko dalyvauti vietiniuose rinkimuose. Bet pamažu suprato, jog tai galimybė sutikti žmonių, kurie per organizacijos susirinkimus negalvoja apie sąsiuvinių taisymą ir kramtomosios gumos mėgėjų tramdymą.

Man nereikia ilgai kalbėti, mąstė ji. Tikriausiai bus pakankamai tokių, kurie norės parodyti, kiek daug išmano. Tačiau ji nerimavo, kad nepateisins į ją sudėtų vilčių.