Хербьёрг Вассму - Septintas susitikimas

Здесь есть возможность читать онлайн «Хербьёрг Вассму - Septintas susitikimas» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2010, ISBN: 2010, Издательство: Alma littera, Жанр: Проза, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Septintas susitikimas: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Septintas susitikimas»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Dar vienas populiariosios „Dinos knygos“ autorės romanas. „Septintas susitikimas“ taip pat pasakoja apie moters likimą. Knygos herojė Ruta Neset – garsi dailininkė, sunkiai prasiskynusi kelią į sėkmę. Septyni susitikimai su Gormu Grande – tai septynios jų meilės, atlaikiusios dešimtmečių išbandymus, gairės.
Versta iš: Herbjørg Wassmo  Det sjuende Mote Iš norvegų k. vertė Eglė Išganaitytė

Septintas susitikimas — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Septintas susitikimas», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Jiedvi išplasnodavo kaip ilgakaklės paukštės. Kiek jam buvo metų, kai jis sugebėjo pakliūti tarp jų? Tąkart Indrefiorde?

– Kad patausotų mane? Keistas sumanymas, – sumurmėjo jis, nusukdamas žvilgsnį.

Ji atidarė svetainės duris. Kalėdinė eglė. Papuošalai. Į prieškambarį plūstelėjusi šviesa. Jį apsvaigino vaikystės prisiminimai.

– Patikėk, malonumas buvo menkas, – santūriai tarė ji.

Jis pastovėjo tarpduryje gerdamas įspūdžius, tada skubiai perėjo per svetainę, aplenkė tėvo krėslą ir žengė prie lango. Ten sustojo už nugaros susimetęs rankas ir įsižiūrėjo pro langą.

– Jis irgi taip stovėdavo, – atsklido verksmingas Ėdelės balsas.

Gormas pasijuto nejaukiai. Tarsi stovėtų tėvo kostiumu, už nugaros susidėjęs tėvo rankas, suraukęs tėvo antakius. Be leidimo.

Jis atsikrenkštė. Per vėlai išgirdo, kad irgi tėvo krenkštelėjimas.

Iš galvos kažkas palengva nuslydo gerkle ir žemiau, pilvo link. Jam ėmė drebėti kojos. Jis atsisėdo. Ir iškart suvokė, jog sėdi tėvo krėsle, o ranka siekia tėvo cigarų dėžutės. Jis su trenksmu užvožė dangtelį.

– Kaip tik spėjai grįžti pietų. Paklausiu Olgą, ar valgis paruoštas, tada eisiu jų žadinti.

Tuomet jis tarsi atitoko, pašoko ir pasivijo ją tarpduryje. Ten apkabino ją ir priglaudė prie savęs.

– Man jo taip trūksta! – pravirko ji, suglebdama jo glėbyje.

Jie stovėjo apsikabinę. Jis neprisiminė kada nors buvęs taip arti jos.

Staiga jį apglobė mamos rankos, mamos kvepalai, mamos balsas, mamos verksmas.

Ėdelė atgręžė nugarą ir nuėjo.

– Koks tu įdegęs, berniuk! Kodėl netelegrafavai, kada tiksliai sugrįši? – paklausė mama.

Ir juokdamasi, ir verkdama apkabino jį, atitraukė nuo savęs, papurtė ir vėl apkabino.

– Gavau tik bilietą be vietos, – tarė jis, kantriai laukdamas, kol ji atsidžiaugs.

– Nepasakei, kad skubi į laidotuves?

– Nebūtų padėję – visi keliauja, kai Kalėdos ir Naujieji metai.

Iš prieškambario įėjo Marijanė. Jis nedrąsiai išskėtė rankas.

– Gormai! – suspigo ji ir puolė jam į glėbį.

Jis palingavo ją į šalis sudrėkindamas jos plaukus. Tačiau nesugalvojo, ką pasakyti.

– Tik pažiūrėkit, koks įdegęs! Nagi, eime pietauti, – paragino mama ir nusitempė jį.

Jiedu su mama sėdėjo vienas priešais kitą. Jam buvo padengta tėvo vieta. Mama matė vien jį, kalbino vien jį, dejavo vien jam.

Ji norėjo žinoti viską apie platųjį pasaulį. Ar ten visada vasara? Ar jį kamavusi jūros liga? Vos tik Ėdelė ar Marijanė žiodavosi ko nors jam sakyti, ji užlįsdavo už akių savo klausimais.

Pamažu seserys pradėjo lankstytis viena prie kitos. Vis lankstėsi ir lankstėsi. Taip, tarsi jų pokalbiai nebūtų skirti mamos ir Gormo ausims.

– O kaip Janas? – paklausė jis, kai Marijanė, kreipdamasi į Ėdelę, pasisakė gavusi nuolatinį darbą Tronheime.

– Išvažiavo šįryt, – nudelbusi akis tarė ji.

– Turėtum mesti tą katorgišką darbą ligoninėje. Ir dar tavo padėtyje, – neiškentė mama.

Marijanė paraudo, bet patylėjo. Gormas veltui mėgino sugauti jos žvilgsnį.

– Žinok, Marijanė turės vaiką, – paaiškino Ėdelė.

Užplūdus jausmams, ji delnais užsidengė veidą.

– Tėvas niekada jo nepamatys, – sušniurkščiojo.

Gormas sukiojo servetėlę.

– Puiku, kad turėsi vaiką. Kada gims?

– Birželio pabaigoje.

– Gaila, kad nėštumas taip kenkia odai ir plaukams. Man rodos, plaukai jau ima šiurti. O dantys! Dantys pageltę. Tik pažiūrėk!

Marijanė sučiaupė lūpas, Gormas nurijo seilę. Mama pavydi Marijanei. Visuomet pavydėjo.

Ji nesugeba mylėti visų trijų, o mes giname ją ir elgiamės lyg niekur nieko, pamanė jis.

– Mano supratimu, Marijanė atrodo tiesiog puikiai! Visada taip maniau. Kitas dalykas, kad kiekvieną iš mūsų sukrėtė nelaimė.

– Supraskite teisingai, ne tai norėjau pasakyti. Visai ne tai. Tiesiog paminėjau faktą, kad mes, moterys...

– Kodėl prie gero maisto neturime vyno? – pertraukė jis.

– Nepridera, kai tėvas ką tik...

– Dabar mums to reikia, – nukirto Gormas ir atsistojęs nuėjo į gretimą kambarėlį vyno.

Kol atkimšo butelį ir pilstė vyną, buvo tylu. Mama įsižeidusi uždengė savo taurę delnu. Nuo jos smulkiai languotos suknelės jam apkvaito galva. Taip jis suprato, kad yra ne juokais įpykęs.

– Už būsimą kūdikį, – pasakė pakeldamas taurę.

Seserys kilstelėjo savo taures ir sumurmėjo „į sveikatą“. Jis pastebėjo dėkingą Marijanės žvilgsnį. Ko gera, vien dėl jo buvo verta parvažiuoti.

Mama šaudė į jį akimis. Lyg perspėdama: nepamiršk manęs! Be tavęs, nieko daugiau neturiu.

Jis rijo mėsą beveik nekramtydamas, o kvaitulys pamažu praėjo.

Lubinės lempos šviesa žėrėjo ant Marijanės kaklo duobutės papuošalo. Tai buvo jo dovana konfirmacijos proga. Jį sujaudino, kad ji tebenešioja ją. Vaikišką auksinę širdutę. Net ne ištisai auksinę – tuščiavidurę. Prisiminė ilgai taupęs. Vis tiek neužteko geresnei, tik tuščiavidurei.

Po metų buvo Ėdelės konfirmacija. Jai jis nesutaupė nieko.

– Kodėl jis tai padarė?

Gormas palinko į priekį ir pažvelgė į visas paeiliui.

– Mes sėdime prie stalo, – sušnabždėjo mama.

– Mes baigėme valgyti ir mums reikia apie tai pasikalbėti.

Mama iš rankovės išsitraukė nosinaitę. Tačiau neverkė, tik patampė ją ir vėl atsargiai įkišo už rankogalio.

Ėdelės akys klaidžiojo po kambarį nerasdamos į ką įsikibti.

– Pastaruoju metu jis su mumis beveik nešnekėjo, – griežtai pareiškė Marijanė.

– Marijane! – bejėgiškai tarstelėjo mama.

– Pati taip sakei. Ir aš pastebėjau. Kai pusmetį gyvenau čia prieš grįždama pas Janą.

– Gal įmonė bankrutavo? – leptelėjo Gormas.

– Bankrutavo?.. Ir kaip tau galėjo šauti į galvą?

Mamos kaklas tirštai nuraudo.

– Tiesa, advokatas ir auditorius nori su tavimi susitikti, bet tai normalu.

– Juk žmonės to nedaro be priežasties? – atrėmė Gormas.

– Jis buvo prislėgtas, – įsiterpė Ėdelė. – Rudenį porą kartų mačiau jį Osle. Atrodė nekaip.

– Bet kodėl? – neatlyžo Gormas.

– Ir to klausi tu? Tu!

Ėdelės balsas buvo kimus. Stojo tyla. Net mama nekalbėjo.

– Nori pasakyti, jį taip prislėgė mano išvažiavimas, jog jis nebematė kitos išeities?

– Mieli vaikai, – prabilo mama, – mes turime būti atlaidūs vienas kitam.

– Atsakyk! – pareikalavo Gormas.

– Aš nežinau, – šaižiai atsakė Ėdelė. – Aš nieko nežinau! – suriko ir išbėgo iš kambario.

– Kaip jūs taip galite, – drebėdama pasipiktino mama.

Marijanė per staltiesę ištiesė ranką. Šalia jo plaštakos ji atrodė gležna ir balta. Bet poelgis buvo drąsus.

– Dabar pakalbėsime apie malonius prisiminimus, ar ne? – maldaujamai tarė mama.

– Atsiprašau, – tarė Gormas ir pakilo nuo stalo.

Ėdelė sėdėjo ant lovos delnais užsidengusi veidą. Neatsakė, kai jis pabeldė į duris. Netaręs nė žodžio, jis prisėdo šalia.

– Ko nori? – sušnabždėjo ji.

– Aš nežinau. Aš nieko nežinau, – atsakė jis ir tik tada suvokė pakartojęs jos žodžius.

Ji neverkė, ir jis lengviau atsikvėpė.

– Kaip sekasi Osle? Kaip studijos?

– Gerai. Tik vieną kartą neišlaikiau egzamino.

Degė lempa, stovinti ant naktinio staliuko. Ji buvo elfo pavidalo. Medžiaginiai sparneliai atstojo gaubtą. Vieną jų bjaurojo rudos deginimo žymės, o elfo ranka buvo nuskelta.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Septintas susitikimas»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Septintas susitikimas» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Хербьёрг Вассму - Бегство от Франка
Хербьёрг Вассму
Хербьёрг Вассму - Наследство Карны
Хербьёрг Вассму
Хербьёрг Вассму - Седьмая встреча
Хербьёрг Вассму
Хербьёрг Вассму - Tora. Nebylus kambarys
Хербьёрг Вассму
Хербьёрг Вассму - Tora. Beodis dangus
Хербьёрг Вассму
Хербьёрг Вассму - Tora Namas su akla stiklo veranda
Хербьёрг Вассму
Хербьёрг Вассму - Stiklinė pieno
Хербьёрг Вассму
Хербьёрг Вассму - Šimto metų istorija
Хербьёрг Вассму
Хербьёрг Вассму - Laimės sūnus
Хербьёрг Вассму
Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis
Хербьёрг Вассму
Хербьёрг Вассму - Dinos knyga
Хербьёрг Вассму
Отзывы о книге «Septintas susitikimas»

Обсуждение, отзывы о книге «Septintas susitikimas» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x