Хербьёрг Вассму - Septintas susitikimas

– Tada jums teks nusivilkti sijoną.

Jis liepia jai nusivilkti sijoną. Čia?! Negi kalba rimtai? Priešais kabineto stalą? Prie pagyvenusio vyro akių? Na jau ne!

Atsivėrė durys ir į kabinetą įžengė dar vienas vyras. Dabar jie buvo trise prieš vieną. Ruta dirstelėjo į jo batus. Juodi ir blizgantys. Ilgos blauzdos kostiuminių kelnių klešnėse. Ji perkėlė žvilgsnį į krūtinę. Žmogus buvo jaunas. Geriau į jį nežiūrėti. Tik ne į veidą. Ne į akis.

Tolėliau stūksojo pardavėjos pėdos ir apatinė kūno dalis. Ji buvo spigaus balso, plonų blauzdų, aukštais kulniukais. Sijono apačia vos vos virpėjo, kai ji apie įvykį pasakojo tam, kuris atėjo paskutinis.

– Ką gi. O kur drabužis? – galiausiai pertraukė ją jaunuolis, ir jo blauzdos priartėjo.

Kažkoks pažįstamas balsas. Lyg būtų kažkada girdėjusi. Arba apgauna ausys.

Pardavėja paaiškino, kad sijonas kabo ant Rutos.

– Ar turite ką apsivilkti, panele? – paklausė balsas virš jaunų blauzdų.

Ruta linktelėjo.

– Galite persirengti čia, – tarė jis, atverdamas duris į didžiulį kabinetą.

Įsmukusi vidun, per uždarytas duris ji girdėjo jo balsą. Paskui viskas nutilo. Labiausiai ji norėjo užmigti po didžiuoju stalu. Tuo pat metu tetroško dingti. Nuovargis smaigstė galvą. Ji ėmė rengtis, bet rankos neklausė. Kažkur krūtinėje tūnojo Pamokslininkas, močiutė ir Dievas. Vyras už rašomojo stalo dar minėjo policiją.

Pagaliau ji persirengė ir išsvyrino į pirmąjį kabinetą. Jaunuolis stovėjo prie lango nugara į ją. Ruta padėjo sijoną ant kėdės. Jis iš lėto atsisuko. Ji mėgino įsmeigti žvilgsnį į kaklaraiščio mazgą.

Kai jis krenkštelėjo, ji nevalingai pažvelgė jam į veidą. Jeigu kas nors būtų paklausęs, kokios spalvos jo akys, ji nebūtų galėjusi atsakyti. Žvilgsnis buvo pernelyg skvarbus.

Lūpų kamputis trūktelėjo taip pat kaip per pirmąjį susitikimą. Tai buvo Gormas Grandė. Jis žengė artyn, nuo kėdės paėmė sijoną ir linktelėjo.

– Dar užeikime čia.

Ji įėjo pirma, jis uždarė duris. Valandėlę jie stovėjo ir žiūrėjo vienas į kitą. Kraujas suplūdo į veidą. Kaip ji galėjo būti tokia kvaila – eiti matuotis sijono pas Grandę?

– Aš nežinau, kas tave paskatino taip pasielgti. Bet priežastis buvo?

Ji linktelėjo. Stypsojo priešais jį ir maksėjo galva negalėdama išsisukti nuo žvilgsnio. Kai jis negalvodamas lyžtelėjo lūpas, ji nejučia padarė tą patį.

– Nenori prisėsti?

Jis mostelėjo į kėdę priešais didžiulį rašomąjį stalą. Ji smukte susmuko. Išskydo. It dėmė ant minkštos kėdės blizgančiais ranktūriais.

– Stiklinę vandens?

Ji linktelėjo svarstydama, ar jai sprukti, kai jis nueis atnešti vandens. Tačiau nepajudėjo iš vietos. Kai jis grįžo ir padavė jai stiklinę, kažkatram išsiliejo šlakelis. Tikriausiai jai.

– Nesijaudink, – tarė jis, prisėsdamas ant rašomojo stalo.

Ji puolė gerti. Stiklinė ištuštėjo akimirksniu. Plona, apkraštuota baltais lapeliais.

– Gali pasiimti tą drabužėlį.

Ar ji gerai išgirdo? Taip. Ją apėmė tokia neviltis. Ir dar kažkas – neaiškus pyktis. Ji pastatė stiklinę. Jo kaklaraištis buvo dryžuotas. Mėlynas, su juodais ir baltais skersiniais dryželiais. Ji žiūrėjo į dryželius. Papurtė galvą ir jau ketino nešdintis.

– Ar galiu gauti tavo adresą?

Kodėl jis iš pradžių nori jai atiduoti sijoną, o paskui įskųsti policijai?

– Aš ir pati galiu nueiti į policiją. Tik paskambink ir pasakyk, kad ateinu.

– Visai ne dėl to, – nuramino jis, paduodamas jai pieštuką ir bloknotą. – Man tik reikia žinoti, kur jį nusiųsti.

Jis nejuokavo. Ji paėmė pieštuką, prispaudė jį prie popieriaus ir ėmė rašyti. Norėdama suvaldyti rankos drebėjimą, per stipriai paspaudė. Galiukas nulūžo. Stiprus, kvailas garsas. Dabar aš pravirksiu, pamanė ji.

Jis padavė kitą, pasmailintą pieštuką. Ji norėjo rašyti toliau, bet neišėjo. Jis paėmė jai iš rankų pieštuką ir bloknotą, klausiamai pažvelgė. Ji šnabždomis sakė adresą, o jis rašė. Didžiosiomis raidėmis. Kaip mašinėlė.

Atsidarė durys, ir į kabinetą įžengė vyriškis, panašus į Gormą.

– Girdėjau, nutiko kai kas dramatiška, kol buvau susirinkime. Ar derybos baigtos? – griežtai paklausė jis.

– Kaip tik ruošiausi išlydėti pirkėją, – atsakė Gormas ir nuo stalo pastvėrė sijoną.

Koridoriuje jis sustojo. Trūktelėjo lūpų kamputis.

– Gal palydėti tave? Pro galines duris.

– Ne, ačiū, – sušnabždėjo ji ir pasileido tekina.

Būdama jau gatvėje, prisiminė jo šviesius trumpus plaukus, garbanotus viršugalvyje. Ranka, kuria jis rašė, buvo plonais pirštais, nelygiai nukarpytais nagais.

Ji grįžo į savo kambarį ir neįjungusi radijo susmuko ant šuns kailio. Kokia gėda! – pamanė. Tada pratrūko nesavu verksmu, priešais save regėdama Gormo akis.

Kitą dieną ji nenuėjo į praktiką. Tai buvo pirmas žingsnis į savižudybę. Ji tysojo lovoje ir įtikinėjo save, jog serga mirtina liga, kai kažkas pabeldė į kambario duris. Ji gulėjo tylut tylutėliai ir apsimetė, kad jos nėra.

– Tau siuntinys, – išgirdo šaukiant šeimininkę.

– Būkit gera, padėkit už durų, – gailiai pratarė ji.

– Nesveikuoji, gal ko nors reikia?

– Ne, ačiū, virusėlis, ir tiek. Nenoriu, kad užsikrėstumėte.

– Pasakyk, jeigu ko prireiks.

– Ačiū, greitai praeis.

Ji pasiklausė, kol šeimininkė nuėjo, tada išsiropštė iš lovos. Už durų gulėjo minkštas ryšulys, susuktas į rudą popierių. Jos vardas ir pavardė buvo užrašyti stambia, stačia rašysena. Raidė „R“ žodyje „Ruta“ buvo daug didesnė už kitas. Siuntinys be pašto ženklo. Vadinasi, atneštas tiesiai į namus.

Ten gulėjo ir atvirukas. Raštas susiliejo jai akyse, nors buvo ryškus. „Ar galėčiau su tavimi susitikti? Paskambink 2 17 19 ir paprašyk pakviesti.“

Sijonas nudegino pirštus. Tačiau ji apsivilko jį. Visą priešpietę vaikštinėjo su juo po kambarį. Galvojo tik apie Gormą, taftos pamušalą ir skeltuką. Minkštą vilnonį gabardiną. Juo segėdama ruošė praktikos pamoką.

Kai apie vienuoliktą valandą susiruošė į lovą, nustojo degti klubai. Jeigu nebūtų bijojusi suglamžyti, būtų ir miegojusi su sijonu. Dabar jis jos.

„Ar galėčiau su tavimi susitikti?“ Ką jis norėjo tuo pasakyti? Kodėl nepaklausė iš karto? Ar jis realus? Ar buvo ten vien tam, kad ji suvoktų savo gėdingumą?

Praktikos vadovas liko patenkintas. Apie sijoną neužsiminė nė žodžiu. Ruta pasakojo apie Juozapą ir jo brolius. Stovėjo priešais klasę ir vaidino. Nieko sudėtinga, užteko prisiminti Pamokslininką, ir ėjo kaip per sviestą. Sijonas gulėjo lygiai ir buvo lengvai prigludęs prie klubų.

Grįždama namo ji užsuko į telefono būdelę šalia kepyklos, įmetė monetą ir surinko numerį. Tada išgirdo atsiliepiant moterišką balsą. Ruta nežinojo, ko tikėjosi, tačiau pasidarė neįmanoma ką nors pasakyti.

– Alio, ar ten yra kas nors? – pietietiška tarme sugergždė balsas.

Ruta jautė, kad burna išdžiūvusi. Lyg nutirpusi. Nespėjusi susivokti ji padėjo ragelį. Valandėlę pastovėjo nunarinusi galvą.

Stiklas kairėje pusėje buvo išdaužtas. Į vidų skriejo šlapias sniegas ir gulė ant apdriskusios telefonų knygos. Kai ji atidarė duris, ją pasitiko staugiančio vėjo šuoras. Eidama ji spaudė prie kaklo palto apykaklę.

Penkioliktas skyrius

KAI JIE BUVO VIENI KABINETE, JIS JAU ŽIOJOSI SAKYTI MATĘS JĄ VASARĄ ORO UOSTE.

Tada įėjo tėvas ir jis nebespėjo. Tiesą sakant, nemanė, kad ji tokia. Ir jam sunkiai sekėsi matyti ją tokią. Buvo girdėjęs priežodį, kad vagimi tampama pasitaikius tinkamai progai, tačiau nelabai nutuokė, kaip atrodo vagys arba dėl ko jie vagia. Juk jos tėvas – pamokslininkas. Kas jai bus, jeigu jis sužinos?