Хербьёрг Вассму - Septintas susitikimas

– Ir tas šauksmas jį pasiekė jaunimo namuose? – suriko Ruta.

– Elkimės kaip žmonės, – netikėtai įsikišo Pamokslininkas.

Jis stovėjo vidury kambario ir grąžė rankas.

– Neįmanoma šaukti taip garsiai, kad kas nors išgirstų iš tokio nuotolio, – tarė Ruta.

– Evertas saugo Elą nuo visų. Jie turi tik ją, – įterpė dėdė Aronas.

– Ką turi galvoje? – paklausė Ruta.

– Evertas būtų iškaršęs kailį kiekvienam neįtikusiam. Matyt, jiems buvo baisi gėda, kad jai patiko Jorgenas.

– Nori pasakyti, kad ji savo noru?.. – nepatikliai tarė teta.

– Taip! – vienu balsu atsakė močiutė ir Ruta.

Paulas tuščiu žvilgsniu stebeilijo į grindis.

– O tu dalyvavai gaudynėse? – staiga paklausė Ruta.

– Tik iš pradžių.

– O kur buvai paskui?

– Jis atėjo čia ir viską papasakojo, – tarė Pamokslininkas.

– Kodėl niekas nebandė su jais kalbėtis? Kodėl nesustabdė jų? – sušnabždėjo Ruta.

– Pačiai reikėjo būti čia ir kalbėti, – nukirto Paulas ir nusišluostė nuo kaktos prakaitą.

– Nekaltinkite vienas kito, nuo to niekam geriau nebus. Jorgenui – taip pat, – pasakė močiutė ir priėjo prie Paulo.

Mėgino kažką nubraukti jam nuo peties, o abiem skruostais riedėjo ašaros.

Pasidarė taip tylu. Mama susiliejo su siena. Rutai atrodė, kad ji net negirdėjo, kas buvo pasakyta.

– O ką kalba pati Ela? – po valandėlės paklausė dėdė Aronas.

– Niekas su ja nešnekėjo, – atkirto Paulas.

– Ką sakė lensmanas, jis juk buvo čia? – neatlyžo dėdė.

– Pasakė, kad tokiais atvejais neįmanoma palaikyti nė vienos pusės. Kad labai liūdna ir kad jis mus užjaučia, – tarė Pamokslininkas.

– Taigi niekas iš Elos lūpų neišgirdo, kuo kaltas Jorgenas? – suriko Ruta ir sugriebė Pamokslininkui už rankos.

– Iš kur mes galėjome žinoti, – išsigynė jis, ją atstumdamas. – Nei tavo motina, nei aš nebuvome jaunimo namuose, mes nevaikštome į tokias vietas. Dabar matai, ko gali pridaryti šėtonas. Kaip plinta nuodėmės ir mus visus baudžia.

Jis užsimerkė, pakėlė stipriai sunertas rankas prie kaktos ir ėmė melstis.

– Viešpatie, būk gailestingas! Suteik mums savo malonę, apsaugok mus nuo pikto ir nuodėmių. Neapleisk Jorgeno, kad ir kur jis dabar būtų. Atleisk jam už tai, ką padarė. Atleisk mums visiems! Amen.

Vos jis ištarė „amen“, mama puolė prie jo ir ėmė tvatyti kumščiais. Jai iš gerklės veržėsi kimūs garsai. Ėjo stipryn ir stipryn, kol galiausiai virto krioksmu.

Pamokslininko rankos nusviro, jis stovėjo ir sunkiai alsuodamas kentė smūgius. Kiti žiūrėjo. Nebuvo daugiau ko daryti. Galiausiai prakalbo močiutė:

– Ragna, mieloji. Ragna. Na, na, liaukis. Ragna. Ragna.

Bet mama nenorėjo klausyti. Ji kriokė ir mušė, mušė ir kriokė. Pamokslininko krūtinė dusliai skambėjo. Tačiau jis liko stovėti nusvarinęs rankas. Rodės, nesupranta, kad yra mušamas.

Naktį Ruta kartu su kitais išėjo į jaunimo namus. Pamokslininkas įdavė jai telefono ragelį be laido. Bet ji padėjo ragelį į šalį, nes stovėjo ant scenos ir turėjo nutapyti visus beržo šakelių, kurių jie primerkė į kibirus, lapus. Buvo labai svarbu nepraleisti nė vieno.

Ji pamanė, kad reikėtų paprašyti pagalbos Jorgeną, bet paskui prisiminė, kad jis nepajėgus suskaičiuoti tokios galybės beržo lapų.

Elos tėvas šoko su Pamokslininku. Kaktose ir smilkiniuose jiems buvo išsprogusios mėlynos gyslos. Staiga pasirodė visi Salos vyrai, dėdė Aronas – taip pat. Elos tėvas, laikydamas iškeltą mėlyną dalgį, žengė būrio priešakyje. Susirinko visas žvejų kaimas, visas miestelis – visa Sala, įskaitant tuos, kurie niekada nesilankydavo jaunimo namuose.

Lensmanas paėmė iš dėdės armoniką. Dirželis buvo neužsegtas, tad ji visa išsitempė išduodama pratisą graudų garsą. Siena išgriuvo, ir būrys nuūžė valčių pašiūrės link. Net vėjas sukilo. Ant lazdų ir dalgių žvilgėjo saulė. Keista, bet pastorius nešėsi šautuvą.

Jų buvo devynios galybės. Ruta stovėjo ant scenos puikiai suvokdama, kaip blogai visa tai baigsis. Petys petin jie žengė per žalią žolę palikdami sumindžiotus snapučius.

Nieko nebebus kaip iki tol. Čia, Saloje, niekas nebeturės veidų, mąstė ji. Liks vien nugaros ir dalgiai. Jie nieko nebegalės matyti, nes neturi akių. Nuo jų kilo tarsi koks garas. Garas nuo naminukės aparato, kokį buvo mačiusi pas dėdę Aroną. Dabar jis tikriausiai sugedo. Taip dvokė. Tai dėl to, pamanė Ruta, stovėdama ant scenos.

Ji norėjo tapyti, bet negalėjo, nes pametė lapų skaičių. Labai pavargo stypsodama ir žiūrėdama jiems pavymui. Jie niekaip neįstengė pasiekti valčių pašiūrės, ir ji nesulaukė baigties. Jie ėjo vis girtyn ir smarkyn, o jų gretos kuo toliau, tuo labiau tankėjo.

Dabar jie leidosi nuo Viržynės ir drožė palei močiutės bulvių lauką. Visur išvaikščiojo, vorele arba pleištu, it rudosios miško skruzdės. Jie būdavo tai baisiai dideli, tai vėl mažyčiai. Pradėjo temti, krito sniegas. Jie buvo įpykę ir galando dalgius taip, jog skambėjo. Jorgenas verkė tarp mostų galąstuvu, bet jie negirdėjo.

Paskui, kai viršų paėmė nuovargis ir iš kūnų išgaravo naminė, pasidarė tyliau, tačiau jie tebėjo atsukę nugaras. Nors ji žinojo, kas bus, neįstengė tapyti beržo lapų, tik stovėjo ir spoksojo.

Iš bažnyčios varpinės ji matė juos atžengiant per kapines iš rytų. Galvas buvo užsidengę bulvių maišais. Negalėjai įžiūrėti nei žolės, nei kapų, nes maišai ėjo vienas prie kito. Ji buvo Jorgenas, tačiau liko pati savimi.

– Saloje ilgai negali slėptis joks gyvas padaras, – iš apačios ją pasiekė jų riksmas.

– Jorgenas Kvailys! Jorgenas Kvailys! – šūkčiojo Elos tėvas, jau lipdamas kopėčiomis į varpinę, taip arti, tarsi sėdėtų jos ausyje.

Tada ant savo rankos ji pajuto Jorgeno delną, šiltą ir kietą. Ji žinojo, kad kito kelio nėra. Langelis prasiplėtė lyg norėdamas jiems padėti. Paskui prie jų ėmė artėti čerpės ir kapinės.

Jie čiuožė žemyn ištiesę rankas. Išsigandusi ji sugriebė varpo virvės kilpą. Tačiau smarkiai trūktelėjo riešą, ir teko paleisti. Jie nušliuožė šlaitiniu stogu pietų pusėje ir nusileido ant navos.

Kai skriejo pro vietą, kur trūko dviejų čerpių, suskambo varpai. Sunkiai, lengvai. Din dan. Juk ji pažinojo tą garsą. Jis nebuvo grėsmingas.

Dabar jie lėkė oru. Iš pradžių pašėlusiai greitai, paskui – pamažu. Ji su Jorgenu tarsi plaukė ant bangos keteros atviroje jūroje. Kartu. Buvo gera ir lengva kvėpuoti, nesinorėjo, kad tai pasibaigtų. Jie sklendė aukštai virš kapų geležiniais antkapiais, virš baltų ir pilkų paminklų, virš mažyčių skruzdžiažmogių.

– Nieko baisaus, patikėk, mes tik plaukiam, – tarė ji, ketindama jį paliesti.

Iš karto jo nesurado. Tarsi būtų apakusi. Tada išvydo jį gulint ant lensmano Tranės surūdijusio antkapio – kniūbsčią, keistais kampais išsukinėtomis rankomis ir kojomis. Tačiau tai buvo ne Jorgenas, o ji pati.

Skruzdžiažmogiai su miltų maišais ant galvų metė dalgius ir miniatiūrinėmis rankutėmis ėmė kasti žemę jai po nosimi. Po smakru. Jie kasė ir kasė, be galo be krašto. Ji juto jų alsavimą ir girdėjo Pamokslininką meldžiantis.

Tada žemės pažiro į akiduobes, šnerves ir viskas aptemo. Rodės, išnyko visas kūnas. Tik ausyse tebeskambėjo metalas.

Štai ką reiškia mirti, pamanė ji.

Ruta išsiruošė pas Evertus. Paskutinį galiuką kelio, kur ją galėjo matyti pro langus, ėjo tiesi.

Asta stovėjo prie virtuvės spintelės ryšėdama tą pačią prijuostę kaip visada. Išvydusi, kas įžengė pro duris, išblyško ir turėjo prisėsti.