Mama pasišovė važiuoti kartu, kad, anot jos, apžiūrėtų kambarį, sanitarines sąlygas ir rajoną. Ji įsikūrė viešbutyje neribotam laikui.
Kiekvieną popietę ir vakarą jis turėjo jai padėti tvarkyti įvairias smulkmenas, susijusias su kambariu ir buitimi. Vos atrasdavo laiko nusipirkti reikalingoms knygoms arba su kuo nors susipažinti.
Ji pasibjaurėjo baisiomis užuolaidomis ir nusprendė, kad kilimas pavojingas sveikatai. Jį reikia išvalyti. Šiaip sanitarinės sąlygos pakenčiamos. Nuo jos pokalbio su namo šeimininku Gormas susigūžė. Kai ji pareiškė einanti pirkti užuolaidų ir dar šio bei to, kas sukuria „jaukumą“, kaip ji tai vadino, Gormui trūko kantrybė, nors ir pats nesuprato, iš kur ėmė drąsos.
– Liaukis! Man užuolaidos pakankamai geros!
Mama šiek tiek susigūžė, tarsi jis būtų jai sudavęs, akyse sublizgo ašaros.
– Aš juk tenoriu tau gero, važiavau tokį kelią, kad padėčiau.
– Žinau, – sumurmėjo jis ir apsivilko striukę pasiruošęs eiti su ja pirkti naujų užuolaidų.
Kadangi jam nepatiko nė vienas iš jos pasiūlytų variantų, ji pasiskundė, koks jis baisiai panašus į savo tėvą.
„Visai tikėtina, kad aš jos neapkenčiu“, – nustebęs pamanė jis ir leido jai išrinkti.
Jie nupirko gatavas užuolaidas pagal mamos skonį, jis parnešė pirkinį namo. Ji užlipo jų pakabinti šeimininko kopėčiomis, o jis prilaikė. Bet kurią akimirką jo rankos galėjo atsileisti, ir ji būtų nugriuvusi. Bet mažai tikėtina kas nors pavojingiau negu kaulų lūžis. Taigi jis turėtų su gėlėmis kasdien lėkti į ligoninę. Arba dar blogiau – lankyti ją viešbučio kambaryje.
Pakėlęs akis, jis pamatė, kad mamos blauzdos ir šlaunys pradėjusios glebti, o baltos šilkinės palaidinukės pažastyse išplitusios prakaito dėmelės. Kūnas lieknas, drabužiai elegantiški, bet kaklas jau išdavė amžių. Neprisiminė, jog būtų pastebėjęs tai anksčiau. Apstulbo dėl to, kad jam nė kiek jos negaila.
Kai ji nulipusi apsivilko kostiumėlio švarkelį, apsiavė batelius ir sučiauškėjo, kad jiedu nusipelnė prašmatnios vakarienės, jis pasijuto esąs blogas žmogus.
Septynias dienas jis nuolat jautė spaudimą smilkiniuose ir kaktoje, neįstengė galvoti apie nieką daugiau, vien tai, kad jai reikia išvažiuoti. Pusdienis mokykloje prabėgdavo kaip trumpa pertraukėlė.
Paskutinį vakarą jie vakarieniavo viešbutyje. Jis buvo ištroškęs ir prieš valgį užsisakė alaus. Ji pageidavo tik vandens.
– Mama, nejau prie valgio neišgersi vyno?
– Ne, ačiū. Manęs juk rytoj laukia kelionė, – atsiduso ji.
– Tada aš toliau gersiu alų.
– Man atrodo, tu per daug vartoji alaus, – pasakė ji, kai padavėjas nuėjo. – Alkoholis – tavo asmenybės yda, mielasis Gormai.
Ūmiai spaudimas smilkiniuose taip sustiprėjo, jog jis nebeatlaikė.
– Galbūt šalia tavęs man išvis neįmanoma būti asmenybe?
Jis įsmeigė žvilgsnį jai į antakius. Šie buvo tamsūs, dailiai išlenkti. Jų grožio nesudarkė netgi metamorfozė, kurią perėjo jos veidas jam kalbant. Smakras suglebo, raukšlės prie burnos pagilėjo, akys tankiai sumirkčiojo. Tada prisipildė ašarų. Oriu mostu, pažįstamu iš seniau, ji iš rankinuko išsitraukė nosinaitę.
– Maniau, mudu maloniai pavakarieniausime, – tarė ji, šluostydamasi paakius.
– Ir aš taip maniau, – kiek galėdamas ramiau atrėmė jis, bet spaudimas smilkiniuose išplito.
Rodės, galva tuoj sprogs.
„Man jos negaila“, – pamanė jis, bet nuo to nelabai palengvėjo.
– Nesiruošiu atsakyti į tavo kaltinimus, – pasakė ji.
Jis patylėjo.
– Noriu, kad šis vakaras būtų malonus, – pridūrė ji su šypsena, sakančia: „Aš aukojuosi.“
„Ji pati tuo tiki“, – pamanė užversdamas valgiaraštį. Padavėjas priėjo priimti užsakymo.
– Deja, man dingo apetitas, tad prašyčiau tik nedidelio pyragaičio ir puodelio kavos, o jaunikaitis, žinoma, užsisakys avienos kumpio, kaip jūs ir siūlėte.
Gormui buvo sunku patikėti tuo, ką išgirdo. Tai buvo šis tas nauja. Ji išsidavė padavėjui, kad ne viskas taip, kaip turi būti. Šis užsakymą priėmė dviprasmiškai šypsodamas. Gormas nesislėpdamas pažiūrėjo į laikrodį ir paskaičiavo, kiek reikėtų pasėdėti dėl padorumo, kol galės eiti namo į savo kambarį.
– Noriu, kad žinotum, jog atleidau tau už akiplėšiškumą, nes aš ne iš tų, kurie giežia apmaudą. Visada pirmiausia galvoju apie tai, kaip jaučiasi kiti. Ir dabar matau, kad tau negera, mielasis Gormai.
Jis pasijuto taip, tarsi galva būtų atkirsta nuo stuburo. „Tikriausiai šitaip, visiškai ramiai, sėdėsiu tol, kol savaime nuvirsiu nuo kėdės“, – dingtelėjo jam, ir jis pamanė, ar tuo metu ji jau bus išvažiavusi. Ar turės išgyventi ir jos neviltį dėl to, kad jis visų akivaizdoje nugriuvo nuo kėdės. Sėdintieji prie gretimų staliukų pasidarė labai dėmesingi. Žvilgsniai buvo pakankamai tiesūs. „Tu negali šitaip nepaisyti kitų, imti ir nuvirsti nuo kėdės, sūnau“, – pasakytų ji. Vos apie tai pagalvojo, žandikauliai atsileido ir jis įstengė nusijuokti.
– Iš ko juokiesi?
– Nežinau, – sumelavo Gormas ir pamanė, kad vargu ar kas nors yra prikalbėjęs tiek neteisybės savo motinai kaip jis.
Bet ne tik motinai. Jis buvo įsuktas į ištisą melo verpetą. Užteko prisiminti Elsę. Jis žadėjo jai parašyti laišką, bet neparašė. Praėjo kelios savaitės, o jis nenusiuntė jai nė žodelio. Dabar vėl meluoja. Tarsi tai būtų sportas, kurį ištobulino tarnaudamas Norvegijos krašto apsaugoje.
Mama nerimastingai pažvelgė į savo rankas, palietė stalo įrankius, servetėlę. Atsiduso ir bejėgiškai mostelėjo galva. Tas mostas jam buvo pernelyg gerai pažįstamas. Jis priminė visą virtinę įvykių, nuo pat vaikystės, kur buvo tik mama ir jis. Jis ir mama. Kur jis visada turėdavo atlaikyti jos susirūpinimą ir nepasitenkinimą. Ir iš šios sekos jam tapo aišku, kad pralaimėjo. Tiesą sakant, jautė jai gailestį. Dabar, šią akimirką.
Kai buvo atneštas valgis, o jis beveik nieko nepalietė, turėjo išklausyti tiradą, kad pirkti tokią prašmatnią vakarienę tam, kuris nevalgo – pinigų švaistymas. Jis nebejuto nei maištingumo, nei pykčio. Vienintelis dalykas, ką galėjo daryti – tai stebėti aplinką ir žmones. Kai ji ką nors pasakydavo, jis kinktelėdavo galva. Kai ko nors paklausdavo, atsakydavo, ką žinojo ją norint išgirsti.
Po kurio laiko ji suprato, kad pajėgs suvalgyti ir desertą, jeigu tik nebus pernelyg sotus. Padavėjas priėmė užsakymą su patenkinto žmogaus šypsena. Tada pažvelgė į Gormą.
– Ne, ačiū, man nieko.
– Paimk ir tu deserto, palaikysi man kompaniją, – šypsodamasi paprašė ji.
Jis įkvėpė.
– Du karamelinius pudingus, – pasakė įsmeigęs žvilgsnį į serviravimo lėkštę.
Kitą dieną jis palydėjo ją į kelto prieplauką. Ji ėmė skųstis naktį negalėjusi sumerkti akių, nes iš galvos jai nėjusi mintis, kad Gormas nesidžiaugia jos buvimu.
Įteigęs sau, jog netrukus tai pasibaigs, Gormas draugiškai paprieštaravo, kad pakeltų jai nuotaiką ir būtų lengviau pačiam. Tada ji pravirko.
– Atleisk, mama! – sumurmėjo jis, nors nesumojo, už ką reikėtų atsiprašinėti.
Pro šalį triukšmingai prazvimbė krautuvas. Jis jau žiojosi sakyti, koks puikus oras kelionei.
– Norėčiau dabar būti jauna, tokia kaip tu, – sušniurkščiojo ji.
Visa figūra dvelkė bejėgiškumu. Tai užkrėtė ir jį. Veikiau norėdamas pasislėpti negu iš draugiškumo jis spustelėjo jai ranką, padavė savo nosinę ir nuvedė trapu aukštyn.
– Aš tik palydėsiu mamą ir nunešiu lagaminą, – pasakė pareigūnui, tikrinančiam bilietus.
Читать дальше