Хербьёрг Вассму - Septintas susitikimas

Močiutė pažiūrėjo į ją skvarbiu žvilgsniu, tarsi jos būtų nepažįstamos, susitikusios pirmą kartą.

Ant spintelės virtuvėje gulėjo penki švieži kepaliukai duonos. Močiutė ėmė į rankas vieną po kito. Pakilnojo ir vėl padėjo. Trečiąjį kepaliuką įsuko į rankšluostį. Tada atnešė šešis kiaušinius ir viską atsargiai sukrovė į pintinę.

– Kiekvienas pats žinosi. Jaunos mergelės dažnai pridaro kvailysčių. Žinai ne blogiau už mane. Apkalbos – nuodai. Jos žmogų gali nuvaryti į kapus.

Močiutė nepasakė „prisimink Adą“, bet Ruta žinojo, kad tai ji turėjo omeny.

– Jis moko mane tapyti. Duoda drobės ir...

– Ką gi. Bet pagalvok apie kainą. Saloje pasigailėjimo nesulaukia niekas.

Močiutė per stalą pastūmė jai pintinę ir linktelėjo. Ruta dar pastovėjo.

– Ką nori pasakyti, močiute?

– Noriu pasakyti: daryk, kiek išneša širdis ir protas. Tai guls ant tavo pečių. Jeigu tau svarbu tapyba, žmonės gali kalbėti ką nori. Bet jeigu tapyba tik antroje vietoje arba visai nesvarbi, už tavo kvailumą mielai trenkčiau tau antausį.

Ruta puikiai matė, kad jis apsidžiaugė Jorgeno ir jos apsilankymu. Jis aprodė jiems, ką buvo nutapęs. Paklausė, ar jie baigė suvežti šieną. Pavaišino sultimis ir vandeniu. Sausainiais. Paskui netikėtai iš lagamino, gulinčio palovyje, ištraukė eskizų bloknotą ir padėjo ant stalo.

Ruta ėmė atsargiai sklaidyti. Bloknotas buvo smarkiai pageltusiais kraštais. Maiklas sėdėjo kitoje stalo pusėje. Atrodė šiek tiek svetimas. Kažkoks kitoks. Karštai ir nerimastingai aiškino, kad eskizai daryti Paryžiuje ir Romoje. Daug kūnų. Su galvomis, rankomis ir be jų. Jai dingtelėjo, kad visa ši nuogybė veikiausiai gėdinga, nors jis ir sakė, jog tai skulptūros.

Suinkštė šuo, ir Jorgenas, užmovęs pavadėlį, išsivedė jį laukan. Kai durys užsivėrė, iš kažkur atsklendė Pamokslininko žodis ir aptraukė eskizus. Ji mėgino jį nustumti, bet jis, rodės, lipo prie visko, į ką ji žiūrėjo. Pasidarė sunku suvokti, ką sako Maiklas. Tačiau ji linkčiojo apsimesdama, jog viskas paprasta.

Lietus barbeno į skardinį stogą, Maiklas jai rodė dailės albumus. Jie buvo sutrinti ir gerokai apdriskę. Matyt, visur keliavo su juo. Vienas buvo aplenktas juodu popieriumi. Ant aplanko nelygiomis raidėmis užrašyta „Egonas Šylė“.

Viršelyje buvo pavaizduotas žmogus raudonais klouno drabužiais. Kreivi brūkšniai reiškė rankas ir kojas. Galvai paveiksle beveik neliko vietos. Veidas žiūrėjo žemyn, žvilgsnis nukreiptas į šoną. Ji negalėjo atskirti, ar vyras, ar moteris, bet žmogus mėgino apsivilkti kaži kokį tamsų apdarą. Fonas buvo baltas. Dėl to viskas atrodė labai ryšku. Vieniša.

Tekstas buvo vokiškas. Ji pasklaidė albumą. Nuogi ir pusnuogiai žmonės. Jauni, keletas senų. Vienas pagyvenęs barzdotas vyras pasišiaušusiais ūsais. Baisiai liesa mergaitė plaukais žemiau juosmens. Škicas, kuriame pavaizduota sėdinti jauna mergina ant kelių sunertomis rankomis, nusmauktomis kojinėmis.

Maiklas bakstelėjo pirštu ir paklausė, ar ji nemananti, jog drąsus brūkšnys. Ji nusuko akis į šalį ir linktelėjo. „Kaip žmonės gali taip piešti, – pamanė. – Tikriausiai drįsta tik užsieniečiai arba tie, kuriems nereikia grįžti namo. Tokie kaip Maiklas.“

Vienuose paveiksluose buvo vaikai arba vaikai, kurie nebuvo vaikai. Iš kitų į ją žvelgė pats dailininkas. Jis atrodė pamišęs. Arba įsiutęs. Kai kuriuose paveiksluose jo akys priminė Pamokslininko akis. Tai ją šiek tiek nuliūdino. Viskas taip nuoga.

Maiklas tikriausiai matė tik brūkšnius, o ne tai, kaip jie veikia žmones. Šiuo atžvilgiu jis kaip vaikas. Nelyginant Jorgenas. O ką ji? Ji šiek tiek nusisuko nuo jo. Sklaidė ir žiūrėjo.

Sklaidydama Egono Šylės albumą, pajuto keistą liūdesį, kad sulaukė aštuoniolikos metų, o dar nesutiko žmogaus, su kuriuo galėtų dalytis mintimis.

Maiklas žiūrėjo nebe į paveikslus, o į ją. Kai jų žvilgsniai susitiko, paklausė, ar ji nenorinti pasiskolinti knygos. Bet Ruta niekada nebūtų nešusis tokių knygų namo. Ji papurtė galvą ir pamėgino jam paaiškinti, kad pas juos nuogas gali būti pavaizduotas tik kūdikėlis Jėzus. Matyt, jis suprato, nes nusijuokė.

Rutai nepatiko, kad jis juokiasi. Tarsi keršydama pamanė, kad Egono Šylės paveikslai – visai kas kita negu Maiklo pieštos skulptūros. Šylės brūkšniai viskam teikė gyvybės. Jie buvo pilni veržlumo, pajėgūs prikelti žmones popieriuje ir išleisti juos į pasaulį.

Kai kuriems paveikslams būtų galėjusi pozuoti ir ji. Staiga ji išgirdo jo klausimą. Žodžių negalėjai suprasti klaidingai.

– Gal sutiktum pozuoti? Jei norėsi, šalia galės būti Jorgenas ar kas nors kitas.

Ji plykstelėjo kaip aguona ir nusisuko nežinodama, ką atsakyti. Jis mostelėjo į knygą ir paklausė dar kartą. Ji papurtė galvą nepakeldama akių. Tačiau žinojo. Ji nori. Nori būti matoma. Nori būti ta, kuri padėtų Maiklui piešti taip pat gyvai kaip Šylė. Jeigu būtų kur nors kitur. Mieste. Kitoje šalyje. Tada būtų atsakiusi: „Piešk mane! Tapyk mane! Matyk mane.“

Jai ėmė trūkti oro. Turėjo nedelsdama išeiti. Kai žengė durų link, jis kažką sakė jai pavymui. Prašė atleisti. Neturinti pykti, nes jis nenorėjęs jos įskaudinti. Ji graži. Jis labai norįs sukurti gražų paveikslą. Ji suprato kiekvieną žodį, bet neparodė. Neatsisuko. Nepažiūrėjo į jį.

Grįžusi namo, kambarėlyje ant savo lovos ji pradėjo tirtėti. Nuėjo prie dėmėto veidrodžio, kabančio virš praustuvės, ir pažvelgė į savo veidą.

„Jis pasakė, kad aš graži“, – pamanė.

Naktį ji stovėjo ant aukšto plokščio kalno žvelgdama į jūrą ir paplūdimius. Tada, lipdamas senu laivo trapu, nuo debesų nusileido Dievas. Sustojo tiesiai prieš ją, veidą paslėpęs debesyse. Pažiūrėjusi žemyn, ji pamatė, kad nutrintuose Dievo sandaluose – pliki Maiklo kojų pirštai. Nagai pernelyg ilgi ir nelabai švarūs. Ji žiojosi kažko sakyti apie kojų nagus, bet neišspaudė nė žodžio. Rankose Dievas laikė senovišką mokyklinę lentą.

– Nupiešk! – paliepė mostelėdamas į savo kojų nagus.

Tada dangus aptemo ir ji vėl liko vienui viena, su lenta rankose. Ši buvo tokia sunki, jog Ruta atrėmė ją į vienintelį ten augantį medį. Pamanė, kad reikia surasti kelią, bet nelabai žinojo, kur jo ieškoti. Iš paskutiniųjų mėgindama prisiminti, iš kur atėjo, kad galėtų pasukti priešinga kryptimi ir grįžti ten pat, išgirdo kažką dūžtant. Tuoj pat suprato, jog lenta. Bet jos nematė, tik girdėjo žvangesį papėdėje. Nusprendė, kad turi bėgti nuo to garso. Kitaip nukris nuo kalno ir ji, nes sudaužė Dievo lentą. Tačiau ji įstrigo. Kojos įstrigo žalioje žolėje.

Pabudo drebėdama. Antklodė gulėjo ant grindų. Išlipusi iš lovos, nuėjo prie trikampio langelio. Per lietų vos įžiūrėjo trobelės stogą ir kaminą. Nuo jūros kilo rūkas. Rodės, gamtovaizdis skendi baltuose švylių pūkuose.

Ji prisėlino prie senojo veidrodžio. Atspindį bjaurojo juodos dėmės. Ką Maiklas ten įžiūrėjo? Pati veidrodžio plokštumoje matė tik išplėstas akis.

Ar jis matė, kaip ji drebėjo? Ne. Ji juto virpesį visame kūne. Bet atspindys buvo nejudrus. Ji nuėjo prie drabužių, kabančių ant kėdės. Lentinės grindys girgždėjo. Tai jai priminė, kad naktimis vaikščioti nevalia.

Ji apsivilko languotą vasarinę suknelę, užsimetė megztuką. Basa nutykino laiptais žemyn ir išsmuko pro duris. Nubėgo per šlapią žolę, už krūmyno ir akmenų palei močiutės bulvių sklypą. Aplink akmenį ir paplūdimiu žemyn. Niekas neturi jos pastebėti.

Šuo negarsiai suurzgė jau prisiartinus. Pro duris išėjo Maiklas, priekyje laikydamas marškinius. Pamačiusi jį nuogą, neišmanė, ką daryti. Niekada nebuvo mačiusi nuogo vyro, kad ir prisidengusio marškiniais.