Хербьёрг Вассму - Septintas susitikimas

Jie kartu šoko visą vakarą, tad išsiskiriant būtų buvę natūralu paklausti, ar ji nenorėtų vėl su juo susitikti. Bet nepaklausė. O kai ji paklausė, jis rado miglotą pasiteisinimą, kad to išvengtų.

*

Tačiau kitą kartą gavęs išeiginę dieną jis nuėjo į tą pačią vietą. Elsė – toks buvo jos vardas – taip pat ten buvo, taigi jie vėl šoko kartu. Kadangi gydytojų šeima, pas kurią ji dirbo, buvo išvykusi, ji parsivedė jį į kambarį.

Iš pradžių išvirė kavos ir aprodė šeimos nuotraukas. Paskui prisėdo šalia ant kušetės. Prisišliejo taip arti, jog jis turėjo ją paliesti. Suprato, kad ji buvo tai dariusi anksčiau, nes viską mokėjo daug geriau už jį, tik stengėsi neparodyti. Be jokios skubos.

Atrodė keista taip arti jausti odą, kuri nėra jo paties. Oda buvo minkšta, kai kur truputį pūkuota, lūpos šiltos, bet rankos vėsios. Ji vilkėjo sudėtingais drabužiais. Su sagomis ir diržu. Jis pastebėjo, kad ji sulaikė kvėpavimą laukdama jo rankų. Tai jį ir glumino, ir teikė pasitikėjimo.

Jis norėjo susiturėti, kad galėtų geriau viską pajusti, bet netikėtai buvo įtrauktas jėgos, kurios neįmanoma sustabdyti. Net prezervatyvas tarsi savaime užsimovė. Tačiau nors ji buvo užgesinusi šviesą, jautėsi nesmagiai.

Jau pamanė, kad viskas ne taip, kaip turėtų būti, bet paskui niekas nebebuvo svarbu. Jis ją tarsi pamiršo. Tik leidosi praryjamas jos odos. Dar spėjo išvysti vinį sienoje. Tai jis kalė ją apimtas tūžmo.

Po to dorai nežinojo, kaip ji jaučiasi, nes ji nieko nesakė. Ir ką būtų galėjusi pasakyti? Rengdamasis jautė jos žvilgsnį, jautė savotišką liūdesį, su kuriuo nenorėjo likti vienas. Todėl priėjo prie jos, apkabino ir paklausė, ar ji norėtų vėl susitikti.

– Taip, – sušnabždėjo ji ir prigludo.

Daugiau jie nekalbėjo apie tai, kas įvyko.

– Tu toks mandagus, – sušnabždėjo ji, kai jis susiruošė eiti.

Jis norėjo, kad ji būtų pasakiusi ką nors kita. Nežinojo ką. Kad tik ką nors kita, ką nors nepakartojama. Norėdamas atsverti tuos žodžius, jis pasakė, kad ji graži. Nežinojo, kodėl pasakė, nes nebuvo būtina. Bet ji apsidžiaugė, vis šiokia tokia nauda.

Kai stovėjo ir bučiavo ją, jis suvokė, kad mąsto apie tai, jog ji nėra Ruta. O pėdindamas į dalinį nusprendė parašyti, kad nebegalės su ja susitikti.

*

Vaikinai, susėdę kambaryje, plepėjo apie merginas. Taukšdami pliekė kortomis. Udas, su kuriuo Gormas dalijosi dviaukšte lova, matė jį su Else šokiuose.

– Nieko sau merga, – švilptelėjo jis.

Gormas jautė, kad jam tai patinka. Įrodymas, kad su Else verta prasidėti. Bet nesugalvojo, ką atsakyti.

– Ar ką nors gauni? – paklausė Udas.

– Gaunu? – Gormas sutriko.

Kiti garsiai nusikvatojo.

– Ar tau kas nors tenka? – sušuko tas, kurį jie vadino Burna, nes turėjo gerai parištą liežuvį.

Gormas akimirką stebeilijo į kortas. Jis turėjo kryžių tūzą ir čirvų karalių. Bet jo tai negelbėjo.

– Kodėl klausi? – pagaliau ištarė jis.

– Tik pasidomėjau, nes atrodei visiškai nusibaigęs, kai grįžai. Taigi pamaniau, kad ji tave iškankino.

Visi, išskyrus Gormą, prajuko. Jis iš naujo išdalijo kortas. Išmetė vynų dviakę.

– Moterį apkalbinėti nedora, – tarė kiek galėdamas ramiau – daugiau nesumąstė, ką pasakyti.

Jie reagavo ramiai. Kurį laiką visi susikaupę kortavo. Bet Gormas prarado azartą. Negalėjo prisiminti Elsės veido, tik žinojo, kad prie bambos ji turi apgamą.

Staiga Udas kumštelėjo jam į pašonę.

– Gormai, miegi?

– Nežinau, – rimtu veidu tarė Gormas ir ant valeto uždėjo kryžių tūzą.

Jie vėl nusijuokė, geraširdiškai ir griausmingai. „Kiek mažai tereikia, – pamanė Gormas. – Viena trumpa replika, ir jie juokiasi.“ Bet jam geriau nepasigerti, bent ne iki sąmonės netekimo.

Gormas taip ir neparašė Elsei, kad nebegali su ja matytis. Priešingai – tarnaudamas armijoje reguliariai su ja susitikinėjo. Tiesiog taip susiklostė.

Kartais jie iš pradžių eidavo ant kušetės, paskui gerdavo kavą. Jeigu jis norėdavo atvirkščiai, būdavo atvirkščiai. Kai jie apsirengdavo, ji apie šį bei tą tarškėdavo. Jeigu ji ko nors klausdavo, jis mėgindavo atsakyti, o šiaip stengdavosi daugiau ją liesti, negu kalbėti.

Atrodė, kad Elsė taip pat tarnauja kariuomenėje, tik kitame dalinyje, ir jie priversti būti kartu visą tarnybos laiką.

Tačiau beveik visada apie ją jis galvodavo su liūdesiu. Ypač po to, kai apsirengdavo. Jis nenorėjo, kad ji tai pastebėtų arba laikytų save kalta. Dėl to nešdavo jai dovanas. Būdavo smagu matyti, kaip ji džiaugiasi. Sidabriniu papuošalu, dėžute su veidrodėliu ir užraktu, abrikoso spalvos moherio megztuku. Labiausiai jai patiko varinis diržas, su kuriuo jos liemuo atrodė persmaugtas it skruzdėlės.

Be to, kas vykdavo ant kušetės savaitgaliais, kai gydytojų šeima būdavo išvykusi, jam teikdavo daugiausia džiaugsmo. Girdėti ją šūkčiojant: „Dievuliau, kaip gražu, ir kiek galėjo kainuoti?“ – ir matyti, kaip ji visa nušvinta.

Jis negalėjo suprasti, kaip iš pradžių galėjo supainioti ją su Ruta. „Turiu būti atsargesnis, nes matau tai, ko nėra“, – pamanė ne kartą. Porą sykių, sėdėdamas priešais Elsę ir žiūrėdamas į ją, pats save klausė, kodėl jis čia.

„Ir viskas? – pamanydavo gėdydamasis tokios minties. – Nejau tas jausmas nėra didesnis?“

Dešimtas skyrius

PASKUTINĮ BIRŽELIO SEKMADIENĮ RUTA GRĮŽO IŠ ŽEMYNO.

Ji vežėsi daugybę kartoninių dėžių, nes baigė mokyklą. Jorgeno niekur nesimatė, tad ji paklausė tų, kurie stovėjo arčiausiai.

– Jorgenas ištisai sėdi pas anglą trobelėje, – pasakė Pėderis Laiškanešys ir permetė savo dryžuotą kuprinę per bortą tą pačią akimirką, kai suburzgė variklis ir laivas pajudėjo iš prieplaukos.

Jorgenas atlapatavo per kalvas su šunimi, pririštu prie karučio. Kai ją išvydo, veidą nušvietė plati šypsena. Jis iškart pastatė karutį ir puolė prie jos išskėtęs rankas. Plekšnojama ir stvarstoma už visų šonų, ji mėgino suvokti, ką jis sako.

– Kieno tas šuo?

– Maiklo! Ir Jorgeno! – tarė jis, vėl ją apkabindamas.

Jis apžiūrėjo palto rankovę ir apykaklę. Kišenę. Pasigrožėjo išverstu languotu pamušalu. Pakėlė iškritusią nosinaitę, surinko smulkius pinigus. Vėl viską sudėjo kišenėn.

Šuo, nenorėdamas atsilikti, taip pat šoko prie Rutos. Tada Jorgenas tarsi pabudo.

– Egonai! Į vietą! – valdingai paliepė ir atsitiesė.

Ruta išpūtė akis. Jorgenas davė komandą. Dideliam šuniui. Ir šis pakluso.

Jie pajudėjo nuo prieplaukos nedideliu būreliu. Brolis vežė jos daiktus, šuo lapnojo šalia. Jorgenas stengėsi, kad nuo kitų žmonių jį skirtų Ruta ir šuo. Tarpais sustodavo ir plačiai išsišiepęs paimdavo Rutai už rankos.

– Ruta! Neišvažiuoti?

– Ne! Vežk toliau! – draugiškai tarė ji ir švelniai stumtelėjo.

Jis garsiai nusijuokė, paleido karutį ir kažką išsitraukė iš kišenės. Tai buvo smulkutis medinis šuniukas. Baltas, su juodais lopais. Toks mažas, jog tilpo delne.

– Ačiū, labai gražus, – padėkojo ji.

Jorgenas atlošęs galvą nusikvatojo.

– Neišvažiuoti! Ne!

Ruta nešė siuntinėlį nuo močiutės. Pintinę su kiaušiniais, pienu ir duona. Jautėsi patogiai su languotąja suknele. Gavo ją iš Eli, nes ji po paskutinio gimdymo labai išstorėjo. Bet suknelė dar atrodė pakankamai madinga. Buvo kaitri birželio diena, ir Ruta prakaitavo po juodu lakiniu diržu.

Šuo, pririštas prie trobelės, ėmė skalyti. Ji nė nemanė bijoti gyvūno, su kuriuo draugavo Jorgenas, taigi žengė artyn.