Хербьёрг Вассму - Septintas susitikimas

Kaip paprastai, mama rašė, kad Jorgenui pastaruoju metu einasi nekaip. Kai Ruta išvažiavo, žmonės ėmė jį pravardžiuoti Jorgenu kvailiu. Prieš Saloje atsirandant šuniui, jis nuolat vaikščiodavo vienas, kažką bambėdamas po nosimi. Kartais imdavo šaukti, nors aplink nebūdavo nė vieno žmogaus. Taip blogai iki tol nebuvo. Be to, jis pasidarė didelis ir stiprus. O dar tas peilis. Mamai atrodė, kad žmonės jo prisibijo. Teta Rutė pasakė, kad jam nederėtų vaikščioti su peiliu, tad mama nebežinojo, ką daryti. Todėl tikra palaima, kad atsirado šuo. Jorgenas nebesimaišo po kojomis Žvejų kaimelio žmonėms.

Tačiau anglas siuntinėjo Jorgeną su reikalais, taigi niekas niekada nežinodavo, kur gali su juo susidurti. Arba svetimšalis pats eidavo su juo į parduotuvę, kad parodytų, ko jam reikia. Jis nė vienos skardinės nesugebėjo pavadinti tikruoju vardu. Nuostabu, kaip Jorgenas atspėdavo, ko anas nori, ir tiesiog durdavo į daiktą pirštu.

Mama manė, kad žmonės būtų galėję apsiprasti su vyriškiu, jei ne tas didžiulis šuo. Niekas Saloje neturėjo tokio pabaisos. Ne už kalnų metas, kai reikės paleisti avis, todėl jie pasiuntė mokyklos mokytoją pareikalauti, kad anglas šunį laikytų pririštą. Nelabai ką pešė. Tada jie mokytoją pasiuntė dar kartą ir liepė prigrasinti, kad, užtikę be pavadėlio, šunį pakars arba nušaus. Padėjo.

Daugeliui atrodė įtartina, kad suaugęs vyras bastosi su sąsiuvinėliu po apylinkes ir kažką keverzoja. Su juo negalėjai net apie orą šnektelėti. Ponas Dievas težino, iš ko jis gyvena. Tie, kurie mėgino iškvosti, kas jis toks ir iš kur atvykęs, nieko nepešė, jis tik šypsojosi ir pašė barzdą.

Mama laiškus rašė dažniau nei paprastai. Ir visi jie buvo pilni paskalų apie anglą, šunį ir Jorgeną. Ko jam čia reikia? Parduotuvėje visuomet atsirasdavo, kas pateikia savo versiją. Kad jis slapstosi nuo bausmės. Kad atvyko iš Australijos. Kažkas žinojo, kad ten žmonės kalba angliškai. Pasak mamos, amerikonas jis negalįs būti. Mat tie kitaip išdainuoja žodžius. Bent jau būtų keista, jeigu jis iš Amerikos. Mokytojas buvo įsitikinęs, kad vyriškis nėra paieškomas, tiesiog keliaujantis menininkas.

Tačiau žmonės jautėsi stebimi ir surašinėjami. Netgi kvailinami. Močiutė nepasitikėjimo svetimšaliu nekurstė. Ji kalbėjo tik apie tai, kad jis sutaisė trobelės stogą už tai neimdamas jokio užmokesčio. Dabar stogas buvo geresnės būklės negu kada nors. Mama labai džiaugėsi dėl Jorgeno, taigi jai buvo vis vien.

Perskaičiusi mamos laišką, Ruta įsivaizdavo Jorgeną, vaikštinėjantį paplūdimiu su pagyvenusiu vyriškiu ir šunimi už pavadėlio. Ir ji norėjo, kad tas vyriškis ten būtų dar labai ilgai.

*

Rutos klasė surengė išvyką į miestą. Ji ilgai laukė tos kelionės. Jie nakvojo miegmaišiuose vienoje mokykloje.

Vakare su klasės draugėmis Budile ir Ane ji išsiruošė į kiną. Eidama gatvėmis galvojo apie tai, jog gali sutikti jį. Tai nereiškė, kad ji to tikėjosi, bet taip galėjo nutikti. Ypač tada, kai jos stovėjo ir laukė, kol bus įleistos į vidų. Ji to norėjo. Bet ir bijojo. Visą filmą Ruta mąstė apie tai, kad galbūt jis stovės už durų ir rūkys, kai jos išeis. Ką jai tada reikėtų daryti? Paskui pamanė, kad galbūt jis nerūko. Tada jam nebūtų ko ten stovėti, jis iškart eitų namo.

– Ar ko nors dairaisi? – pasiteiravo Budilė, kai jos abi stovėjo prie kino.

– Ne, kodėl?

– Tavo kaklas kaip išniręs, – nusijuokė draugė.

Žinoma, ji galėtų pasakyti. Lyg tarp kitko. Kad dairosi Gormo Grandės, nes yra sutikusi jį anksčiau. Tada jos tikriausiai išpūstų akis ir paklaustų, ar tai tas pats Grandė, kurio šeimai priklauso „Grandė ir Ko“ Didžiojoje gatvėje. Ne, būtų pernelyg kvaila, todėl ji nesakė nieko.

Jos sutiko porą kitų vaikinų, su kuriais šnekučiavo Budilė ir Anė. Vaikinai pokštavo, merginos ištisai kvatojo. Tas juokas buvo spigus ir keistas. Iš tikrųjų jos juokėsi ne dėl to, kad vaikinai būtų buvę labai sąmojingi. Veikiau dėl to, kad taip reikėjo. Tarpais nusijuokdavo ir Ruta. Tačiau ji galvojo apie tai, ką sakytų, jeigu vienas tų vaikinų būtų Gormas Grandė.

Kai ji gulėjo miegmaišyje ant klasės grindų, jai dingtelėjo, kad norėtų turėti jo nuotrauką. Tikriausiai būtų nesunku jį nupiešti. Jai – tikrai ne. Tačiau ji taip gerai nepažinojo jo veido.

Kitą rytą ji stovėjo klasėje prie lango, laukdama savo eilės praustis. Oras buvo žvarbus. Naktį palijo. Pavasaris permainingas kaip paprastai.

Staiga ji pamatė per aikštę einantį žmogų. Aukštą, liekną vaikiną nuleista galva. Šviesūs plaukai, kedenami vėjo, iš pažiūros brangi odinė striukė. Ruda, žalios medžiagos apykakle. Jo eisena lyg kažkur matyta. Jis atrodė baisiai suaugęs. Ruta persisvėrė pro langą su vienintele mintimi galvoje: Gormas Grandė.

Jis ėjo skubriu žingsniu. Kai išnyko už vartų, aikštė pasidarė pilka ir tuščia. Mokyklų aikštės nėra lankomiausios vietos mieste. Ji sakė sau, jog neaišku, ar tikrai ten buvo jis. Panašiau, jog kas nors kitas. Ji juk gerai neįžiūrėjo veido, buvo per toli.

Jeigu būtų buvusi arčiau, būtų galėjusi pažiūrėti, ar jam trūkčioja lūpų kamputis. Bet veikiausiai visą laiką netrūkčioja. Turbūt tik kartais. Taigi būtų nieko nelaimėjusi, nes tik iš to atpažino jį susirinkime. Per porą metų jis negalėjo labai pasikeisti, bet vis tiek tikriausiai buvo ne jis. Galėjo būti bet kas.

Beje, o kodėl ji nepašaukė? Jeigu jis būtų atsisukęs, ji būtų pamačiusi, ar jis. Ar tą pačią akimirką, kai apie jį pagalvojo, jai atėmė visą kūną?

– Gormai! – būtų galėjusi sušukti, tada jis būtų atsisukęs ir ji būtų pamačiusi, jog tai jis.

Ji būtų galėjusi pamojuoti ir pasakyti: „Palauk, tuoj ateisiu“. O tada būtų ramiai nulipusi laiptais ir pasisveikinusi. Jis tikriausiai būtų paklausęs, ką ji čia veikia. Į tokius klausimus nesunku atsakyti. Tada jie būtų galėję susipažinti. Bet greičiausiai buvo ne jis.

Mokytojams ji pamelavo turinti aplankyti tetą, todėl negalinti eiti į muziejų. Jie ją išleido, tik papriekaištavo, kodėl nepasakiusi to anksčiau.

Kai ji liko viena, susistabdė pirmą sutiktą žmogų ir paklausė, kur gyvena Grandės. Pagyvenusi moteris ir paaiškino, ir parodė.

Žingsniuodama nurodytu keliu, Ruta mintyse kartojo gatvės pavadinimą ir namo aprašymą. Bet kai priėjo tą vietą, neišdrįso įeiti pro vartus ir perskaityti lentelės su pavarde, kad įsitikintų.

Namas buvo didelis, baltas, su dvejomis durimis iš gatvės ir daugybe langų. Jį supo sodas. Medžiai dar nebuvo išsprogę, bet visur žydėjo geltoni ir mėlyni krokai.

Ji sustojo ant gatvės kampo, atokiau nuo vartų. Visą laiką įsivaizdavo, jog tuoj atsidarys laukujės durys ir išeis jis. Ji nežinojo, kiek laiko taip išstovėjo. Bet niekas nepasirodė. Nesimatė, ar namie kas nors yra, nes ant visų langų kabojo plonos baltos užuolaidos.

Kai pradėjo lyti, ji užsisegė viršutinę sagą. Paskui pajuto, kad lietus kiaurai permerkė paltą. Nuo šermukšnių, augančių palei taką į namą, krito sunkūs lašai.

Gal ji gali užeiti ir paklausti, ar jis namie? Ne, neįmanoma.

Kai Ruta susiruošė eiti, pro šalį pračiuožė automobilis ir sustojo priešais vartus. Iš pradžių išlindo raudonas skėtis. Tada pasirodė pora raudonų laivelių plonais kaip adatos kulniukais. Ta, kuri juos avėjo, buvo ne ką vyresnė už ją pačią. Per pečius bangavo ilgi šviesūs plaukai, ir kostiumėlis, ko gera, buvo naujausios mados. Ji nusijuokė iš kažko, ką pasakė jaunas vairuotojas, tada užtrenkė automobilio dureles ir tarp balų nustraksėjo prie vartų.