Хербьёрг Вассму - Septintas susitikimas

Kai mergina sustojo, Ruta pasitraukė prie kaimyninio namo statinių tvoros.

– Ko nors ieškai?

Balsas nebuvo nedraugiškas, gal tik truputį nustebęs.

– Ne, tiesiog ėjau pro šalį, – skubiai atsakė Ruta ir norėjo pasišalinti.

– Atrodo, tau reikia skėčio? Aš jau beveik namie, gali paimti šitą.

Ruta pažvelgė žemyn į save ir suprato, kaip apgailėtinai turi atrodyti tai merginai. Gražesnės būtybės už ją Ruta nebuvo mačiusi. Būtų mielai paėmusi skėtį, bet tik stovėjo ir purtė galvą.

– Kaip sau nori, – kiek paniurusi tarė nepažįstamoji ir atidarė vartus.

Užlipusi laiptais, sustojo ir atkišo skėtį Rutai.

Lietus pliaupte pliaupė. Bet Ruta neįstengė pajudėti.

Nepažįstamoji atsidarė duris ir atatupstom žengdama į vidų suskleidė ir papurtė skėtį. Po akimirkos durys užsitrenkė.

Ruta apsisuko ir nuėjo. Batai permirkę, ji buvo pikta. Iš pradžių nesuprato kodėl. Paskui suvokė, kad dėl to, jog kita mergina taip laisvai galėjo įeiti į namą, kur gyvena Gormas Grandė.

Devintas skyrius

KAI GEGUŽĖS AŠTUONIOLIKTĄJĄ GORMAS GRĮŽO NAMO IŠ ABITURIENTŲ ŠVENTĖS, MAMĄ IŠTIKO BŪSENA, KURIĄ JI VADINO NERVŲ PAKRIKIMU.

Buvo šešta valanda ryto. Jis pametė raktą ir baladojo į duris tol, kol prie lango priėjo kaimynas. Iškart po to tarpduryje, neaiškioje mėlynų ir baltų dryželių masėje pasirodė tėvas. Mėgindamas pažvelgti jam į šešias ar aštuonias poras akių, Gormas suvokė, kad yra ne juokais girtas.

Tėvas įtempė jį į prieškambarį ir užrakino duris. Apsisiautusi raudonu chalatu, iš antro aukšto nulipo Marijanė. Jos plaukai taip ir liko dryksoti ant laiptų. Jis niekaip neįstengė pritvirtinti jų prie galvos. Balsai – mamos balsas taip pat – gergždė virš jo kaip iš garsiakalbių.

Mamos verksmas buvo paskutinis dalykas, kurį jis prisiminė prieš suvokdamas, jog Marijanė prie jo lovos stato kibirą. Ji pasilenkė prie jo ir kažką pasakė, o jis užuodė keistą dvelksmą. Lyg viržių. Viskas sukosi ratu, taip pat Marijanė. Tada jis užsimerkė ir ramiai tysojo.

Pabudimas prilygo mirčiai. Tai taip pat atrodė vienintelė suprantama priežastis, dėl kurios tėvas stovėjo jo kambaryje. Tačiau jis nebuvo miręs – pernelyg aiškiai jautė pykinimą ir galvos skausmą.

Lyg per miglą prisiminė mamos verksmą ir tėvą tarp išsklidusių chalato dryžių. Jis bijojo blogiausio. Bet tėvas ant naktinio stalelio pastatė stiklinę vandens, šalia padėjo tablečių nuo galvos skausmo, ir viskas. Iki galo neatsimerkdamas, kaip kokiame detektyve jis sekė tėvo judesius. Jokio balso, jokių įtikinamų įrodymų. Nieko. Tik vandens stiklinė ir šešios tabletės ant naktinio stalelio. Tada tėvas pradingo.

Gormas valandėlę pagulėjo, kol įstengė nuryti porą tablečių, užsigerdamas gurkšniu vandens. Bet šleikštulys buvo apėmęs jį visą. Jis nieko daugiau negalėjo daryti, tik gulėti paslikas ir stumti valandas. Kai tik atsimerkdavo, turėdavo iškęsti tą patį ritualą, kurio pradžioje kambarys sukdavosi ratu, o jis pats sklęsdavo virš palubėje kabančios lempos, kuri, laimei, nebuvo uždegta.

Kai pykinimas, pasiekęs viršūnę, mažumėlę atslūgo, jis pažvelgė į laikrodį. Dešimt minučių po dešimtos. Laikrodis stovėjo ant naktinio stalelio griaudėdamas jam į ausį. Mielai būtų perkėlęs jį toliau, bet buvo neįmanoma, taigi jis užsimerkė tikėdamasis, kad kai kitą kartą pamėgins praverti akis, jausis truputį geriau. Ir galbūt kada nors kitą savaitę pasijus pakankamai sveikas, kad galėtų atsikelti.

Vakare nepasibeldusi įėjo Marijanė. Jis apsimetė, kad miega. Atsimerkė tik tada, kai ant čiužinio pajuto jos kūno svorį ir suprato, kad ji atsisėdo ant lovos.

– Kaip sekasi? – Balsas buvo tylus, kone draugiškas.

– Gerai.

– Gal nori ko užvalgyti? Kokakolos?

– Ne. Tik vandens.

Nuėjusi prie praustuvės, ji prileido stiklinę vandens, tada vėl atsisėdo ant lovos ir uždėjo delną jam ant kaktos. Delnas buvo vėsus ir šiek tiek drėgnas nuo stiklinės.

– Su kuo šventei?

– Su klase.

– O konkrečiau?

Jis neatsakė. Tikriausiai ją pasiuntė mama iškvosti.

– Su Torsteinu?

– Buvo ir jis.

– O iš merginų?

– Liaukis!

Ji daugiau neklausinėjo, tik paėmė striukę, kabančią ant kėdės. Netrukus ji jau laikė nepraplėštą prezervatyvų pakelį.

– Tau jų neprireikė? – keistu balsu paklausė ji.

Jis neturėjo jėgų pykti, tik užsimerkė ir tylėjo.

– Ar dėl to tiek prisigėrei?

– Nustok, – sumurmėjo jis.

– Manau, dėl to, nes tau nebūdinga tiek gerti.

– O tau būdinga landžioti po mano kišenes?

Jis pramerkė akis ir atrėmė jos žvilgsnį.

– Aš atsitiktinai.

– Atsitiktinai? Knaisiojiesi po kitų žmonių kišenes. Ką tikėjaisi surasti? Panaudotą gumytę?

– Jie iškrito, kai padėjau tau atsigulti į lovą. Be to, esi mano brolis.

– Taigi.

– Kas „taigi“?

– Tau nėra ko landžioti po mano kišenes. Mes nesame pora.

Kai ji iš lėto atsistojo, jos veide išbluko visos spalvos.

– Ne, aš turiu vaikiną. Ir šįvakar mes eisime į kiną.

Jis jau senokai žinojo apie tą Janą. Praėjusį sekmadienį buvo atėjęs pietų. Mamai patiko, ir tėvas keletą kartų kalbėjo su juo. Apie teisės studijas. Marijanė lyg ir ruošėsi tekėti, tik iš pradžių turėjo tapti medicinos seserimi.

Užsimerkęs Gormas girdėjo, kaip ji eina durų link. Netrukus jis gulėjo tuščiame ūžesyje. Tarsi sienos būtų turėjusios nematomas stygas, vibruojančios tokiu aukštu dažniu, jog jo ausys nepagauna.

Ką ji pasakė? „Ar dėl to tiek prisigėrei?“ Jis paėmė stiklinę su vandeniu, bet prapylė pro šalį. Pagalvė sušlapo akimirksniu. Jis stenėdamas pasikėlė ant alkūnių, nušveitė pagalvę ant grindų ir vėl atsigulė. Iš tikrųjų gerai ir taip.

Jis iki išnaktų dalyvavo visuose gegužės septynioliktosios renginiuose. Tada Torsteinas pradingo su Giuna. Viskas vyko labai greitai. Jis blankiai prisiminė kelionę taksi ir šlykščią užeigą, išpuoštą raudono, balto ir mėlyno gofruoto popieriaus girliandomis. Pro aukštus langus smigo smailūs šviesos varvekliai. Iš tikrųjų jis geriausiai prisiminė šviesą. Ir tuštumos jausmą. Kad niekas neturi prasmės. Viskas tėra šlamštas. Paskui jis nebeprisiminė nieko, kol tėvas atidarė duris.

Ar jis tikėjosi, kad prireiks prezervatyvų? Su Giuna? Nes visi jos nori? Ne, po galais. Kažin kaip jis jaustųsi dabar, jeigu ji būtų pasirinkusi jį? Geriau ar blogiau? Tikrai blogiau. Jis būtų visiškai apsikvailinęs, nes dar prieš jai pasirodant turėjo būti ganėtinai girtas. Jis net neprisiminė, ar kalbėjo su ja. Be to, ji juk pasirinko Torsteiną.

*

Gegužės devynioliktąją Gormas atsikėlė įprastu laiku ir prieš išeidamas į mokyklą pabeldė į mamos kambario duris. „Prašom“, – pasigirdo silpnas balsas, tada liko tik atkentėti. Šiaip ar taip, nieko negalėjo būti blogiau.

– Atsiprašau, kad grįžau toks girtas namo, – be jokios įžangos išpyškino jis.

Ji nepuolė į ašaras. Piešingai – sėdėjo priešais komodą su veidrodžiu ir griežtai žiūrėjo į jį. Jam taip palengvėjo, jog jis panūdo prisipažinti kai ką daugiau.

– Pasielgiau kvailai. Atsiprašau!

– Man pakriko nervai. Tai neturi pasikartoti. Niekada!

– Ne, mama.

Tas epizodas buvo užrakintas gėdingų dalykų, apie kuriuos jie nekalbėdavo, kambaryje. Ten taip pat gulėjo replika „mes nesame pora“.

Jis mėgino ištaikyti progą atsiprašyti ir tėvą, bet praėjo visa vasara, o jie nė karto taip ir nebuvo vieni du.