Хербьёрг Вассму - Septintas susitikimas

Tą dieną, kai jis turėjo išvykti į kariuomenę ir tėvas jį vežė prie autobuso, tokia proga pasitaikė. Kaip visada, vairuodamas tėvas nekalbėjo. Kelias buvo slidus, ant priekinio stiklo krito šlapias sniegas.

– Atsiprašau, kad tąkart girtas grįžau namo ir visus prižadinau, – į orą pasakė Gormas.

Tardamas tuos žodžius, suvokė, kaip ilgai tam ruošėsi.

Tėvas įdėmiai žiūrėjo į sankryžą ir neatsakė. Praėjo tiek laiko, jog Gormas pamanė, kad jis arba nieko neišgirdo, arba ta tema tebebuvo tabu.

– Mama labai paėmė į širdį, – pagaliau prabilo tėvas.

– Taip.

– Teks pakentėti, kol įstosi į prekybos mokyklą Bergene. Kariuomenėje už tokius dalykus gresia karceris.

– Bet aš...

– Daugiau nėra apie ką kalbėti.

Pokalbis buvo nutrauktas valdingai. Tėvas nesuteikė atleidimo. Gormas pats nežinojo, ko tikėjosi. Galbūt dėl tablečių nuo galvos skausmo ir stiklinės vandens jam atrodė, kad tėvas bus supratingas. Bent pažiūrės į jį. Bet tėvas vairavo automobilį.

*

Kariuomenėje į pasaulį jis priprato žiūrėti kitomis akimis. Maža to, ir pats pasikeitė. Tas Gormas Grandė, su kuriuo jam teko skaitytis iki tol, nebeturėjo galios. Jis galėjo sakyti savo vardą ir pavardę nesukeldamas žmonėms jausmo, kad jie jį pažįsta. Ruda uniforma sulygino jį su visais kitais. Jis galėjo pasislėpti. Tiesa, nuobodžioje dienotvarkėje ir kvailame statute, bet taip pat – savotiškai neatsakingame bendrume.

Jis nesitikėjo, kad vien tai, jog šalia nėra mamos, suteiks tokį jausmą. Neteisėtą, bet kunkuliuojantį laisvės jausmą.

Tarpais pasidarydavo nelengva ištisą parą išbūti taip arti žmonių, bet jis pastebėjo, kad ne jam vienam taip. Kareivinių vaikinai į akis jam lįsdavo ne daugiau negu jis jiems.

Plikas šešiavietis kambarys su trimis dviaukštėmis lovomis, trimis dvigubomis metalinėmis spintelėmis, stalu prie lango su šešiomis kėdėmis buvo bent jau aiškus. Išskyrus tai, kad po vienuoliktos valandos turėdavo būti tvarka ir ramybė, niekas iš jo nesitikėjo nieko ypatingo.

Virš kiekvieno gulto buvo įtaisyta lempa, taigi laisvalaikiu jis galėjo gulėti ir skaityti. Taip pat vakarais, nes kitiems miegas rūpėjo ne labiau negu jam.

Iš namų jis buvo pasiėmęs Johano Borgeno „Mažąjį lordą“. Iš pradžių knyga gulėjo, ir tiek. Paskui jis įsidrąsino ir ėmė skaityti, nors vaikinai kreivokai į jį žiūrėjo. Keista, bet jie nieko nesakė.

Jis sekė betėvio lepūnėlio Vilhelmo pėdomis. Kaip jis apgaudinėjo seną tabako pardavėją, melavo ir klastojo laiškus. Išlaisvinantis jausmas skaityti apie gerai išauklėtą jaunuolį, darantį tai, kas nedera.

Tą knygą juk nupirko tėvas arba mama. Jam rūpėjo, ar jie ją skaitė. Ypač kai priėjo vietas, kur buvo aprašomi Vilfredo romanai su vyresnėmis moterimis. Viena iš jų, rodos, buvo jo tėvo meilužė. Ir jam dingtelėjo, kad tėvas ir mama skaito knygas, apie kurias nekalba nei su seserimis, nei su juo. Nei vienas su kitu?

Gormas greitai sumetė, kad kuo mažiau jis kalba barake, tuo mažiau rizikuoja apsikvailinti. Jis klausydavosi šnekų ir atsakydavo, jeigu kas ko paklausdavo, bet šiaip jų buvo pakankamai daug, kad galėtų palaikyti pokalbį ir be jo. Kartą jis pajuokavo, kad rikiuotė jam sekasi geriau negu šaudymas. Barako vaikinai geraširdiškai pasijuokė daugiau neplėtodami temos. Matyt, jiems buvo neįprasta, kad žmonės gali pašiepti save.

Jam neatrodė, kad kada nors galėtų iš tikrųjų su jais susidraugauti. Ne dėl to, kad jų nemėgtų, nes jie jam savotiškai patiko, o veikiau dėl to, kad jų kalbos jo nedomino. Retai domino ir tai, iš ko jie juokdavosi. Tačiau jam su jais buvo gera. Nes jie nieko iš jo nesitikėjo.

Kareivinėse vyravo šnekos apie merginas, automobilius ir motociklus. Ir pinigus. Kaip praturtėti vienu mostu. Pora iš jų be paliovos kalbėdavo apie tai, kokie girti buvo įvairiomis progomis. Tos būsenos Gormas jiems nepavydėjo. Nė vienas jų nepasakojo apie save ar šeimą. Taigi jam nebuvo pagrindo jaustis nuošalyje dėl to, kad jis to nedarė.

Pirmąjį šeštadienį, kai jis turėjo išeiginę dieną, jam teko sulaikyti vieną karštuolį, kuris žūtbūt norėjo muštis. Gormas užlaužė jam rankas už nugaros ir nuvedė į karinės policijos automobilį, stovintį lauke. Grįžęs vidun, pastebėjo, kad vaikinai į jį žiūri kitaip.

„Jei kiltų tikras karas, galbūt nepražūčiau“, – pamanė tada.

Po to, kai įvykdė šaudymo normatyvus, Gormas susapnavo, kad dalyvauja pratybose su daugybe nepažįstamų žmonių. Jų buvo pilna visur – žmonės kabojo apšerkšnijusiuose medžiuose, slidinėjo sunkiomis apledėjusiomis slidėmis arba spietėsi į krūvą, kad būtų šilčiau. Aplink lygumoje degė rudos palapinės. Jis girdėjo, kad kažkas viduje šaukiasi pagalbos, lyg būtų uždaryti, bet jis niekaip nesiryžo jiems padėti. Rodės, jog nevaldo savo judesių.

Netikėtai prie jo priėjo mergaitė šviesia vasarine suknele ir padavė šautuvą. Tada jis tarsi atgijo ir vėl įstengė pajudėti. Nusitaikė į ją, bet prašovė, trūko labai nedaug.

Mergaitė ėmė trauktis atatupsta, spoksodama į jį tamsiomis akimis. Kuo labiau tolo, tuo labiau artėjo jos akys. Nors ji nieko nesakė, jis žinojo, kad atėjo jam pasakyti kai ko svarbaus. Bet jis nesugebėjo paklausti, nes gėdijosi nepataikęs.

Tada pamatė, kad jos kaktoje žioji kruvina skylė. Ji griuvo aukštielninka ir liko gulėti pusnyje išskėstomis rankomis. Veidas ir akys prasmego sniege, bet raudona skylė iškilo ir ėmė stiebtis į jį. Nelyginant gėlė. Ji svyravo ant juodos sausos šakelės virš pasliko kūno plona suknele. Ji be uniformos, nustebo jis.

Pabudo permirkęs nuo prakaito, jausdamasis kaip mažas berniukas, kuriam prisisapnavo košmaras. Klausydamasis kitų šnarpštimo, suvokė, kad tai buvo ji. Jis sapnavo Rutą.

Visą savaitę, kol jie pratybose kentė vėją ir pūgą, ji vis išnirdavo mintyse. Kodėl ji prisisapnavo? Juk tai įvyko taip seniai, tada jis tebuvo berniūkštis. Jis jos nė nepažinojo. Kai sniegynuose ryškėjo jos veido bruožai, o iš brūzgų į jį žvelgė jos tamsios akys, jis svarstė, kur ji galėtų būti. Tą sekundę.

Kitą savaitgalį jis nuėjo į šokius. Staiga išvydo ją ten. Ji stovėjo nugara į jį tamsiame kampe ir atrodė šiek tiek vieniša. Aplink jį išnyko garsai. Balsai. Muzika. Salė atsitraukė. Liko tik jos figūra kampe. Jis juto judant kūną, tarsi šis seniai būtų tam pasiruošęs.

Nueiti ten, kur ji stovėjo, truko labai ilgai. Jis turėjo prasibrauti pro visus žmones. Pagaliau atsidūrė ten. Ji stovėjo su dviem kitomis merginomis, tos sužiuro į jį. Jis įkvėpė norėdamas atsargiai paliesti jai petį ir išvesti šokti.

Jai virš galvos į sieną kažkas buvo įkalęs didžiulę vinį. Turbūt jau seniai. Kai ji atsisuko, jo akis išgelbėjo ta vinis. Siena aplink buvo tokia tuščia. Pasirodė, jog tai ne Ruta, o kita. Šviesiomis akimis ir šviesiais plaukais.

Jis negalėjo tiesiog stypsoti prieš ją, bet nieko daugiau nesumąstė, tad išvedė nepažįstamąją šokti.

Mergina nebuvo labai aukšta, taigi jis pasilenkė prie jos pasilabinti. Ji buvo minkšta ir šilta, uždėjo ranką jam ant sprando, nors jie nepažinojo vienas kito. Galvoje sukosi šokių mokytojos balsas: „Kairys damos delnas turi būti padėtas ant pono rankos“. Jis stipriai apglėbė ją per liemenį. Tada jiedu įsiliejo į tai, kas, jo supratimu, buvo tango. Armonika ir gitara dėl to nesutarė. Gitara palaikė jo pusę.

Ji sekė jį su šypsena, vis dirsčiodama aukštyn. Sukdamas ją pro didžiąją vinį sienoje, jis pagalvojo apie Rutą, ir bejėgiškumas virto įniršiu. Jis dar tvirčiau prispaudė nepažįstamąją prie savęs.