Хербьёрг Вассму - Septintas susitikimas

Mama visuomet brūkštelėdavo keletą žodžių apie Jorgeną. Kai turėdavo atplaukti laivas, jis sėdėdavo ant akmens prie krantinės ir žvelgdavo į tolį. Vos tik laivas pasirodydavo iš už kyšulio, Jorgenas imdavo niūniuoti kaži kokią keistą melodiją, pertraukdamas pats save ir plekšnodamas per šlaunis.

– Ruta! – šaukdavo rodydamas pirštu.

Laive jos nebūdavo, bet niekas nedrįsdavo jam to sakyti. Nuo tos dienos, kai jie patyrė jo įniršį, nes kažkas pasakė, jog Ruta negrįš. Jis taip šaukė ant jų, jog iš burnos tiško putos. Jiems teko lazda nuvaryti jį nuo prieplaukos, kad jaustųsi saugūs. Ten juk buvo mažų vaikų. Jis galėjo sumanyti kerštauti.

Mama rašė, jog girdi žmones murmant jai už nugaros, kai eina į parduotuvę. Kad Jorgenas iš Neseto turėtų būti uždarytas į įstaigą tokiems kaip jis.

Iš pradžių Ruta ne visada atplėšdavo mamos laiškus tą pačią dieną, kai juos gaudavo. Ilgainiui suprato, kad per tas dienas apie nieką kita negalvoja, todėl geriau viską iškęsti iš karto. Ji užsidarydavo kambaryje ir verkdavo tol, kol verkdavosi. Paskui negalėdavo rodytis žmonėms, tad sėsdavo mokytis.

Kai Ruta grįžo rudens atostogų, Jorgenas visur sekiojo jai iš paskos ir prisispyręs prašė leisti jam miegoti tame pačiame kambaryje, nors nuo tada, kai išsikraustė Brita, jiedu turėjo atskirus kambarius.

Pamatęs ją ant denio, jis buvo bešokąs į jūrą, kad kuo greičiau atsidurtų šalia. Vos tik buvo patiestas trapas, tekinas įlėkė į laivą nė kiek nepaisydamas, kad žmonės lipa į krantą.

– Tau nereikėjo palikti brolio, – papriekaištavo vyras, kurio Jorgenas vos nepargriovė.

Ji neatsakė, tik leidosi apkabinama kietų Jorgeno rankų ir išsitempė jį į krantą.

Kai Ruta įžengė į močiutės virtuvę, ši pamatavo liemenį ir rankos storį.

– Per daug sulysai.

– Žemyne žmonėms reikia mažiau valgio, – nusijuokė Ruta.

– Žiūrėk, kad visai nenusibaigtum, – suniurzgė močiutė ir ant kvietinės duonos storai užtepė naminio sviesto.

Ruta turėjo pasiėmusi storą rudą voką su visais kontroliniais darbais, įvertintais pažymiu. Močiutė viską apžiūrėjo atkišusi suspaustas lūpas. Ruta žvalgėsi pro langą ir gurkšnojo kavą. Retkarčiais dirstelėdavo į močiutę, tokią susikaupusią, jog atrodė kaip nesava.

– Labai neblogai, bus galima parodyti Aronui, – pagaliau pareiškė močiutė ir pliaukštelėjo sau per šlaunis.

Ruta paėmė popierius ir sudėjo atgal į voką. Juto neįprastą lengvumą. Ketino su močiute pasikalbėti apie piešinius, kuriuos atsinešė. Bet ji, matyt, Rutos reikalus jau buvo atidėjusi į šalį.

– Keista, kai pagalvoji apie Aroną, – tarė močiutė. – Jeigu nežinočiau, kaip yra iš tikrųjų, manyčiau, kad Antono sūnus. Jei ne ta džiova, būtų galėjęs nemažai pasiekti. Dar prieš karą supratau, kad jis sukurtas didesniems darbams negu maisto kortelių štampavimas.

Ruta taip ir neparodė piešinių. Močiute ji nebegalėjo kliautis kaip anksčiau. Ruta Saloje nebebuvo sava, tik viešnia. Kiti, o jų buvo daug, dabar močiutei rūpėjo labiau. Ruta savo jau gavo. Jos kvota įrašyta į močiutės sąsiuvinį, laikomą bufete.

Pasaulis pilnas žmonių, kuriems reikia kito žmogaus. Baisiai pilnas. Taigi visa kita ji turi padaryti pati.

Piešimo mokytojas pilku darbiniu chalatu vaikščiojo tarp suolų už nugaros susidėjęs rankas. Neatrodė, kad piešimo pamokos jam teiktų nors kiek džiaugsmo. Berniukai sakė, kad jis mielai būtų dėstęs tik darbus. Tačiau mokytojas girdavo Rutos piešinius, dėl to jis jai patiko, nors ir buvo surūgęs. Ji apsiprato su tuo, kad jo pagyros skamba kaip priekaištai.

Vieną dieną jis jai paskolino piešimo knygą apie perspektyvą ir šešėlius.

– Kol to neišmoksi, nemanyk kas nors esanti, – suniurzgė.

Po pamokų ji užsuko į knygyną ir apžiūrėjo viską, kas jai labai praverstų. Tačiau pasitenkino angliniu pieštuku ir geru piešimo popieriumi.

Grįžusi į savo kambarį, Ruta apkrovė saulės nušviestą palangę daiktais ir ėmėsi piešti. Šeimininkės snaputis buvo šiek tiek nuleipęs, teko jį palaistyti. Jo šešėlių raštas atrodė labai sudėtingas. Stiklinis šuo iš buitinių prekių parduotuvės buvo paprastesnis. Kartą močiutė užsisakė jį paštu ir dovanojo jai per Kalėdas.

Ruta nustebo, kad taip greitai bėga laikas. Ji piešė dar ilgai po to, kai pasislėpė saulė. Tarsi turėdama vaizdą galvoje, su visais šešėliais.

Jai knietėjo nupiešti ką nors gyva, ne vien mažmožius, esančius kambaryje. Ji pasišaukė šeimininkės katę ir priviliojo, kad ši atsitūptų ant palangės, pripylusi lėkštutę pieno. Katė išlakė pieną, dar valandėlę patupėjo prausdamasi, tada staigiai nušoko žemėn ir miaukdama nutipeno prie durų. Piešinys buvo tik įpusėtas.

Visą tą savaitę grįžusi iš mokyklos Ruta niekur nebeidavo, tik piešdavo. Žinoma, galėjo neštis popierių ir anglinį pieštuką į lauką, motyvų ten pakankamai. Bet galbūt žmonės spoksotų į ją ir laikytų keistuole. Taigi ji nesiryžo.

Beveik kasdien Ruta pagalvodavo apie tai, kad jai reikėtų žmogaus, kuriam galėtų parodyti piešinius. Ir į kurį galėtų atsiremti. Vaikinai mokykloje pernelyg vaikiški. Kartais imdavo fantazuoti, kad važiuoja į miestą jo ieškoti. Tikriausiai daug kas jai būtų galėjęs pasakyti, kur gyvena Gormas Grandė.

Ji prisiminė tą nesmagų susitikimą, kai ji buvo susirinkime kartu su Pamokslininku. Aukų dėžutė viską sugadino. Jis tiesiog ėmė ir išėjo, lyg ji būtų oras. Bet ir tada trūktelėjo lūpų kamputį. Todėl ji nė kiek neabejojo, jog tai jis. Apie akmenį jis neužsiminė, nors ji aiškiai davė suprasti, kas ji tokia. Tikriausiai žmonės, kuriems priklauso didelės parduotuvės, užmaršūs. Mama visuomet dūsaudavo kalbėdama apie turtingus žmones.

Ruta neįsivaizdavo, ką darytų, net jei žinotų, kur jis gyvena. Juk negali paskambinti į duris ir paprašyti jį pakviesti.

Tačiau kiekvieną šeštadienio vakarą ji šokdavo pagal roko muziką. Vienas klasės vaikinų turėjo gramofoną, kurį atsinešdavo į mokinių pasilinksminimus. Toje muzikoje buvo tiek šėlsmo. Gyvenimas lėkdavo taip greitai, kai ji svinguodavo. Kuo greičiau, tuo geriau. Patrakusiu tempu. Jai patiko. Ne taip ir svarbu, su kuo šokti.

Ji taupė maistpinigius, kad nusipirktų šokių batelius. Kartais pagalvodavo, kad jeigu Pamokslininkas ją pamatytų svinguojančią, besiplaikstančiu juodos taftos sijonu, tikriausiai tuoj pat parsivežtų namo. Tačiau jis to nematė. Didžiausias Žemyno pranašumas buvo tai, kad jos nematė nė vienas Salos gyventojas.

Mama parašė, kad močiutė senelio trobelę išnuomojo svetimšaliui, nemokančiam norvegų kalbos. Žmonėms tai atrodė keista. Jie stebėjo jį nuo tada, kai jis išlipo į krantą su jūrininko kuprine ir baltu šunimi juodais lopais. Jį pasitiko ne tik močiutė, nes gandas apie išnuomotą trobelę buvo spėjęs pasklisti. Jorgenas keturias dienas pjovė malkas. Sukrovė jas prieangyje, kad nuomininkui nereikėtų eiti į šaltį ar lietų.

Mamai atrodė bjauru, kad žmonės parduotuvėje aptarinėja, kiek močiutė gauna už nuomą. Pamokslininkas mėgino ją paklausti, bet ji nuleido negirdomis. Taigi jie nežinojo, ką sakyti, kai žmonės pliaukšdavo.

Ruta suprato, jog Pamokslininkas nemano, kad močiutė pasielgė teisingai priimdama gyventi svetimą žmogų, nors ir ne pagrindiniame name. Tačiau, pasak mamos, visa tai tikra palaima, nes Jorgenas iškart susidraugavo su šunimi. Jau po savaitės šuo ir jis tapo neperskiriami. Jorgenas nuolat būdavo pas anglą. Kokios nors pagalbos jo nebevertėjo nė prašyti.